Kiek daug visko pakeičia vienas šeimos ginčas. Vos prieš kelias savaites Turkijos lira smuko į vis didesnes rekordines žemumas, centrinis bankas sėdėjo sudėjęs rankas, užsieniečiai vykdė Turkijos akcijų dempingą, o šalies finansų ministras Beratas Albayrakas tvirtino, kad valiutos kursas nesvarbus.

Daugiau kaip dvejus metus autokratas Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ekonomiką valdyti buvo patikėjęs savo žentui B. Albayrakui. Tačiau šis ekonomiką tik žlugdė. Bankai siekė atgaivinti augimą dalindami paskolas už infliaciją žemesnėmis palūkanų normomis, lira palyginus su doleriu smuko 40 proc., o milijonų turkų santaupos ištirpo. Tuo tarpu centrinis bankas ir valstybiniai bankai nesėkmingai stengdamiesi apsaugoti valiutą iššvaistė mažiausiai 100 mlrd. JAV dolerių iš brangių užsienio valiuotos rezervų.

Tačiau galų gale R. Erdoganas nuspaudė stabdžius. Lapkričio 7 d. jis atleido centrinio banko valdytoją ir pakeitė jį vienu iš B. Albayrako priešininkų. Kitą dieną pasipiktinęs B. Albayrakas, kuris kažkada buvo laikomas būsimu uošvio įpėdiniu, pasitraukė iš pareigų. Nuo tada liros kursas per savaitę kilo sparčiau, negu buvo kilęs du dešimtmečius (10 proc.), akcijų biržos padėtis gerėja, o valstybės pareigūnai kalba, kad svarbu reformuoti teismus ir užtikrinti, kad infliacija neperžengtų ribų.

Vyriausybės tonas taip pat smarkiai pasikeitė. Naujasis centrinio banko valdytojas Naci Agbalas ir naujasis finansų ministras Lutfi Elvanas teisingai kalba, kad reikia stabilizuoti valiutos kursą ir sumažinti infliaciją iki vienaženklių skaičių. Teisingumo ministras, nuo 2017 m. vadovavęs itin plačiai kampanijai atsikratyti visų vyriausybės priešininkų, staiga tapo aistringu teisinės valstybės principų gynėju ir pareikalavo, kad teisėjai laikytųsi konstitucinio teismo sprendimų ir padėtų gerinti sąlygas užsienio investuotojams. O investuotojų reikia: nuo pandemijos nukentėjusi ekonomika antrajame ketvirtyje susitraukė beveik 10 proc.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas

Net prisiekęs aukštų palūkanų normų priešininkas R. Erdoganas dabar teigia, kad Turkijai teks „praryti karčią piliulę“ – t.y., susitaikyti su taupymu. Lapkričio 19 d. centrinis bankas pakėlė palūkanų normas net 475 baziniais punktais.

R. Erdoganas pasidavė rinkos spaudimui ir pasiryžo atleisti B. Albayraką. Pasak įmonės „GAM Investments“ atstovo Paulo McNamara, jei Turkijos vadovas nebūtų pakeitęs krypties, „būtų kilusi rimta grėsmė, kad padėtis tik blogės, kol kils tikra valiutos krizė“. Žinoma, buvo galima prašyti pagalbos iš TVF, nors anksčiau R. Erdoganas to daryti neketino. Be to, prezidentui būtų reikėję sumokėti politinę kainą. Nuo 30 iki 40 valdančiosios partijos parlamentarų pagrasino, kad jei B. Albayrakas neatsistatydins, pereis į opoziciją.

R.T.Erdoganas ir D.Trumpas

Turkų ekonomistas Uguras Gursesas teigia, kad pakeitus už ekonomiką atsakingų pareigūnų komandą R. Erdoganas įgaus šiek tiek laisvės veikti. Be to, taip Turkijos vadovui bus lengviau susitaikyti netekus gero draugo Vašingtone. Pastaruosius ketverius metus R. Erdoganas žinojo, kad D. Trumpas pro pirštus žiūrės į Turkijos sprendimus evakuoti JAV karius iš dalies šiaurės rytų Sirijos, priešintis Europos sąjungininkėms Viduržemio jūros regione, siųsti samdomus sirų karius į Libiją ir Azerbaidžaną, ir įkalinti tūkstančius žmonių už niekuo neparemtus kaltinimus terorizmu. Be to, D. Trumpas apgynė Turkiją nuo sankcijų įsigijus S-400 priešlėktuvinės gynybos sistemą iš Rusijos. Gali būti, kad jis taip pat norėjo užkirsti kelią bandymui tirti Turkijos valstybinį banką, kaltintą pinigų iš Irano plovimu.

Valdant Joe Bidenui, kuris šiais metais pavadino R. Erdoganą „autokratu“ ir teigė, kad jam „teks brangiai sumokėti“, bus sunkiau. Amerika brėš ribas ir rimčiau baus už jų pažeidimą, teigia Johnso Hopkinso universiteto akademikė Lisel Hintz. R. Erdoganas nebegalės lengvai derėtis su Baltaisiais rūmais. Sankcijų dėl S-400 išvengti taip pat bus sunkiau, ypač todėl, kad spalio mėnesį Turkija jas jau išbandė. „Ankara neturės tokios apsaugos, kokią turėjo valdant D. Trumpui, todėl turi tiek politiškai, tiek ekonomiškai susitvarkyti, – teigia ekspertų organizacijos „European Council on Foreign Relations“ atstovė Asli Aydintasbas. – Galbūt ryšys netiesioginis, tačiau nėra abejonės, kad B. Albayrakas atsistatydino dėl to, kad Turkija ruošiasi sunkumams ateityje.“

Turint tokius draugus, nereikia nei priešų

Tačiau tam, ką ruošiasi padaryti R. Erdoganas, kad išgelbėtų lirą ir patenkintų naująją JAV administraciją, yra ribos. Nors ir kalbama apie reformas, jis neketina suteikti daugiau laisvės nacionalinėms institucijoms, atsisakyti plėtimosi arba liautis kankinti priešininkų. Jo prokurorai neseniai pradėjo tyrimą opozicijai priklausančiam Stambulo merui Ekremui Imamoglu, nes šis kritikavo vieną mėgstamiausių prezidento projektų – nutiesti kanalą, jungiantį Juodąją ir Marmuro jūras. Ar centrinis bankas imsis tinkamų priemonių, vis dar labiau priklauso ne nuo jo valdytojo, o nuo prezidento. B. Albayrakas – naudingas atpirkimo ožys, tačiau tikrosios Turkijos bėdos kilo ne dėl jo.

Net jei R. Erdoganas apie demokratinių reformų poreikį ir norą susitaikyti su partneriais Vakaruose kalbėjo nuoširdžiai, žengti teisingus žingsnius jam trukdys su šalies ultranacionalistais sudaryta koalicija, kuri jį remia parlamente ir ginkluotųjų pajėgų tarpe. „Jis pats įvarė save į tokį kampą, – teigia ekspertų organizacijos „German Marshall Fund“ atstovas Ozguras Unluhisarcikli. – Neįsivaizduoju, kaip jis galėtų įvesti rimtų pokyčių nesugriaudamas savo sukurto sąjungininkų tinklo.“

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas

R. Erdoganui reikia tikėtis, kad J. Bideno valdymo pradžia bus geresnė, negu D. Trumpo valdymo pabaiga. Lapkričio 16 d. D. Trumpo valstybės sekretorius Mike Pompeo Prancūzijos laikraščiui pareiškė, kad JAV ir Europai reikia ko nors imtis dėl Turkijos „agresyvių veiksmų“ pastaraisiais mėnesiais. Kitą dieną M. Pompeo atvyko į Stambulą ir apsilankė pas ekumeninį patriarchą aptarti religinės laisvės Turkijoje (ir greičiausiai paaimanuoti dėl to, kad senovinė krikščionių bazilika Šv. Sofijos soboras paversta mečete). Tačiau jis nesusitiko nė su vienu Turkijos valdžios pareigūnu.