Besišypsantis, guvus ir labai nuoširdus Valentinas yra jauniausias iš pretendentų į pabėgėlių statusą, – jam dvidešimt šešeri. Iš kurių devynerius jis gyveno vaikų namuose. Birželį jis perėjo Latvijos sieną iš Vitebsko srities, apie tai jis svajojo jau trejus metus. Keturis mėnesius praleidęs uždarame Daugpilio pabėgėlių centre, prieš savaitę jis buvo perkeltas į „Mucenieki“.
Man tiek pat metų kiek A. Lukašenkos valdžiai, bet aš juo niekada netikėjau. Kai 2004 metais jis paskelbė dekretą, kuriuo buvo nurodoma atimti vaikus iš probleminių šeimų, aš, devynerių metų, buvau perkeltas į vaikų namus. Manęs net niekas neklausė, ar aš to noriu... O aš... jau geriau būčiau namuose gyvenęs. Su vaikų namų reputacija į gimtąjį kaimą geriau nė nevažiuoti – jiems „internatinis“ kelia vienareikšmiškas asociacijas: blogas ir vagis. Nors aš iš tiesų perėjau tą ugnį: dirbau, pinigų niekam neužteko, pradėjau vogti, pakliuvau į kalėjimą.. Neduokdie daugiau taip.
Išėjęs iš vaikų namų, aš atsidūriau, tikra ta žodžio prasme, gatvėje. Mane turėjo aprūpinti būstu, bet jau aštuonerius metus girdžiu: „lauk savo eilės, tokių kaip tu – šimtai, atsiras butas, jeigu kas atsisakys – duosime tau“. Bet kas atsisakys buto? Išėjęs iš vaikų namų, aš apsigyvenau mokyklos, kurioje mokiausi gyvulininkystės ir mechanizuotų ūkių operatoriaus, daržininkystės-augalininkystės bei gyvulininkystės specialisto profesijos, bendrabutyje. Gyvulių augintoju ir melžėju net mėginau dirbti, bet gyventi iš to neįmanoma. Gauni 70 eurų atlyginimą, be to, pusę iš tos sumos – produktais. Daugybę kartų ieškojau teisybės, sakiau direktoriui, kad duotų pinigų vietoj dešros. Nedavė.
Iki šiol netikiu, kad ten kas nors pasikeis. O dar ir Putinui niežti rankos įsibrauti į Baltarusiją – jis seniai apie tai svajojo. Bet ir princesės Cichanouskajos, nors ji ir klauso savo vyro, į valdžią leisti negalima... Kai šalyje tokia suirutė, reikalingas labai stiprus žmogus, o tokio nėra – Lukašenka visus užgniaužė.
Milicijos savivalė – atskira tema. Juos žmonėmis net negalima vadinti. Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris muša vaikus? Aš pats augau tokioje vietoje – vaikų namuose mušdavo už menkiausius nusižengimus, pavyzdžiui, už tai, kad saldainiu nepasidalijai. Ir kam galėjai pasiskųsti? Direktoriui? Jis pabars, o paskui viskas pasisuks prieš tave.
Latvijoje daugiau galimybių augti. Noriu išmokti latvių kalbą. Daugpilyje paprašiau vadovėlio, kad galėčiau pats mokytis, ir žodyno, net prašymą parašiau, bet nieko nedavė. O čia pažadėjo antradieniais ir ketvirtadieniais suorganizuoti pamokas po tris valandas. Į Baltarusiją – tik kaip svečias, saviškiams pasirodyti, kad gyvas-sveikas ir pirštai vietoje. Ir vėl čia.
Žinau, kad Latvijoje statybose gerai – reikalingos rankos. Jūsų žemės ūkio pramonė europinio lygio – kodėl gi nepadirbėjus pagal specialybę ten, kur tavo darbas gerbiamas? Mano fizinė sveikata gera. Čia galimybių daugybė. Ir dar pasaulio galima pamatyti. Kažkada iš internato skridau į Palermą, pas vieną šeimą, jie vėliau mane kvietė atvažiuoti – atsiuntė visus dokumentus, reikėjo tik nunešti į atitinkamas instancijas, tą ir padariau. O po mėnesio juos atmetė, nes teistumas dar nepanaikintas... bet kodėl aš negaliu nuvažiuoti į Vokietiją ar Rio de Žaneirą, pasižiūrėti į tikrus indėnus ar budistus?! Kodėl negaliu užsidribti ir pailsėti kaip žmogus?
Baltarusijos milžiną Maksimą lengva įsivaizduoti pasakų epo herojumi ir paprastos liaudies gelbėtoju. Minsko srities kaimelio gyventojas ketvirtį amžiaus dirbo vienos iš didžiausių pasaulyje kalio trąšų gamybos įmonės krovimo skyriaus meistru. Uždirbdavo 1000-1200 JAV dolerių per mėnesį, - kaip Baltarusijoje, visiškai padoriai. Paliko namus ir atlyginimą, kad nereikėtų atsižadėti savo įsitikinimų.
Vieninteliai sąžiningi ir demokratiniai rinkimai buvo 1994 metais, – kai tauta rinko Lukašenką. Ir aš tada balsavau už jį. Šalyje buvo tikra suirutė, motinos neturėjo kuo maitinti savo vaikus, o jis skelbė žemės ūkio sektoriaus atkūrimo kursą, algų mokėjimą visiems darbuotojams ir Baltarusijos iškėlimą į pasaulinių šalių lygmenį. Mums tai skambėjo kaip... lakštingalos treliavimas. Dauguma patikėjo, juolab kad prieš akis buvo Baltijos šalių ir Lenkijos pavyzdžiai...
Mano nuomonė apie šį žmogų [Lukašenką] kardinaliai pasikeitė, kai jis pakeitė nacionalinę simboliką. Gyventojai tam priešinosi, bet netrukus šalis pabudo su senąja vėliava. Ir tada aš supratau, kad šis žmogus gražiai suokia, bet nieko nedaro. Visus dvidešimt šešerius metus, užuot stengęsis vystyti Baltarusiją, jis nardino ją į socialinį diskomfortą. Per televizorių jis skelbia, kad kovoja dėl geresnio derliaus ir rūpinasi ūkiais, bet tuomet kodėl mūsų gyvenvietės kolūkis-milijardierius atsidūrė ties kracho riba?
Arba, pavyzdžiui, mūsų įmonėje, kuriai priklauso šeši rūdynai ir keturi sodrinimo kombinatai, iki 2013 metų buvo sumanus, darbuotojų išrinktas generalinis direktorius, kuris žinojo, kaip skatinti darbuotojus dirbti, ir sulaukdavo gerų rezultatų. Bet Aliaksandrui Grigorjevičiui nepatiko, kad auksinius kiaušinius dedančiai vištai diriguoja ne jo žmogus. Per septynerius jo paskirto direktoriaus valdymo metus atlyginimas darbuotojams buvo padidintas tik du kartus, 10-15 procentų.
Nuo 2013 metų prasidėjo spaudimas: „Priklausysi nepriklausomai profsąjungai – nepratęsime sutarties“. Žmonės bijojo, daugelis juk turėjo šeimas, pasiėmę paskolų... Buvau kviečiamas pas gamyklos direktorių, kišo pasirašyti dokumentą, jog sutinku pereiti į įprastą profsąjungą – aš septynerius metus atkakliai laikiausi savo pozicijos. Galiausiai iki pat savo atleidimo aš likau vienintelis inžinerijos-technikos darbuotojas toje profsąjungoje. Tai siutino administraciją – jie tik ieškojo preteksto, kaip mane atleisti.
Aš rėmiau Sergejaus Cichanouskio, piešiančio realų gyvenimo Baltarusijoje paveikslą, kandidatūrą, o ne pasakaitę apie Lukašenką. Ruošiausi jam duoti dar daugiau medžiagos, kai jis nusigaus iki mano regiono, bet nespėjau: jis buvo areštuotas. Man labai patiko, kad trys opozicijos būstinės susibūrė apie dabar jau išrinktąją prezidentę Sviatlaną Cichanouskają. Kai žmona stoja į vyro vietą, – tai žygdarbis, vertas pagarbos. Jos programa labai aiški: išleisti į laisvę visus politinius kalinius ir surengti naujus sąžiningus bei skaidrius rinkimus.
S. Cichanouskaja sustiprino mano tikėjimą, kad Baltarusija gali tapti mažąja Šveicarija, dialogo tarp Vakarų ir Rytų jungtimi. Ar net mažuoju Šilko keliu, kuris suteiks naujos pradžios impulsą šaliai. Mūsų geografinė padėtis tam labai palanki.
Rinkimų dieną, kai norėjau nufotografuoti biuletenį programai „Balsas“, man pareiškė: „Užteks cirką krėsti“. Aš atsakiau, kad būtent pas juos vyksta cirkai: suveža žmones iš laukų į apylinkę ir baksnoja pirštu, kur padėti varnelę, o prieš tai staiga sumoka ilgai lauktą atlyginimą. Tada sulanksčiau savo biuletenį tokia armonikėle, jog nė lygintuvu neišlygintum.
Iki 2010 metų aš aktyviai dalyvavau opozicijos renginiuose – vaikščiojau su – baltos-raudonos-baltos spalvų vėliava. Patyriau visus sulaikymų malonumus, kai kabojau ant vinies, prirakintas antrankiais, vos siekdamas kojinėmis grindis. Kairys petys sužalotas, daugybė randų ant galvos, skaudanti nugara. Šį kartą gydytoja iškart perspėjo: dar vienas smūgis per nugarą, - ir atsidursi invalido vežimėlyje. Nuoširdžiai gėrėjausi solidarumo grandine Slucke: merginos stovėjo palei kelią, laikydamosi už rankų, o vaikinai joms dovanojo gėles. Tiesiog širdį užliejo pasididžiavimas, jog esu baltarusis. Bet štai į kelią išriedėjo milicijos autozakas, ir „kosmonautai“ ėmė griebti visus be atrankos. Mane išgelbėjo tik tai, kad mano automobilis stovėjo visiškai šalia.
Ir visgi aš – už taikius protestus. Jeigu gatvėje vambrija šuo, jūs juk ne stosite keturpėsčias ir neimsite taip pat viauksėti? Taikūs protestai erzina uzurpatorius ir jėgos struktūrų veikėjus – anksčiau ar vėliau jų nervai neatlaikys. Didelė padėka mūsų moterims už tai, kad pasirinko tokią taktiką. Pamatė, kad vyrų kantrybė senka, štai ir ėmėsi vadovauti judėjimui – stojosi priešais vaikinus, kad šių niekas neliestų. Merginoms smarkiai kliūva. Kai kam iš jų ir nėštumas nutrūko. O tie bjaurystos, vardan finansinės naudos, pasirengę nors vaikus mušti. Bet negrįžtamumo taškas peržengtas – kelio atgal nėra.
Sužinojęs, kad mano įmonėje kuriamas streiko komitetas, ėmiau agituoti profsąjungą prisijungti, bet jie pabijojo, kad dėl politinio aktyvumo gali prarasti profsąjungos statusą. Ir visgi rugpjūčio 17 dieną aš nuvykau į Soligorską – į aikštę susirinko 5-7 tūkstančiai streikuotojų, maždaug kas trečias darbuotojas. Įmonės darbas buvo pristabdytas 70 proc., bet vadovybė ėmė kažką gąsdinti, kažką materialiai skatinti...
Negalėjau to pakęsti. Pasakiau, kad jeigu per savaitę nebus imtasi priemonių šiems „gyvenimo šeimininkams“ nušalinti, išeisiu iš darbo... Bet jie nusprendė užbėgti man už akių – surengė kompleksinį patikrinimą. Pasakiau, dėl Dievo, mano ūkyje viskas tvarkingai į lentynėles sudėliota, kaip pas gerą šeimininkę. Jie gal dvi valandas klausinėjo darbininkų, mėgino išmušti mane iš pusiausvyros, bet neturėjo prie ko prikibti. Po trijų dienų atvyko saugumo technikos inžinierius, - bet ir tas nieko nepešė. Išeidamas tarė: „Kad ir kaip stengtumeis, tavo atleidimo laikas jau skaičiuojamas ne mėnesiais, o sekundėmis“.
Rugpjūčio 24 dieną aš pats pateikiau atsistatydinimo pareiškimą. Nespėjau grįžti namo, kai mane grąžino – pareiškė, kad jeigu neatsiimsiu pareiškimo, apie išeitinę išmoką galiu nė nesvajoti. Atsakiau, kad sprendimo nekeičiu: daugiau nė kapeikos iš mano mokesčių nebus skirta taikių žmonių mušimui. Išvakarėse parašiau į Latvijos ambasadą prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo.
Latviją pasirinkau ne atsitiktinai – čia gyvena mano sutuoktinė, latvė. Spalio 20-ą dieną minėsim šešerius mūsų santuokos metus. Šiaip jau esame pažįstami daug ilgesnį laiką. Labai nustebau, kai prieš šešerius metus ji mane staiga susirado. Pasirodo, jos asmeninis gyvenimas nesusiklostė – maniškis taip pat. Į mano klausimą: ar tekėsi už manęs, ji iškart atsakė: taip“. Mes užregistravome santuoką, bet likome gyventi kiekvienas savo šalyje. Mane Baltarusijoje laikė darbas, ją – senyvo amžiaus motina. Per atostogas ir šventes ji atvažiuodavo pas mane. Svarsčiau: padirbėsiu iki pensijos, - tada persikelsiu visam laikui. Bet likimas kitaip susidėliojo.
Ambasada pasiūlė atvykti rugpjūčio 28 dieną, o išvakarėse pirmą valandą nakties man paskambino vienas geras pažįstamas iš valdžios struktūrų ir pranešė, kad jeigu iki ryto liksiu namie, galiu jau niekur neišvažiuoti. Atvirai apsakysiu: tokią baimę pajutau pirmą kartą savo gyvenime. Susiskambinau su vienu pažįstamu, kuris sutiko pavėžėti iki pasienio. Susikroviau kelioninį krepšį su ratukais, užrakinau namus ir pasislėpiau už kampo – gal milicija jau važiuoja.
Paso patikrinimas prie sienos, rodės, truko amžinybę. Mane apipylė klausimais – galvoje jovalas. Latvijoje, paaiškėjus, kad prašau prieglobsčio, visos procedūros buvo atliktos labai greitai. Kai už manęs užsidarė užkardas, aš vos neapsiverkiau iš džiaugsmo. Niekad nemaniau, kad taip bėgsiu iš tėvynės!
Latvijoje man labai svarbu kiek įmanoma greičiau pradėti dirbti – nuo nieko neveikimo pavargsti. Jau įsigijau latvių kalbos vadovėlį, be to, prasideda kursai, o dar namie turiu puikų mokytoją – žmoną.
Tikiuosi, kad šitas erodas bus nušalintas nuo valdžios ir bus surengti sąžiningi rinkimai, o jau kuria kryptimi vėliau pasuks šalis – nuspręs žmonės. Svarbiausia – kad tik ne į sovietinę aklavietę. Suprantu, kad bus nelengva, bet aš tikiu, kad bus geriau. O kol kas vaikščioju į mitingus prie ambasados – šaukiame „Tegyvuoja Baltarusija!“, „Lukašenką į autozaką! arba „“Laisvę politiniams kaliniams!“. Kad tik žmonės Baltarusijoje matytų – Latvija su jais solidari. Turiu didžiulį prašymą žiniasklaidai – papasakokite apie mūsų sekmadieninę akciją, kad įkvėptume vietos baltarusius ir parodytume, jog Latvijoje jų 70 tūkstančių.
