D. Trumpas JAV prezidento rinkimų teisėtumu abejoja jau seniai. Jis kelis metus be jokių įrodymų kartoja, kad 2016 m. rinkimuose milijonai balsų buvo pateikti neteisėtai, todėl jis turėjo laimėti didesniu skirtumu. Be to, tvirtina, kad 2018 m. parlamento rinkimai buvo nesąžiningi respublikonams.
Vis garsėjantys sarkastiški pasisakymai ir vis labiau plintanti klaidinga informacija pasiekė baimę keliantį lygį. Kai kurie žymūs respublikonai, pavyzdžiui, senatoriai Susan Collins, Mitchas McConnellas ir Mittas Romney viešai pareiškė, kad rinkimai bus rengiami sąžiningai ir jų rezultatą privalu gerbti. Tačiau dauguma respublikonų tyli. O patvirtinti naują kandidatę į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Amy Coney Barrett iš dalies taip skubėta dėl to, jog tikimasi, kad jei kitą mėnesį vyksiančių rinkimų rezultatai bus ginčijami teisme, Aukščiausiasis Teismas priims respublikonams palankų sprendimą.
Tačiau mūsų neseniai atliktas tyrimas atskleidžia, kad į rinkimus neigiamai žvelgia ne tik prezidentas. Šių metų liepą atlikę apklausą su reprezentatyvia JAV visuomenės imtimi pastebėjome, kad 31 proc. amerikiečių mano, jog turėti „stiprų lyderį, kuriam nereikia vargintis dirbti su Kongresu ir rengti rinkimų“ – tai gera mintis.
Kaip ir galima tikėtis taip politiškai susiskaldžiusioje visuomenėje, ištikimybė tam tikrai politinei partijai daro didelę įtaką pažiūroms į rinkimus. Atsisakyti Kongreso ir rinkimų norėtų 38 proc. D. Trumpo rėmėjų. Jei lapkričio mėnesį D. Trumpas viešai ir ryžtingai pareikštų, kad rinkimų rezultatai neteisingi, šis skaičius turbūt gerokai išaugtų. Nerimą kelia mažesnė, tačiau vis tiek reikšminga dalis (27 proc.) žmonių, kurie 2016 m. rinkimuose D. Trumpo nerėmė, tačiau taip pat abejoja rinkimų ir Kongreso svarba.
Pastaruoju metu ši tendencija stiprėja. Tyrimų projekte „World Values Survey“ žmonėms užduotas toks pat klausimas apie stiprų ir institucijų nevaržomą lyderį. 2017 m. atlikto naujausio tyrimo duomenimis neribotas galias turintį lyderį remtų 38 proc. amerikiečių. Dešimtojo dešimtmečio viduryje tam būtų pritarę 24 proc., o 2000 m. pradžioje – 29 proc.
Gana didelė visuomenės parama idėjai, kad galima laužyti pagrindinius demokratijos principus, pavyzdžiui, negerbti rinkimų ir valdžių padalijimo principo, kelia nerimą. Jei D. Trumpas pralaimės rinkimus, bet nuspręs nesitraukti, vieni amerikiečiai gali į tai pažiūrėti pro pirštus, o kiti nepaisydami aiškių Konstitucijos nuostatų netgi ryžtingai remti prezidento sprendimą pralaimėjus likti valdžioje.
Amerikiečiai taip pat abejingai žvelgia ir į kitas svarbias demokratines praktikas. Vykdydami apklausą atlikome eksperimentą ir paprašėme dalyvių įsivaizduoti, kad prezidentas įsako Teisingumo departamentui ištirti politiniam oponentui pateiktus kaltinimus korupcija. Paaiškinome dalyviams, kad Teisingumo departamentas turi pareigą užtikrinti federalinių įstatymų vykdymą, o jam vadovauja ekspertai prokurorai, kurie išrenkami pagal nuopelnus, o ne laikantis ne politinio proceso, ir kad jie tarnauja skirtingų politinių pažiūrų administracijoms. Teisingumo departamentas prezidento įsakymui nepaklūsta, nes prokurorai mano, kad pradėti tyrimą neužtenka įrodymų. Tada prezidentas pakeičia ilgai tarnavusius prokurorus jam ištikimais politikais, sutinkančiais pradėti tyrimą prieš jo oponentą.
Penktadalis apklaustųjų tokį akivaizdžiai politiškai šališką veiksmą palaikė. Tarp jų ir vėl dominavo D. Trumpo rėmėjai – iš jų sprendimą paremtų net 36 proc. D. Trumpo neremiančių apklaustųjų tarpe 55 proc. teigė, kad už tokius veiksmus prezidentui reikėtų pradėti apkaltą, tačiau tarp D. Trumpo rėmėjų apkaltą palaikė tik 10 proc. Tada atsitiktine tvarka padalijome apklaustuosius, kuriems buvo ir kuriems nebuvo pasakyta, kad prokurorus atleisti dėl jų ekspertize paremtų sprendimų neleidžia įstatymai arba ilgalaikės vykdomosios valdžios tradicijos. Didelė dalis D. Trumpo rėmėjų (40 proc.) palaikė prezidento veiksmus net ir tuo atveju, kai žinojo, kad jais pažeidžiami įstatymai. Iš to galima spėti, kad rinkimai – ne vienintelė demokratijos silpnoji vieta.
Mūsų apklausa atspindėjo visos visuomenės nuomonę, todėl negalima teigti, kad ji išreiškia tik politiškai apatiškų ir į rinkimus nevaikštančių žmonių pažiūras. Ji leidžia spėti, kad parama demokratijai iš tiesų silpna ir sąlyginė.
Nedidelė parama demokratijai, ypač tarp prezidento rėmėjų, gali pranašauti konstitucinę krizę. Kariuomenė svarsto, ar reikėtų įsikišti, jei D. Trumpas pradėtų chaosą rinkimuose arba pralaimėjęs atsisakytų pasitraukti. Tuo tarpu D. Trumpas stengiasi kuo greičiau paskirti sau palankią teisėją į velionės Ruth Bader Ginsburg vietą Aukščiausiame Teisme, kad į savo pusę pakreiptų svarbiausią Amerikos demokratiją prižiūrinčią instituciją. Be to, kol Senatą kontroliuoja respublikonai, o Atstovų Rūmus – demokratai, maža vilties, kad ryžtingą sprendimą sulaikyti D. Trumpą priims Kongresas.
Tikimybė, kad D. Trumpas aiškiu skirtumu pralaimės Rinkikų koledže, tačiau vis tiek sugebės išsilaikyti valdžioje, greičiausiai maža. Tačiau dėl pandemijos daug daugiau gyventojų balsuos paštu, be to, bus kitų pokyčių, todėl suskaičiuoti balsus gali prireikti laiko, o rinkimų baigties ankstyvi rezultatai greičiausiai nenulems. Jei taip nutiktų, JAV demokratijai kiltų rimtas pavojus.
Ekspertai jau kalba apie daugybę galimų košmariškų baigčių: nuo kaltinimų, kad į rinkimus kišosi užsienio programišiai, iki nuobodžių ir ginčytinų balsų perskaičiavimų už skirtingas partijas balsuoti linkusiose valstijose. Blogiausiu atveju, jei rezultatas bus ginčytinas, amerikiečiai gali išeiti į gatves, o ginkluoti protestuotojai – sukelti chaosą ir suteikti prezidentui pagrindą paskelbti nepaprastąją padėtį. Nors toks scenarijus mažai tikėtinas, vien dėl to, kad apie jį reikia kalbėti rimtai, akivaizdu, kad JAV politika labai pasikeitė.
Michael Albertus – Čikagos universiteto politikos mokslų asocijuotasis profesorius. Naujausia jo knyga – „Authoritarianism and the Elite Origins of Democracy“ („Autoritarizmas ir elitinės demokratijos šaknys“).
Guy Grossman – Pensilvanijos universiteto politikos mokslų fakulteto profesorius.
