Autorius: Arūnas Spraunius
Ultimatume nurodoma, jog valdžiai pradėjus valstybinį terorą, atėjo laikas baltarusiams pasirinkti, ką palaikyti: „(...) daug kartų kalbėjome, kad esame pasirengę dialogui ir deryboms. Bet pokalbis už grotų – ne dialogas (...) Lukašenka žudo savo ateitį ir bando nusitempti drauge pareigūnus, jėgos struktūrų darbuotojus ir visą baltarusių tautą. Bet mes to neleisime“.
Reikalavimų neįgyvendinus, spalio 26-ąją visose Baltarusijos įmonėse planuojamas nacionalinis streikas, bus blokuojami visi keliai, žlugs prekyba valstybinėse parduotuvėse. Pasak opozicinės politikės, yra 13 dienų, per kurias bus ruošiamasi. Visą šį laiką baltarusiai tęs protestus. Opozicijos lyderė tai pat pažymėjo, A. Lukašenka ir jo aplinka turi sulaukti sankcijų, ir tai turi būti ne 40, o šimtai žmonių. Ir pabrėžė, kad asmenys su kaukėmis be skiriamųjų ženklų, mušantys ir luošinantys žmones Baltarusijos miestų gatvėse, vertintini kaip teroristinių nusikaltėlių grupuočių atstovai.
Spalio 14-ąją S. Cichanouskajos spaudos tarnyba informavo apie politikės pokalbį internetu su Baltarusijos įmonių (dalyvavo Minsko traktorių, Minsko automobilių, Minsko variklių gamyklų, „Grodnoazot“, Kommunmash“ ir t.t.), iniciatyvos „Chestnyje liudi“ (Garbingi žmonės) atstovais, paramą nukentėjusiems (pavyzdžiui, netekusiems darbo dėl dalyvavimo protestuose) nuo režimo tekiantiems fondo „BySol“ steigėjais, kuriame tartasi dėl kuo didesnio streiko efektyvumo.
Atkreiptinas dėmesys, kad žodis „radikalūs“ iš jėgos struktūrų atstovo lūpų nuskambėjo.
Per sekmadienį (10 11) Minske, kituose Baltarusijos miestuose vykusius protestus sulaikyta virš 700 žmonių. Naujienų agentūrai „The Associated Press“ komentuodama šiuos įvykius S. Cichanouskaja pažymėjo valdžios žiaurumo ir prievartos eskalavimą. Ir kad nepaisant taikaus protestų pobūdžio, represijos tik stiprėja.
Spalio 13-ąją interneto leidinys „Mediazona“ paskelbė tyrimą anoniminių šaltinių Baltarusijos jėgos struktūrose suteiktos informacijos pagrindu, jog per protestus rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais (iki rugsėjo 13 dienos) nuo teisėsaugininkų (!) Minske nukentėjo 1376 žmonės. Pasak „Mediazona“ disponuojamų dokumentų, kas trečias nukentėjusysis (virš 400 žmonių) gavo vidutinio sunkumo traumas ar sužeidimus. Virš 600 sumušti ne sulaikant, o nuvežus auką į milicijos izoliatorių. Dažniausiai kentėjo vidutiniškai 31-erių vyrai, bet tarp nukentėjusiųjų yra ir virš 20 nepilnamečių bei 57 moterys.
Absoliuti dauguma žiaurumo atvejų fiksuoti iškart po rinkimų rugpjūčio 9-ąją. Po griežtai vieningos neigiamos reakcijos ir užsienyje, bet net ir Baltarusijoje A.Lukašenka pakeitė taktiką ir kurį laiką nevaikė protestuotojų. Bet spalio 11-ąją tradicinis sekmadieninis protestas Minske įgavo įprastą „lukašenkiško dialogo“ formą, pasak liudininkų, pareigūnai sulaikytuosius negailestingai lupo, gulinčius spardė, taip pat į veidus, jau be anksčiau praktikuotos „politinformacijos“ (Nori demokratijos? Še demokratiją!), o tiesiog niūriai tylėdami. Voros greitosios pagalbos automobilių iš milicijos izoliatorių gabeno į ligonines žmones perskeltomis galvomis, sulaužytomis rankomis, kojomis etc.
Kitą dieną milicija Minske naudodama garsines granatas išvaikė „Pensininkų maršą“. Spalio 13-ąją žiauriai sumuštas Minsko gėlių pardavėjas Maksimas Chorošinas, per protestus nemokamai merginoms dalinęs gėles. Devintą ryto jį išvežė į miliciją, po dviejų valandų sumuštą „atidavė“ greitajai pagalbai.
Visi svarbiausi A. Lukašenkos kritikai sulaikyti arba pasitraukę iš Baltarusijos, spalio 13-ąją paskutinis Baltarusijoje dar buvęs opozicijos Koordinacinės tarybos prezidiumo narys Siarhejus Dyleuskis taip pat išvyko į Varšuvą. Taryba įsteigta rugpjūčio 18-ąją, turėjo rūpintis valdžios perdavimu organizuojant naujus rinkimus.
Spalio 11-ąją, Tarptautinę psichinės sveikatos dieną, A.Lukašenka atliko tai, ko iš jo niekas nesitikėjo, Minsko KGB izoliatoriuje susitiko su 12 paties pasodintų opozicionierių „apsvarstyti Konstitucijos reformos“. Kandidatu į prezidentus neregistruotas ir prieš rinkimus suimtas bankininkas Viktoras Babariko po susitikimo per advokatą nurodė to, kas vyko, negalįs laikyti dialogu. Kad tokiu būtų, visi susitikimo dalyviai turėjo būti išlaisvinti, turėti prieigą prie informavimo šaltinių, o ir dalyvių ratas turėjo būti daug platesnis (žr. pastraipa aukščiau).
Ryškios protestų organizatorės Marios Kalesnikavos advokatas nurodė, kad jo ginamoji, nors kviesta, į „Konstitucijos aptarimą“ su A.Lukašenka vykti atsisakė, nematė prasmės. Po „diskusijos“ porą suimtųjų A.Lukašenka vis dėlto paleido į namų areštą.
Tą pačią spalio 11-ąją Baltarusijos valdžia pagaliau leido S.Cichanouskajai telefonu pasikalbėti su kelis mėnesius kalinamu sutuoktiniu Siarhejumi, viešojoje erdvėje sklando ir prielaida, esą jis patarė žmonai „griežtinti poziciją“ režimo atžvilgiu.
Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pareiškė, jog Kremlius sveikina Baltarusijos diktatoriaus kontaktų su opozicija bandymus. Esą stebina, kad Europos Sąjunga (ES) tų pastangų neįvertina, o „kažkodėl“ nori taikyti A.Lukašenkai sankcijas. Berlyne sveikstančio po nuodijimo Tomske rugpjūtį žymiausio Rusijos opozicinio politiko Aleksejaus Navalno štabo reporteris Dmitrijus Nizovcevas į tai sureagavo, kad D.Peskovas meluoja, Kremliuje tikrai dėl to nesidžiaugia, jo šeimininkams kaip tik „laukiniu“ atrodo atvejis, kai valstybės galva ieško ryšio su opozicija.
Kalbant apie sankcijas, primintina (kad ir kaip būtų apmaudu), jog de facto A.Lukašenkos jos nepaveiks niekaip – viena vertus, Baltarusijos diktatorius metų metais ir taip po jomis buvo, iš kitos pusės, jo ateitis vis tiek priklauso ne tiek nuo Vakarų, kiek nuo Maskvos. Kadangi Maskva (kad ir laviruodama – na, ir kas?) vis tiek „stato“ ant A.Lukašenkos, sankcijos teoriškai turėtų būtų taikomos ir jai, ko tikrai nebus.
Autoritarai stiprūs ne savo visuomenės gerove, bet juos palaikančiomis jėgos struktūromis bei propagandos galia. Sankcijos apskritai reiškia ilgą distanciją – Sovietų Sąjungai pažangias technologijas draudžiusi parduoti Jacksono-Vaniko pataisa Amerikos kongreso priimta 1974-aisiais galutinai pašalino SSRS iš planetos žemėlapio tik po 17 metų, 1991-aisiais.
Tiesa irgi faktas, jog dabar, po visų baltarusių diktatoriaus „žygdarbių“ prieš savus, jo situacija nuo baltarusių protestinio potencialo jau priklauso. Šia prasme, panašu, artėjama prie baltarusiško Rubikono. Viena vertus, pinigai Minsko režimui dramatiškai baigiasi, kreditų nebegalima tikėtis iš nieko, o įsipareigojimus prieš užsienio kreditorius iki metų pabaigos vykdyti reikia. Maskvos žadėtas 1,5 milijardo dolerių daugiausiai skirtas skolai už gamtines dujas tai pačiai Rusijai dengti.
Kita vertus, kaip nurodo baltarusių politologė Valerija Kostiugova, Baltarusijos valdžia nemato ir negeba – kaip ne kartą anksčiau – įvertinti savo situacijos sudėtingumo. Todėl S.Cichanouskajos ultimatumas vargu ar bus išgirstas.
Autokratui vis tiek lieka galimybė mėginti skaldyti protestuotojus į „nuosaikius“ ir „radikalus“, šiuo atveju „nuosaikiais“ paskyrus pasirengusius kapituliuoti dėl baimės ar nuovargio. Na, ir kas, kad/jei tokių greičiausiai bus ne ypač daug. Tiesą sakant, tai jau vyksta, bent vienas iš dviejų paleistų po A.Lukašenkos „derybų“ su opozicija KGB izoliatoriuje Jurijus Voskresenskis jau naudojamas Baltarusijos valstybinės propagandos ir viešai atsiprašo režimo, kad dirbo kandidato į prezidentus V.Babariko rinkimų štabe.
Gi į „radikalus“ galima įrašyti visus, turinčius drąsos protestuoti gatvėse. Tą darant galima taikyti „paslaptingą stilių“, o čia A.Lukašenka – tikras meistras. Kol kas Baltarusijoje ir oficialūs propagandininkai nesupranta situacijos, kaip išsitarė prolukašenkiškas ideologas Vadimas Giginas, skubiai nepaaiškinus, kas vyksta, dabartiniai reikalai gali atrodyti kaip valdžios susvyravimas. Bet esą absoliučiai aišku, jog ji kažkokį (būtent) planą turi.
Reikalas tas, kad protestai Baltarusijoje taikūs stebėtinai, beprecedenčiai (pasak politologų, gal net pirmą kartą pasaulinėje protestų istorijoje) ilgai. Bet amžinai taip tęstis negali. Pasak baltarusių žurnalisto ir interneto dienoraštininko Dmitrijaus Galko, A.Lukašenkos užsispyrimas, žiaurumas, kvailumas savo daro, protestai radikalizuojasi tiesiog akyse, spalio 11-ąją įpykintų žmonių susidūrimai su pareigūnais jau nebuvo tik atskiri fragmentai.
Beje, rusakalbiuose interneto forumuose ginčas, ar pavyks Baltarusijoje apsieiti be didelio kraujo, jau kone dominuoja.
Bet ir to „kažko“ nereikėtų pervertinti. Iki spalio 11-osios besitvardžiusi, 93-ią protestų Rusijos Chabarovske dieną valdžia prarado savikontrolę ir specialios paskirties daliniu OMON žiauriai atakavo agitacines palapines pašalinti atsisakiusius protestuotojus. Lyg ir ženklas, kad Kremlius ima netekti kantrybės. Juk „netoli“ nuo situacijos Baltarusijoje.
Todėl šis laikas neatrodo ramus, veikiau trapus, pavojingas.
