Seni fortai buvo iš naujo modernizuojami, statomi nauji ir visi jie pasišiaušė priešlėktuviniais pabūklais, radarais, stebėjimo bokšteliais bei kitomis reikalingomis kovai priemonėmis. XIX amžiaus fortams buvo būdinga masyvi konstrukcija iš betono, vėliausius statinius galime skirstyti į „jūrinius“, t. y. ant dviejų storų betono stulpų pastatytas platformas, arba arba „armijos“– ant plieno polių pastatytas patalpas, kažkuo primenančias žingsniuojančius robotus ir fantastinių „Žvaigždžių karų“ serijos filmų. Fortai atsipirko, jei ne finansiškai, tai savo apsauginėmis funkcijomis – nuskandintas vienas vokiečių laivas, numušti mažiausiai 22 lėktuvai ir apie 30 „skraidančių bombų“ V-1.
Praėjus maždaug dešimtmečiui nuo karo pabaigos dalis fortų buvo susprogdinta, dalis tiesiog palikta natūraliems puvimo, irimo procesams ir vienišiems paukščių pulkams. Dalis statinių buvo už oficialios Didžiosios Britanijos teritorinių vandenų ribos, todėl dėl „šventos ramybės“ juos tiesiog pasistengė pamiršti. Tačiau nutiko siautulingi šešiasdešimtieji, piratinės radijo stotys pradėjo transliuoti iš laivų, o rokenrolas apėmė jaunimo protus ir širdis. Jau 1964-aisiais apleistuose fortuose ėmėsi kurtis radijo stotys ir jūros platformų pradėjo nebeužtekti visiems norintiems. Galėjo išlikti tik stipriausieji.
Jaunatviškas entuziazmas ir noras maištauti gali suveikti, tačiau jeigu prieš jį pajungiamas išskaičiavimas ir kariška disciplina bei taktika – šansų nėra.
Paddy Roy Bates, buvęs britų armijos majoras taip pat noriai pradėjo savo sukurtos stoties Radio Essex transliacijas, pamažu stumdamas konkurentus iš aplinkinių platformų, savo buveine pasirinkęs U1 Roughs Tower fortą. Konkurentų bandymai jam pakenkti susidurdavo su aršia gynyba iš Paddy pusės – šaunamieji ginklai ir „molotovo kokteiliai“ su degia medžiaga – jau ką buvęs kariškis mokėjo, tai mokėjo, o jaunimui, hipių kultūros aušroje jis buvo perdaug kietas riešutėlis.
Kuomet Britanijos Vyriausybei tokie fokusai nusibodo ji liepė visiems apleisti remontuotinus bokštus, dalyje jų atliko sprogdinimo, dalyje – remonto darbus. Tačiau Paddis ir jo sūnus Maiklas nusileisti neketino ir...paskelbė savo U1 platformą nepriklausoma Sylando valstybe. Atvykę remontininkai buvo apšaudyti ir išvyti.
Tuomet atvyko jūrų pėstininkai ir visa kelių asmenų „naujosios valstybės“ vadovybė užlaužtom rankom buvo pristatyta į teismą.
Šioje vietoje istorija galėjo ir baigtis, bet...
Žinia, teismas privalo vadovautis ne asmeninėm simpatijom ar antipatijom, o teisės normomis. Paaiškėjo, kad Sylandas yra nutolęs didesnį atstumą negu tuometinė Britanijos jūrinė siena (3 jūrmylės nuo kranto), o pagal 1933-ųjų metų Montevideo Konvenciją, teritorija, kuri nepriklauso kitai valstybei, turi valdymo organus ir pastovius gyventojus yra juridinis vienetas tolygus...valstybei.
Jau 1975-aisiais virš Sylando buvo iškelta valstybinė vėliava, priimta Konstitucija. Prekyba su „užsienio partneriais“ pradėta dar anksčiau. O kokia gi maža valstybė be karinio perversmo?
1978-aisiais, Aleksandras Achenbachas, Sylando Vyriausybės galva, palaukė kol Paddis išvyko su reikalais ir pasitelkęs kelis samdinius sulaikė Maiklą Batesą. Buvo paskelbtas valdžios perėmimas (Aleksandras tiesiog nesutarė su Paddy kokia Sylando ateitis galėtų užtikrinti tolesnį valstybės klestėjimą), tačiau jei sugalvojai kovoti su buvusiu armijos majoru dalyvavusiu Monte Casino mūšyje II-jame Pasauliniame Kare, perversmą reikėjo organizuoti detaliau.
Paddy grįžo su savo kompanija ir keliais sraigtasparniais bei gerai visiems išspardė užpakalius – Aleksandras ir jo draugai tapo suimtaisiais. Kuomet paaiškėjo, kad vienas suimtųjų Vokietijos pilietis, šios šalies ambasada kreipėsi į britus, kad reikalai būtų išspręsti. Pastarieji gražiai atsakė, kad klausimas ne jų jurisdikcijoje ir pasiūlė pačiam Vokietijos ambasadoriui nuvykti į Sylandą deryboms. Taip ir įvyko pirmas oficialus užsienio delegacijos vizitas į niekieno nepripažįstamą valstybę, kuri de facto...buvo valstybė. Vizito išdavoje visi suimtieji buvo išlaisvinti o Aleksandras Achenbachas įkūrė „Sylando Vyriausybę tremtyje“, tiesa, už išlaisvinimą teko sumokėti 75 000 Vokietijos markių.
Tačiau išlaidas juk galima padengti jeigu „valdai Valstybę“ ir „formuoji biudžetą“ – dar 1997-aisiais Interpolas nustatė, kad tiek Paddy, kaip Valstybės galva, tiek jo sūnus ir net „Vyriausybė tremtyje“ su A. Achenbachu priešakyje sugebėjo parduoti apie 150 000 Sylando piliečio pasų, su kuriais buvo atidaromos bankų sąskaitos, perkamas įvairus turtas ir atliekamos kitos finansinės operacijos. Prispausti Sylando vadovai buvo priversti pasus anuliuoti.
2006-aisiais Sylandą nusiaubė gaisras, tačiau po metų infrastruktūra buvo atstatyta. Platformoje ir toliau vystoma veikla – 2012-aisiais, po 92 metų Paddy mirties, valstybės vairą pilnai perėmė sūnus Maikas. Jeigu jums pasidarytų Lietuvoje nemiela, visuomet galite emigruoti į Sylandą, bent jau virtualiai. Už 45 dolerius galite nusipirkti šios jūrinės valstybės barono titulą, o už kiek daugiau negu šešis su pusę šimto dolerių – tapti kunigaikščiu.
