D. Trumpo administracija pasiekė vieną svarbų tikslą – padėjo suvokti, kokį pavojų kelia autokratinė Kinija. J. Bideno administracija turės išsiaiškinti, kaip su tuo pavojumi kovoti.
Donaldas Trumpas manė, kad JAV į šią kovą turi stoti viena. Jo nuomone, senosios JAV sąjungininkės – tai ne partnerės, o pakalikės. Ruošdamas strategiją, kaip pasipriešinti Kinijai, J. Bidenas turėtų rinktis kitą kelią. JAV reikėtų sutelkti panašių pažiūrų šalis ir pasinaudoti jų bendromis pastangomis. Norint sudaryti tokią sąjungą kiltų didelių sunkumų, tačiau juos atsvertų privalumai.
Kad suprastume, kodėl, užtenka palyginti šaltąjį karą su Kinija su ankstesniu šaltuoju karu. Varžybose tarp Sovietų Sąjungos ir JAV daugiausiai dėmesio buvo skiriama ideologijai ir branduoliniams ginklams. Šiais laikais mūšio laukas persikėlė į informacinių technologijų sritį – puslaidininkius, duomenis, 5G mobiliuosius tinklus, interneto standartus, dirbtinį intelektą (DI) ir kvantinius kompiuterius. Nuo viso to priklausys, kuri šalis turės ne tik karinį pranašumą, bet ir dinamiškesnę ekonomiką. Nuo to netgi gali priklausyti, ar viena iš jų taps pranašesnė mokslinių tyrimų srityje.
Pirmas šaltasis karas vyko tarp skirtingų ir priešiškų pasaulių. Antro šaltojo karo veikėjai glaudžiai susiję. Iš dalies taip yra dėl to, kad Kinija integravosi į pasaulio ekonomiką, ypač 2001 m. įstojusi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). Tačiau iš dalies taip yra ir dėl technologijų įmonių tinklo efekto, kuris priklauso nuo dydžio ir paplitimo. Be to, darosi akivaizdu, kad vienai šaliai įvaldyti visas technologijų pramonei reikalingas sritis labai sunku. Pavyzdžiui, JAV arba Jungtinės Karalystės sukurti lustai gali būti gaminami Taivano gamyklose naudojant japonišką ir olandišką įrangą ir vokiškus lęšius, o vėliau surenkami Kinijos gamyklose. Nieko nuostabaus, kad tokia ekonomiškai izoliuota šalis kaip Šiaurės Korėja gali pagaminti branduolinį ginklą, bet ne pažangų kompiuterį.
Kinijos komunistų partija suprato, kad technologija – tai kelias į valdžią. Kinija turi keletą pranašumų – didžiulę rinką, daug ambicijų ir daugybę darbščių ir talentingų žmonių. Partija remia Kinijos įmones teikdama subsidijas ir padėdama vykdyti pramoninį šnipinėjimą. Kinija supranta, koks svarbus mastas, todėl remia savo technologijų pramonę sudarydama eksportų sutartis, stiprindama savo kaip skaitmeninės galiūnės įvaizdį per Juostos ir kelio iniciatyvą bei rengdama kampaniją pasaulinėse institucijose įvesti Kinijai palankesnius standartus.
Įžūlus D. Trumpo individualumas buvo gana sėkmingas. Jis taip įbaugino keletą sąjungininkių, kad šios nustojo pirkti 5G įrangą iš Kinijos įmonės „Huawei“. Be to, grasindamas sankcijomis „Huawei“ lustus gaminančioms įmonėms, sugebėjo pakenkti Kinijos milžinei.
Tačiau laikui bėgant tokia strategija Kinijai tik pasitarnautų. Toks metodas jau padėjo pagreitinti Kinijos pastangas susikurti pasaulinio lygio lustų pramonę – nors tam, kad pasiektų šį tikslą, dar prireiks gero dešimtmečio ar net daugiau. O dar svarbiau, kad jei JAV baugins kitas šalis ir galvos tik apie siaurus savo interesus, atbaidys sąjungininkes, galinčias padėti jai pirmauti technologijų srityje. Europa vis labiau nenori pasiduoti JAV spaudimui. Aukščiausiasis Europos Sąjungos teismas jau dukart apribojo duomenų teikimą JAV, kur juos galėtų peržiūrėti jos žvalgybos agentūros. Be to, Europos įstatymų kūrėjai paskelbė planus kurti taisykles debesijos kompiuterijai, įvesti skaitmeninius mokesčius JAV technologijų milžinėms ir riboti užsienio šalių, tarp jų ir JAV, galimybę perimti įmones.
Daugiašalis sąjungininkių susitarimas padėtų tokius konfliktus su Europa paversti bendradarbiavimu.
Užuot gaišusios laiką ginčams, sąjungininkės galėtų rasti bendrus sprendimus tokioms problemoms kaip mokesčiai, įmonių perėmimo taisyklės arba tiekimo grandinės. Pavyzdžiui, ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) netrukus gali tapti de facto standartu už Europos ribų. Artimiau bendradarbiaudamos žvalgybos srityje, sąjungininkės galėtų geriau pasiruošti gintis nuo Kinijos programišių ir technologijų įmonių keliamos grėsmės saugumui. Koordinuodamos darbą itin svarbiose technologijų srityse, jos nebevykdytų pasikartojančių tyrimų ir galėtų nukreipti pastangas į specializuotas sritis. Diversifikuodamos tiekimo grandines ir tikrindamos kiekvieną iš jų, sąjungininkės apsisaugotų nuo atsitiktinių arba tyčia sukeltų trikdžių. Kartu vystydamos tokius techninius standartus kaip OpenRAN, kuriuo 5G tinklas kuriamas naudojant standartinę įrangą, jos galėtų sukurti savo pačių įmonėms palankią aplinką. O ypač svarbu, kad bendradarbiaudamos kuriant etines normas (pavyzdžiui, veidų atpažinimo technologijos srityje) apsaugotų savo visuomenes.
Toks susitarimas JAV ne izoliuotų, o padėtų jai neatsilikti varžybose dėl dominavimo technologijų srityje, nes suteiktų privalumų, atsirandančių bendradarbiaujant su panašiomis šalimis. Dideli technologijų pramonei tinklo efekto teikiami privalumai būtų labai naudingi visoms sąjungininkėms. Be to, taip JAV būtų atviresnė migracijai ir skatintų mokslininkų bendradarbiavimą, kuris labai svarbus šaliai, klestinčiai dėl užsienio studentų, kurie dažnai lieka vykdyti tyrimų arba dirbti technologijų įmonėse. Toks atvirumas – tai stiprybė, kurios neturi Kinija.
Kai kas teigia, kad tokiam bendradarbiavimui reikalinga oficiali sutartis ar institucija, tokia kaip, pavyzdžiui, NATO arba PPO. Tačiau sukurti tokią organizaciją reikėtų daug laiko. Ji suteiktų orumo, tačiau nebūtų lanksti. Lengviau prisitaikyti būtų naudojant lankstesnę, į padidintą G7 panašią grupę.
Bet kokiu atveju sudaryti tokį susitarimą būtų sunku. Visų pirma, JAV reikėtų pripažinti, kad ji nebe tokia stipri, kokia buvo, kai kūrė pasaulio tvarką po Antrojo pasaulinio karo. Jai reikėtų nusileisti savo sąjungininkėms (pavyzdžiui, dėl privatumo, mokesčių ir pramonės politikos smulkmenų), kad galėtų ilgam apsaugoti savo valdymo sistemą. O kad tokia strategija būtų priimta užsienyje, reikėtų abiejų partijų pritarimo Vašingtone.
JAV sąjungininkės taip pat turėtų šio to atsisakyti. Jos turėtų pasitikėti šalimi, kuri, valdant D. Trumpui, į sąjungininkes už Atlanto žvelgė su panieka. Kai kuriems europiečiams reikėtų atsisakyti svajonės tapti nei su Kinija, nei su JAV nesusieta supervalstybe.
Tačiau tokia europietiška svajonė visada atrodė sunkiai įgyvendinama. O vienintelis dalykas, galintis nugalėti susiskaldymą Vašingtone – tai Kinija. Be to, šį tą paaukoti būtų verta. Susitarimas tarp sąjungininkių padėtų sutelkti dėmesį į varžybas su Kinija technologijų srityje bei galbūt sušvelninti įtampą srityse, kur bendradarbiauti būtina – pavyzdžiui, kovos su klimato kaita, sveikatos apsaugos ir (kaip ir kažkada bendradarbiaujant su Sovietų Sąjunga) ginkluotės kontrolės srityse. Sudarius tokį susitarimą pasaulis būtų saugesnis, nes taptų lengviau nuspėjamas. O kai artėja dviejų supervalstybių susidūrimas, to trokšta visi.