– Pirmiausiai prisistatykite prašau mūsų skaitytojams.
– Pagal specialybę – profesionalus karo chirurgas, sovietinėje armijoje išsitarnavęs iki pulkininko laipsnio. 1989 m. ne kartą buvo komandiruotas į karinius dalinius gelbėti tarnaujančių lietuvių nuo smurto. Už tai buvo pažemintas iki eilinio ir atleistas iš sovietinės kariuomenės be pensijos. 1990 m. dirbau Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotoju, 1992 m. – komisijos pirmininkas išvedant rusų karo mokyklą iš Vilniaus ir karo mokyklos kūrėjas (dabar Karo akademija). Vėliau dirbo tos mokyklos viršininko pirmuoju pavaduotoju, 1994–1996 m. – Krašto apsaugos ministerijos Centrinės medicinos tarnybos viršininku. Dabar esu Lietuvos atsargos pulkininkas.
– ES Kaliningrado sritį traktuoja kaip RF dalį ir laikosi nuostatos, kad jai nedera kištis į užsienio valstybės vidaus reikalus, tačiau...
–...Vakarams jokiu būdu nedera nepamiršti, kokiomis aplinkybėmis Rytprūsiai tapo Kaliningrado sritimi. Taigi, paskutiniu šalių – nugalėtojų susitikimu – Potsdamo sutartimi 1945 m. rugpjūtį Rytų Prūsijos 1/3 šiaurinės dalies buvo perduota SSSR. Bet – ir dokumentuose tai užfiksuota labai aiškiai – tik laikinai administruoti minėtą teritoriją. O Sovietų Sąjungos vakarines ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų vėliau sudaryta taikos sutartimi, kurioje būtų sureguliuotas šio anklavo statusas (JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga). Deja, Potsdamas buvo paskutinė vieta, kur pokario metais susirinko antinacistinės koalicijos narės – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos. O Sovietų Sąjunga į tokius efemeriškus apibrėžimus – „laikinai“ – nekreipė jokio dėmesio; ir nedelsiant ėmėsi inkorporuoti šią teritoriją į raudonosios imperijos sudėtį. Faktiškai buvusi Rytų Prūsija su Kionigsbergu atiteko Sovietų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kaip priemonė, užtikrinanti šios teritorijos priklausomybę SSSR; tiksliau, kaip karinis trofėjus. Nes jokių istorinių teisių Maskva į šią teritoriją niekada neturėjo.
Situacijos nepakeitė ir 1975 m. priimtas ESBO Helsinkio Baigiamasis aktas. Ši tarptautinė sutartis, kaip žinia, nustatatė pokarinių sienų Europoje neliečiamumo principą bei kitas galimų pretendenčių sudarytas sutartis, panaikinančios jų teritorinių pretenzijų teisėtumą, nekeičia buvusios Rytų Prūsijos (dabartinės Kaliningrado srities) valdymo, t. y. teritorijos administravimo funkcijų. Ir pagaliau dar vienas tarptautinis susitarimas – 1990 m. rugsėjo 12 d. pasirašyta Sutartis dėl galutinio Vokietijos sureguliavimo (Rytų Vokietijai įeinant į Vakarų Vokietijos sudėtį). Minėtoje sutartyje dėl galutinio sureguliavimo Vokietijos atžvilgiu nebuvo peržiūrėtos Sovietų Sąjungos Kaliningrado srities vykdomos kontrolės prigimtinės nuostatos, todėl galima reziumuoti, kad Sovietų Sąjungai buvo palikta tik teritorijos administravimo funkcija. Todėl šiuo metu kai kurios valstybės, pvz., JAV, Maskvai pripažįsta tik Kaliningrado srities de fakto valdymą ir susilaiko nuo de jure valdymo pripažinimo).
– Ir iki šiol bent jau ES nebandė keisti status quo?
– 2001 m. priimtas Europos Komisijos komunikatas buvo savotiškas persilaužimas ES politikoje Kaliningrado srities atžvilgiu. Jo esmė – ES plėtra Kaliningrado sričiai būtu naudinga tik tuo atveju, jei Maskva laikysis tinkamos politikos srities atžvilgiu. Tačiau jokio glaudesnio ES ir RF bendradarbiavimo, kuriant bendrą Europos erdvę, nėra iki šiol. ES pripažįsta Kaliningrado srities padėties sudėtingumą, tačiau kažkodėl nesiima ypatingų veiksmų ką nors šioje situacijoje pakeisti.
– Grįžkime į pokarį. Ar Potsdamo konferencija suteikė įsigaliojimus Sovietų Sąjungai iškeldinti (deportuoti) buvusius Vokietijos piliečius?
– Būtent: minėta funkcija SSSR okupacinei valdžiai nebuvo suteikta! Juk iš esmės minėtu susitarimu Sovietų Sąjunga privalėjo laikinai administruoti tą jai paskirtą teritoriją, kol kolektyviai bus nuspręsta; o ką gi toliau su ja daryti? Vadinasi, ir visiems civiliams Rytprūsių gyventojams turėjo būti užtikrintos bent jau pačios minimaliausios žmogaus teisės. Tačiau sovietinė kariuomenė labai greitai pademonstravo, ką apie čia gyvenančius žmones mano Kremlius, pasiuntęs savo kariauną. Pirmą kartą su sovietinės kariuomenės žiaurumais susidurta jau 1945 m. spalio 9 d., kai 159-ji Polocko tankų brigada ties Šilute kirto Šilutės-Klaipėdos plentą, kuriuo vežimais į Vakarus traukėsi pabėgėliai lietuviai. Tankais sutraiškyta bei iššaudyta apie tūkstantis civilių. Tačiau tikrojo Mažosios Lietuvos genocido pradžia – 1944 m. spalio 16 d., kai įsiveržusios Baltarusijos fronto 5-oji ir 11-oji armijos į Rytprūsius surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes; masiškai buvo prievartaujamos moterys, žudomi pagyvenę žmones ir vaikai. Nuo raudonojo teroro dalis gyventojų bandė trauktis per Baltijos jūrą. Tačiau ir čia sovietai darbavosi kaip reikiant: nuskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Kaliningrado krašto.
1945 m. rugsėjo mėn. Karaliaučiaus krašte buvo įkurta Ypatingoji Kionigsbergo karinė apygarda (dislokuota 300 tūkst. karių, priedo labai jau mikliai čionai buvo atkelta iš Rusijos 20 tūkst. kolonistų). Viena „bėda“: okupuotoje – „administruojamoje“ teritorijoje dar buvolikę apie 160 tūkst. vietos gyventojų – vokiečių ir lietuvių. Ne problema: pirmiausiai okupantai imasi „teisinių“ veiksmų: SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. balandžio 7 d. įsaku visas Karaliaučiaus kraštas perduotas administruoti SSRS Rusijos Federacijos sąjunginei respublikai, o 1946 m. liepos 4 d. įsaku – pervadintas Kaliningrado sritimi. 1946–1950 m. sovietų administracija pakeitė ilgaamžius lietuviškus ir prūsiškus vietovardžių ir bei toponiomikų (upės, ežerai, kalnai, miškai) pavadinius sovietiniais vardais.
O po karo meto teroro išlikę vietiniai gyventojai buvo gaudomi ir varomi į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten kentė alkį, šaltį, ligas. Prūsų ir Ylavos lageriuose 1945–1948 m. buvo numarinta per 10 tūkst. žmonių, Karaliaučiaus lageryje – 8 tūkst. Raudonarmiečiai vertė vaikus kasti duobes, net ligotiems ir išsekusiems lagerių kaliniams gyviems užkasti. Neperdedant galima tvirtinti: buvusių Rytprūsių teritorijoje vykdytas genocidas – tyčinis valdžios pajėgų vykdomas etninis gyventojų naikinimas ir represavimas, siekiant užvaldyti jų žemę bei kitokį turtą, o fizinio susidorojimo išvengusius – dvasiškai pavergti. Tai senaties termino neturintis nusikaltimas visai žmonijai, kurį vykdė Sovietų Sąjunga ir jos vadovybė neturi teisės sakyti, kad šioje teritorijoje įvykdytas genocidas yra...jos vidaus reikalas. Už tuos veiksmus – be jokių abejonių – yra atsakinga RF vadovybė, kaipo visų SSRS teisių perėmėja.
– O vėliau Kaliningrado srityje neliko nė vieno vokiečio...
– 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 106 tūkst. išgyvenusių prievartavimus, lagerius, badą, ligas vokiečių (ir lietuvių) tautybės žmonių buvo prievarta deportuota į Rytų Vokietiją. Buvo leista pasiimti tik tai, ką galima buvo turėti ir panešti rankose, nors dažnai ir tą kareiviai atimdavo. Įrodymų tam pakanka. Vokietijos Bundesarchyve Koblence surinkta apie 10 tūkst. nukentėjusių ir liudininkų parodymų apie Rytprūsių tragediją, per 18 tūkstančių specialių anketų ir daug nuotraukų. Yra pakankamai daug archyvinės medžiagos ir Lietuvoje. Tad net ir faktinės okupacijos faktas nesuteikia nugalėtojui teisę pasisavinti okupuotą teritoriją ir elgtis joje barbariškai.
– Bet Vakarai dabar tarsi apsimeta, kad tai, kas vyko pokariu – tarsi jau užverstas knygos lapas.
– Negali būti atskirta dabartis nuo praeities. Juk nuo pat 2006 m. RF Baltijos valstybių atžvilgiu vykdo nieko nepateisinamą – ir dar sustiprintą – ekonominį, teisinį, politinį, kultūrinį, informacinį, psichologinį bei ideologinį spaudimą. Ir, aišku, „bauginama“ karinės jėgos demonstravimu. Karaliaučiaus srityje vis daugiau kaupiamos RF ginkluotųjų pajėgos, telkiama naujausia karinė technologija ir ginkluotė bei organizuojamos stambaus masto bendros strateginės karinės pratybos („Zapad-2009“ ir „Zapad-2013“). Ir tai vykdoma visiškai arti pasienio su Lietuva ir Lenkija. O RF ir Baltarusijos prezidentų sutartyje yra numatyta tokias pratybas ateityje kartoti kas du metai.
– Kaip profesionalus kariškis pristatykite prašau RF „arsenalą“ Kaliningrado srityje.
– Per pastaruosius 10 metų įvykdyta RF ginkluotųjų pajėgų reorganizacija, įkurta Vakarų karinė apygarda (VKA), kurioje yra per 400 tūkst. karių, į Karaliaučiaus srities Baltijską iš Kronštato perkeltos Baltijos laivyno pagrindinės pajėgos ir štabas, Karaliaučiaus miestelyje Pionerskoje pastatyta galinga radiolokacinė sekimo sistema „Voronež–DM“ (balistinių ir taktinių raketų aptikimo spindulys – iki 4–6 tūkst. km). Karaliaučiaus srityje dislokuojamas ir naujausias raketų kompleksas „Iskander–M“, kurios veikimo spindulį RF ginkluotosios pajėgos nori nuslėpti nuo pasaulio visuomenės teikdamos versija, kad jos veikimo spindulys yra 400 km, nors bandymų metu ši raketa nuskriejo 2 300 km. Dislokuotas raketų kompleksas „Iskander–M“ Karaliaučiaus srities teritorijoje pasiekia visas Rytų ir Vakarų Europos valstybes bei šio komplekso egzistavimas grubiai pažeidžia JTO 4-tą protokolą, nes nepriklauso trumpo nuotolio ginklų kategorijai. Karaliaučiaus srityje sutelktos ir kitos sausumos, oro pajėgų, pakrančių apsaugos, kosminės gynybos, jūrų karo laivų ir jūrų desanto pajėgos.
Be to, ir Lietuva, ir visos ES valstybės turi žinoti kas vyksta RF ypatingame administraciniame rajone – Kaliningrado srityje, kuris pagal naują RF prezidento 2010 m. rugsėjo 20 d. įsaką Nr.1144 priklauso Vakarų karinei apygardai. Šios srities pavaldumas VKA sudaro galimybę RF Ginkluotosioms pajėgoms labai greitai perdislokuoti bet kokias karines struktūras ir pajėgas į Kaliningrado sritį. VKA sudėtyje yra virš 2,5 tūkstančių karinių junginių ir dalinių be to, nereikia pamiršti, kad Kaliningrado srityje dar dislokuota ir gausi pasienio tarnyba.
Žodžiu: Kaliningrado sritis yra RF Ginkluotųjų pajėgų tvirtovė prieš NATO karines pajėgas ir ES valstybes Europoje. Pagal RF „Nezavisimaja gazeta“ („Nepriklausomas laikraštis“) korespondento V.Abramovo straipsnį „Gintarinis pistoletas, jis taip pat taikinys“ vaizdžiai teikiama, kad Kaliningrado sritis „pistoletas prie ES smilkinio“.
RF kariuomenė dislokuota Kaliningrado srityje šio metu savo gausumu pralenkia bet kokią RF sritį pagal koncentraciją kovinių vienetų ir ginkluotės įvairovę.
Tad kalbėdami apie buvusią Prūsiją, vėliau virtusią Rytprūsiais, o dabar vadinamą Kaliningrado sritimi, pirmiausiai turėkime omeny ne jos išorinį „atviruką“ – gintarinį Baltijos pajūrį, o matykime sunkiai maskuojamą realybę – perdėm militarizuotą Rusijos Federacijos placdarmą, akivaizdžiai nukreiptą prieš Europą. Ir – nepamirškime Potsdamo konferencijos susitarimų, kurių nepaneigė nė viena iš minėtos tarptautinės konferencijos šalių: ši teritorija SSSR perduodama valdyti laikinai.
