Pastarąją 2010 metų balandžio 8-ąją Prahoje pasirašė Amerikos ir Rusijos prezidentai Barackas Obama ir Dmitrijus Medvedevas, po ratifikavimo ši paskutinė ginkluotę ribojanti sutartis tarp dviejų didžiausius branduolinius arsenalus tuirinčių valstybių dešimtmečiui įsigaliojo 2011-ųjų Vasario 5 dieną. Dešimtmečiui pasibaigus pasirašiusios pusės įsipareigojo sutartį pratęsti arba sudaryti naują.
Vašingtone neslepiama, kad tai yra derybinės strategijos dalis derybose dėl SNV-3 turinčios pakeisti sutarties. Baltieji rūmai kaltina Maskvą jas vilkinant tikintis, kad demokratų kandidato Joe Bideno pergalės JAV prezidento rinkimuose lapkričio 3-ąją atveju naujo prezidento administracija pasiūlys Rusijai palankesnes sąlygas nei svarstomos dabar.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spalio 16-ąją pasiūlė pratęsti SNV-3 metams be jokių išankstinių sąlygų, esą tai padarius bus galima derėtis dėl visų kitų klausimų. JAV prezidento patarėjas saugumo klausimais Robertas O'Brienas pavadino siūlymą nepriimtinu, nes jame nenurodoma būtinybė įšaldyti esamų branduolinių arsenalų didinimą. Be to, prezidento D.Trumpo administracija siekia į persiderėjimą dėl branduolinių ginklų įtraukti Kiniją, su kuo Rusija nesutinka.
Prieš metus Rusija oficialiai patvirtino nutraukianti Vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu likvidavimo sutartį (DRSMD) tarp JAV ir dar Sovietų Sąjungos, kurią Amerikos prezidentas Ronaldas Reaganas ir SSRS lydries Michailas Gorbačiovas pasirašė 1987-ųjų gruodžio 8 dieną. Rusija neseniai paskelbė apie kūrimą SNV-3 neaptartų naujų tipų branduolinių ginklų, tokių kaip viršgarsinis blokas „Avangard“. Vašintgone iš to padarė išvadą, jog rusai leidžiasi į naujas ginklavimosi varžybas.
Prezidentas D.Trumpas spaudos konferencijoje rugsėjo 7-ąją pareiškė, jog Amerika reikšmingai pranoksta Kiniją pagal disponuojamą branduolinį arsenalą. Esą šaliai labai pasisekė, kad jis didino atominio ginklo kiekį, priešingai kinai būtų aplenkę JAV.
Pentagonas rugsėjo pradžioje paskelbtoje šiųmetinėje (sudaroma kasmet) ataskaitoje apie Kinijos karinę galią pripažino, kad kinų kariškiai lenkia Valstijas tokiose srityse kaip karinių laivų statyba, žemėje dislokuojamų balistinių raketų, sparnuotųjų raketų bei integruotų priešlėktuvinės gynybos sistemų gamyba. Kinija turi didžiausią pasaulyje karinį laivyną, kurį sudaro apie 350 įvairių tipų laivai. Palyginimui, JAV šių metų pradžioje jų turėjo apie 293. 2017 metais į vandenį nuleidusi pirmą lėktuvnešį, turinti dar vieną, įsigytą iš Ukrainos, statanti trečią bei planuojanti dar bent keturis, Kinija tapo antra po Amerikos valstybe, kuri disponuoja lėktuvnešių parku.
Ir pagaliau, amerikiečių kariškių vertinimu, Kinija disponuoja 200 branduolinių užtaisų, kurių skaičių iki 2030 metų padidins bent dvigubai. Ir prezidentas D.Trumpas yra pripažinęs, kad Amerika turi būti pasirengusi ilgalaikei konkurencijai taikos metu su priešininku su maždaug tomis pačiomis karinėmis galimybėmis.
Lyg ir (iš pirmo žvilgsnio) ne visai į temą. Rusų publicistas Arkadijus Dubnovas diskusijoje „Svoboda.org“ yra svarstęs, jog jei Sovietų Sąjunga viešpatavimo pasaulyje siekė remdamasi ideologija ir branduoliniu arsenalu, Rusijai iš šio rinkinio liko „tik“ branduolinis arsenalas. Maskva ir jį telkiasi, labai nuosekliai boikuotuodama pastangas Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos penkių pastoviųjų narių (Amerika, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija, Rusija, Kinija) sudėtį papildyti Vokietija ir Japonija. Nes taptų akivaizdu, jog Rusijos realus vaidmuo, lemiant planetos reikalus, su jos maždaug 2 procentais pasaulinėje Bendrojo vidaus produkto (BVP) struktūroje ir „tik“ branduoliniu ginklu reikšmingai sumenktų.
Po informacijos apie šiuos vis dėlto keistokus diplomatinius manevrus jau visai tinka priminti gana platų atgarsį pasaulyje sukėlusią žinią, kai Japonijos vyriausybė rugpjūčio pabaigoje paskelbė disponuojanti maždaug 45,5 tonos plutonio, iš kurių virš 30 tonų galima nedelsiant naudoti branduolinių užtaisų gamybai ir be ypatingos skubos su esamomis Japonijos technologinėmis galimybėmis (o jos žinomos trečioje pagal dydį po JAV bei Kinijos planetos ekonomikoje) per pustrečių metų pasigaminti jų kelis šimtus.
Plutonio atsargos kaupėsi natūraliai, mat Japonijoje iki avarijos Fukushimoje-1 veikė virš 50 atominių reaktorių, o juose susikaupęs plutonis buvo perdirbamas JK ir Pranczūzijoje.
Dėl suprantamų priežasčių Tekančios saulės šalyje kategoriškai vengiama kalbų apie galimybę turėti nuosavą branduolinį arsenalą. Japonų žurnalistai, politikai vengia pokalbių net apie šiuolaikinę šalies armiją, taip siekdami jau užuomazgose slopinti nacionalistines nuotaikas.
Šalis tebegyvena pagal 1947 metų Konstituciją, kuri įpareigoja nesikišti į karinius konfliktus bei draudžia visaverčių ginkluotųjų pajėgų steigimą. Pagal 1967 metais oficialiai įtvirtintus „Tris nebranduolinius principus“ šalis įsipareigojo negaminti, neturėti ir neįsivežti branduolinio ginklo. 1950-1954 m. su Amerikos pagalba kurtos Japonijos savigynos pajėgos, kurias sudaro sausumos, karinio laivyno ir karinių oro pajėgų daliniai, net neturi aiškaus teisinio statuso, formaliai įeina į policijos struktūrą.
Tokijas remiasi Jungtinių Valstijų gynybos „skėčiu“, tam amerikiečius įpareigoja 1951-aisiais sudaryta tebegaliojanti karinio bendradarbiavimo ir gynybos sutartis. 1989 metais JAV suteikė Japonijai „Pagrindinio Amerikos sąjungininko už NATO ribų“ statusą. Ir ginkluotę Tokijas iki pastasrojo meto atsargiai kaupė amerikietiškų ginklų (pavyzdžiui, sparnuotųjų raketų) pirkimais.
Bet kuriuo atveju Japonija oficialiai neužsiima branduolinės energijos karinio panaudojimo tyrimais, anksčiau „nutikdavusias“ pavienes kariškių kalbas, jog užteks užsiimti niekais, laikas apsirūpinti pagaliau branduoliniu ginklu, kai tenka gyventi sudėtingoje apsuptyje, įprastai lydėdavo kalbančiųjų atsistatydinimai ar išmetimai iš armijos.
Pagrindiniu priešu pačioje Japonijoje nurodoma Kinija, taip pat minima branduoliniais bandymais bei į jos pusę leidžiamomis raketomis (nutikdavo, jog praskrisdavo virš Japonijos teritorijos) Šiaurės Korėja. Tokijuje puikiai supranta, jog jei į Šiaurės Korėjos grasinimus su disponuojamomis karinėmis priemonėmis dar įstengtų atsakyti, priešintis Kinijai neturėtų jokių galimybių.
Todėl ir apeliuojama į Vašingtoną, nebūtinai vien sėkmingai. Pavyzdžiui, 2013-aisiais paaštrėjus ginčui su Pekinu dėl Senkaku salyno Pietų Kinijos jūroje Tokijui teko sukandus dantis kone melsti tuometinio JAV prezidento B.Obamos išreikšti aiškią poziciją dė jų priklausomybės. Dabartinio Amerikos prezidento požiūris į sąjunginius įsipareigojimus šiaip irgi žinomas.
Kaip priešstatą augančiai Kinijos galiai Japonija mėgina telkti regiono demokratijų aljansą su Indija, Australija, iš dalies Vietnamu, kurį, tiesa, su kinais sieja labai glaudūs ekonominiai ryšiai.
Bet kuriuo atveju japonams kelia nerimą augantis nesaugumas, ypač juos neramina potenciali raketų atakos grėsmė – naujos rusiškos, kiniškos, net Šiaurės Korėjos raketos be problemų gali pramušti japonų priešraketinę gynybą.
Žodžiu, pasaulis, kaip teksto pradžioje pavyzdžiais mėginta rodyti, keičiasi. Jei nesikeistų, tų 45,5 tonų plutonio atsargų net hipotetinės galimybės Japonijai įsigyti atominį ginklą perspektyvoje niekam net į galvą nešautų kelti į antraštes tarptautinėje viešojoje erdvėje.
Daugelį japonų nemaloniai nustebino rugpjūčio 5-ąją Kurilų Kunaširo saloje rusų surengta atidarymo ceremonija gelbėjimo centro, greta kurio įrengtame atminimo ženkle iškalti Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I žodžiai: „Kur kartą iškelta Rusijos vėliava, ji nuleista būti negali.“ Incidentas kilo kaip tik dienomis, kai ne tik Japonija, bet ir visas pasaulis minėjo antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-metį po to, kai amerikiečiai numetė atomjnes bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. Kurilus japonai laiko Rusijos neteisėtai atlpėštomis savo šiaurės teritorijomis.
2014-ųjų gegužės 14 dieną ministras pirmininkas Shinzō Abė sankcionavo didžiausią pokarinėje šalies istorijoje permainą Japonijos gynybos politikoje, atšaukęs draudimą japonų kariškiams dalyvauti taikdariškų misijų karinėse operacijose, net jei Japonijai nesama realios grėsmės. Iki tol jie užsienyje turėjo teisę užsiimti tik humanitarine, gelbėjimo veikla. Sprendimo išvakarėse Amerikos prezidentas B.Obama jį parėmė, Kinija ir Pietų Korėja kritikavo.
Japonijos gynybos biudžetas auga septintus metus iš eilės, 2021-aisiais jis viršys šiųmetinį trim milijardais dolerių. Daugelis stebėtojų iš to daro išvadą, jog šalis didina tempą, siekdama tapti karine galia, pajėgia atsispirti Kinijai ir Rusijai. Japonijos savigynos pajėgos imasi ginkluoti savo lėktuvus tolimojo nuotolio sparnuotomis raketomis, ima dirbti ties naujomis ginkluotės rūšimis.
Rugpjūčio 27 dieną per Japonijos gynybos ministro Taro Kono sustikimą su JAV kosminių pajėgų vadu Johnu Raymondu patvirtintas abiejų šalių dalyvavimas kuriant eskadrilę kosminių palydovų-šnipų, pajėgių fiksuoti raketų paleidimus praktiškai kiekviename Žemės kampelyje, taigi ir efektyviau jas numušti. Kiekvienas jų kainuos mažiau 5 milijonų dolerių, kas Japonijai nėra nepakeliamos išlaidos.
Apibendrinti gal tinka faktu apie kovinės dvasios nemarumą. Spalio 14 dieną laivų statykloje „Mitsubishi jukogyo“ Kobės mieste nuleistas įvandenį ir oficialiai aprūpintas pavadinimu „Táigěi“ virš 750 milijonų dolerių kainavęs naujausios kartos povandeninis laivas. Pagal ilgalaikę programą tokių planuojama pastatyti nuo 16 iki 22 vienetų ir jais priešintis kinų povandeninių laivų dominavimo augimui vandenynuose.
„Táigěi“ japonų kalboje reiškia „didysis banginis“, taip vadinta Japonijos imperatoriškosios armijos plaukiojanti povandinių laivų bazė Antrojo pasaulinio kero metu 1942–1945 m.. Visi kariniai laivai yra paveldėję Imperatoriškojo laivyno laivų pavadinimus, pavyzdžiui, minuotojai pavadinti garbei mininkų, kurie 1904-aisiais surengė ataką Port Artūro uosto reide ir taip pradėjo Rusijos-Japonijos karą. Sausumos dalinių numjeracija irgi išliko tokia, kokia buvo Imperatoriškojoje armijoje. Nors sutriuškinta ir kapituliavusi Japonijos armija išlieka pavyzdžiu dabartiniams japonų kariškiams, kurie laiko save samurajų palikuonimis, nepaisant nieko.
Pasaulis keistai ginkluojasi, nuo to keistai nepavyksta atsiriboti net pabrėžtinai taikiai Japonijai. Kad tik nebūtų ženklas...
