Pernai balandį koncerno kapitalizacija siekė 55,8 mlrd. dolerių. Šiaip (tarkime, cikliški, sezoniniai...) vertės svyravimai ar vis dėlto tendencija? Kaip visada, viskas tinkamiau aiškėja kontekste.
Gegužės 25-ąją naujienų agentūra „Reuters“ išplatino žinią apie gamtinių dujų kainos Europoje kritimą pirmiausia dėl su COVID-19 pandemija sieto karantino. Dalis agentūros apklaustų dujų prekeivių prabilo apie neigiamos kainos galimybę ir dėl to, kad tiekėjai neketino mažinti dujų gavybos. Siekdamas amortizuoti žemos kainos nuostolį, koncernas „Gazprom“ tada sumažino dujų tiekimą į Senąjį Žemyną (sausį-balandį 21,4 proc., lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2019-aisiais). Europos gamtinių dujų rinkos ekspertas, Paryžiaus instituto „Sciences Po“ profesorius Thierry Brough rusų televizijai RBC komentavo, jog vieno rinkos dalyvio tiekimo mažinimas niekaip nepaveiks kainos, jei konkurentai, pavyzdžiui, suspaustų dujų tiekėjas Kataras pavyzdžiu neseks.
„Gazprom“ dujų eksporto dalis Europos Sąjungoje (ES), 2019 metų duomenimis, sudarė beveik 40 proc. (Norvegijos – apie 30 proc., Alžyro – 11 proc.), dabar kaip ir turime antrą koronaviruso pandemijos bangą.
Rugsėjo 2-ąją paskelbta Rusijos energetikos ministerijos informacija, jog per aštuonis šių metų mėnesius Rusijoje išgauta gamtinių dujų 9 proc. mažiau nei tuo pat metu pernai, „Gazprom“ gavybą mažino 13,2 proc. Pasak rugsėjo 30 dieną paskelbtos Ministerijos prognozės, Rusija gamtinių dujų gavybą šiemet apskritai mažins 6,3 proc. dėl švelnios praėjusių metų žiemos.
Kita vertus, danų dienraščio „Berlingske“ kalbintas (09 25) Norvegijos „Fridjof Nansen Institute“ vyresnysis mokslinis bendradarbis, vienas knygos apie Rusijos energetinę politiką autorių Arildas Moe nurodė apie „skylių“ nebuvimą „Gazprom“ eksporte, ir įvedus Rusijai sankcijas po 2014-ųjų agresijos prieš Ukrainą. Priešingai, 2015–2017 m. koncernas mušė gamtinių dujų eksporto į Europą rekordus, ypač kai Senasis Žemynas pats ėmė regimai mažiau jų išgauti (pavyzdžiu ekspertas nurodė vis labiau nuo dujų importo priklausomą Olandiją). Pasak A.Moe, įvesdama sankcijas Europa pabrėžė, jog jos netaikomos sudarytiems sandoriams. ES siekė bausti Maskvą, ne save, ir „tylomis“ ėmė jungti europinius vamzdynus bei užkirto „Gazprom“ bandymus supirkti europinius dujotiekius, kad nepasikartotų 2006 ir 2009 metų situacija, kai Maskva nutraukė dujų tranzitą per Ukrainą, apkaltinusi šią sąskaitų neapmokėjimu, ir dalis europiečių (pavyzdžiui, slovakai) liko be dujų ir šaltuoju metų laiku. Norvegų analitiko vertinimu, dabar gamtinių dujų rinka Europoje funkcionuoja kaip tikra rinka.
Gruodį stojo (atlikus 94 proc. darbų) 2018 metais pradėtas vamzdyno „Šiaurės srautas-2“ (Nord Stream-2) iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu projektas po Amerikos prezidento Donaldo Trumpo gruodžio 21-ąją pasirašyto gynybos biudžeto 2020-iesiems, kuriame numatytos sankcijos „Šiaurės srautas-2“ tiesėjams. Likus keletui valandų iki dokumento pasirašymo viena pagrindinių „Nord Stream-2“ subrangovių Šveicarijos kompanija „Allseas“ pranešė apie darbų pristabdymą iki būtinos informacijos gavimo iš JAV valdžios, nors jos didžiausias pasaulyje laivas-vamzdynų klojėjas „Pioneering Spirit“ klojo paskutinį maždaug 100 kilometrų vamzdyno tarpsnį.
Bijodamas prarasti Europą „Gazprom“ tada skubiai pasirašė su Kijevu ekspertų labai nenaudingu vadinamą susitarimą dėl dujų tranzito per Ukrainą penkeriems metams.
Pasak praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje Irane kariniu vertėju dirbusio, šiuo metu ekonominio analitiko iš konsultacinės kompanijos „RusEnergy“ Michailo Krutichino, amerikiečiai faktiškai išgelbėjo dujų tranzitą per Ukrainą, mat iki 2019-ųjų pabaigos Vokietijos kanclerė Angela Merkel visus tikino susitarusi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu dėl kažkokių tranzito apimčių išsaugojimo, nors iš esmės tai buvo demagogija, kol neįsikišo Amerika, be abejo, turėjusi savų komercinių sumetimų.
Beje, Vokietijos kanclerė iš pradžių pasisakė prieš „Šiaurės srautą-2“, bet po vieno posėdžio su vokiečių energetinių kompanijų bosais pasisakė atvirai: be šių žmonių valdyti Vokietijos negalėsiu.
Vienintelis rusų laivas–vamzdynų klojėjas „Akademik Cherskij“ („Gazprom“ nuosavybė) gegužės pradžioje po 3 mėnesių kelionės per pusę pasaulio iš Tolimųjų Rytų Nachodkos uosto pasiekė „Nord Stream AG“ logistikos centrą, Vokietijos uostą Mukraną prie Baltijos. Pasak naujienų agentūros „Interfax“, laivas galėjo būti panaudotas projekto užbaigimui, bet turėjo būti aprūpintas papildoma įranga. Rusijos prezidentas vasarį pareiškė, kad „Nord Stream-2“ bus baigtas iki šių metų pabaigos arba kitų pradžioje, nepaisant sankcijų. Pagal pradinį projektą jis turėjo būti baigtas praėjusių metų pabaigoje.
Liepos 1-ąją Amerikos Senate į JAV karinio biudžeto struktūrą įvestos papildomos sankcijos prieš „Šiaurės srautas-2“ jau lietė draudimo, geodezijos, inžinerinius darbus atliekančias kompanijas, taip pat testavimo bei sertifikavimo bendroves. Kaip nurodė vienas išplėsto sankcijų paketo autorių senatorius Tedas Cruzas, sankcijos palies virš 120 kompanijų. Iniciatoriais tapo grupė senatorių iš respublikonų bei demokratų partijų, jų vertinimu, įvestos jos prisidės prie JAV nacionalinio saugumo užtikrinimo. Šią poziciją remia dalis Europos valstybių primiausia iš žemyno vidurio bei rytų (bet ne visos, pavyzdžiui, Vengrija neremia), pirmiausia tos, turios turi kartokos vadavimosi iš priklausomybės nuo rusiškų energetinių šaltinių patirties.
JAV valstybės sekretorius Mikeas Pompeo klausymuose Senato užsienio reikalų komitete liepos 30-ąją informavo apie prezidento D.Trumpo sprendimą taikyti prieš „Nord Stream-2“ įstatymą CAATSA („Kova su Amerikos priešininkais sankcijomis“), kuris suteikia galimybę taikyti sankcijas fiziniams asmenims, investavusiems į projektą virš milijono dolerių arba suteikusiems jam technologijas ar kitas paslaugas. „Dinkite dabar arba rizikuojate“ – taip liepos 15-ąją pareiškė JAV valstybės sekretorius rusų projektuose dalyvaujančioms kompanijoms. Rugsėjo 29 dieną spaudos konferencijoje su Graikijos ministru pirmininku Kyriakosu Mitsotakiu Kretoje M.Pompeo pakartojo, jog „Gazprom“ negali diktuoti laisvos energetikos rinkos taisyklių Europoje.
Vokietijos federalinė vyriausybė bei kanclerė A.Merkel visą tą laiką buvo priversta skelbti apdairius pareiškimus, tokius kaip birželio 29-ąją, jog Vokietija rengia atsakomuosius veiksmus atvejui, jei prezidento D.Trumpo administracija įgyvendintų grasinimus galutinai sustabdyti „Nord Sream-2“. Pavyzdžiui, kad Berlynas imsis žingsnių, jog dėl JAV sankcijų su aiškia pozicija pasisakytų visa ES ir galbūt net numatytų kontrsankcijas. „Šiaurės srautas-2“ dėka Vokietija tikisi tapti gamtinių dujų kaupimo centru, vadinamuoju „hubu“, kad iš savo teritorijos skirstytų rusiškas dujas po Europą.
Bet priešinimasis vamzdynui ypač ryšium su žymiausio rusų opozicinio politiko Aleksejaus Navalno apnuodijimu suintensyvėjo, Berlynas to ignoruoti negali. Anksčiau aklai neigęs „Nord Stream-2“ stabdymą Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas rugsėjo 11-ąją interviu televizijai ZDF tokios galimybės jau neatmetė. Už projekto stabdymą pasisako buvęs Vokietijos pasiuntinys Vašingtone, Miuncheno saugumo konferencijos direktorius Wolfgangas Ischingeris, Bundestago užsienio reikalų komiteto pirmininkas Norbertas Röttgenas, pareiškęs, jog „Nord Stream-2“ tąsa reiškia V.Putino politikos skatinimą.
Interviu naujienų agentūrai „Ritzau“ rugsėjo 12-ąją Danijos ministrė pirmininkė Mettė Frederiksen sakė sveikinanti išvakarėse Bundestage vykusią ypač atvirą diskusiją „Šiaurės srautas-2“ klausimu, prieš kurį pati sakė buvusi prieš nuo pradžių. Diskusiją inicijavo mažiausia, bet ryžtingiausiai prieš Maskvą nusistačiusi Bundestago frakcija „Sąjunga90/ Žalieji“, kurios atstovė Agnieszka Brugger griežtai kritikavo ir Rusijos, ir Vokietijos vyriausybės politiką ir reikalavo ne tik stabdyti vamzdyno statybą, bet ir išplėsti personalines sankcijas su Kremliumi susijusiems rusų verslo oligarchams.
Gegužės 15-ąją Vokietijos federalinė ryšių agentūra (Bundesnetzagentur) atsisakė tenkinti „Nord Stream-2“ operatoriaus metų pradžioje pateiktą paraišką atleisti jį nuo atnaujintos ES dujų direktyvos, pagal kurią „Šiaurės srautas-2“ operatorė turi būti nepriklausoma nuo dujų tiekėjo „Gazprom“, kas reiškia, jog 50 proc. vamzdyno pajėgumų turi būti atiduoti nepriklausomiems tiekėjams. Koncernui tai reiškia, kad galės eksportuoti pusę iš numatytų gamtinių dujų apimčių.
Išimtys galimos, bet tik su EK sankcija, kas turbūt sunkokai tikėtina, mat Europos parlamentas atnaujintą ES dujų direktyvą kaip įstatymą patvirtino pradėjusių metų balandžio 4-ąją. Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Andrejus Melnikas „Bundesnetzagentur“ sprendimą pavadino didele pergale ir padėkojo Vokietijai už solidarumą. Sprendimą viešai sveikino ir Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis, nurodęs, kad jis demonstruoja ištikimybę ES taisyklėms ir kad Ukraina yra patikima Europos partnerė, tiekiant energijos išteklius į Senąjį Žemyną jos vamzdynais.
Lenkijos antimonopolinis reguliatorius UOKiK rugpjūčio 3 dieną „savo ruožtu“ nubaudė „Gazprom“ 213 milijonų zlotų (57 milijonų dolerių) bauda, didžiausia, kokia numatyta įstatymu, dėl koncerno nenoro bendradarbiauti „Šiaurės srautas-2“ tyrime. Šis liečia vamzdyno statybos finansavimą bei nutaikytas prieš kompanijas „Gazprom“, „Engie“, „Uniper“, OMV, „Shell“, „Wintershall Dea“. 2015-aisiais jos pateikė paraišką UOKiK dėl projektą finansuoti pašauktos bendros įmonės steigimo, reguliatorius sandoriui nepritarė argumentavęs, jog šis ribos konkurenciją. Kompanijos paraišką atšaukė, bet įmonę įsteigė. 2019-ųjų lapkritį „Engie“ jau bausta 172 milijonais zlotų dėl to paties. „Gazprom“ rugpjūčio 31-ąją pateikė apeliaciją, ginčas tebesitęsia.
Varšuva seniai siekia nepriklausomybės nuo „Gazprom“, valdančioji „Teisės ir teisngumo“ partija šį tikslą deklaravo 2015-aisiais ateidama į valdžią. Lenkai padidino suspaustų gamtinių dujų importą iš JAV bei Kataro į naują suskystintų dujų terminalą Svinouisce prie Baltijos, planuoja dar vieną plaukiojantį terminalą prie Gdansko, aktyvavo savo gamtinių dujų išteklių žvalgybą bei investuoja į vamzdynų tiesimą su kaimyninėmis šalimis.
Su „Gazprom“ dominavimo Senajame Žemyne ir Vokietijos dujų „hubo“ ambicijomis Lenkija kaunasi tiesiamu 900 kilometrų dujotiekiu „Baltic Pipe“ (Baltijos vamzdis), kuriuo norvegiškos gamtinės dujos bus pumpuojamos į Daniją, iš kur – į Lenkiją. Pasak projekto iniciatorių, strateginėje perspektyvoje tai bus naudinga Vidurio bei Rytų Europos regiono (pagal 12 šalių vienijančią „Trijų jūrų“ (Baltijos, Juodoji ir Adrijos) iniciatyvą, kuri koncentruojasi ties infrastruktūros, energetiniais projektais) valstybėms bei visai ES galų gale.
Projekto kaina – 1,6 milijardo eurų, trečdalį lėšų sudaro ES fondų pinigai. Europos komisijos (EK) pernykštį sprendimą skirti finansavimą Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis pavadino strateginiu proveržiu ir asmeniškai išsirengė į Briuselį dėkoti. ЕK finansavimą argumentavo tuo, kad projektas jungia kelias valstybes.
„Baltic Pipe“ tiesia danų koncernas „Energinet“, Lenkijos valstybinė energetinė kompanija PGNiG ir lenkų vamzdynų tiesimo operatorius „Gaz-System“. Projektą tikimasi baigti iki 2022 metų spalio 1-osios ir nuo tada juo gauti 10 milijardų kubinių metrų dujų per metus. PGNiG gruodį informavo „Gazprom“ apie ketinimą nepratęsti dar 1996 metais pasirašyto Jamalo sandorio, kurio galiojimas baigiasi 2022-ųjų gruodžio 31 dieną, po trijų mėnesių po planuojamo „Baltic Pipe“ paleidimo.
Pernai lenkai iš Rusijos importavo 9 milijardus kubinių metrų dujų. Kaip nurodo ekspertas Arturas Bartoszewiczius iš Varšuvos ekonomikos mokyklos, šiuo metu 18–20 milijardų kubinių metrų dujų poreikį (esant vidutiniams ekonomikos augimo tempams jis 10 metų perspektyvoje turėtų sudaryti 26–27 milijardų) turinčiai Lenkijai prie „Baltic Pipe“ 10 milijardų pridėjus plnuojamus nuosavus 4,5 milijardo, terminalo Svinouisce galimybių išauginimą iki 7,5 milijardų kubinių metrų, kitus šaltinius, „Gazprom“ nelabai kas lieka.
O juk Lenkija laikoma bene perspektyviausia koncerno partnere regione, pasak Tarptautinio valiutos fondo (TVF), jos ekonomika nuo 2004 metų, kai šalis įstojo į ES, iki 2015-ųjų buvo antra pagal augimo tempą Bendrijoje. Pagal TVF, EK prognozes, lenkai palyginti lengvai „išsisuks“ ir iš su COVID-19 susijusios krizės.
Pasak A.Bartoszewicziaus, Maskva, be abejo, lengvai neatiduos rinkos, mėgins dėl jos konkuruoti, kai ant svarstyklių – ir ekonominiai nuostoliai, ir politinės įtakos pararadimas. Eksperto vertinimu, Kremlius būtų daugiau laimėjęs, jei Lenkiją nuo pradžių būtų vertinęs su derama pagarba, kaip partnerę. Maskva ir „Gazprom“ savo šansą praleido, nors ES ir Rusijos bendradarbiavimas šioje srityje būtų buvęs naudingas abiem pusėm. Užtat „gavo“ lenkų politikų nuolat akcentuojamą „Baltic Pipe“ reikšmę visam regionui.
Apie konkurencinę įtampą tarp Vokietijos ir Lenkijos dėl gamtinių dujų „hubo“ gali signalizuoti detalės – pavyzdžiui, apmaudžiai kandus tonas, kokiu rugsėjo viduryje prabilo vokiečių verslo savaitraštis „Wirtschafts Woche“. Pacitavęs Lenkijos premjero dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ parašyto straipsnio tezę, kad po A.Navalno apnuodijimo Rusijos negalima laikyti patikima partnere, savaitraštis bedė į M.Morawieckio nutylėjimą, kad iš „Nord Stream-2“ stabdymo pirmiausia išloš jo irgi į gamtinių dujų „hubus“ pretenduojanti šalis.
Tarptautinis „energetinis egoizmas“ iš tiesų nuožmus. PGNiG prieš aštuoneris metus iš „Gazprom“ išsimušė pirmo dujų kainos sumažinimo, praėjus trejiems metams per Stokholmo arbitražą dar vieno ir vis tiek rusų koncernui gresia septinto pagal dydį kliento praradimas. Gegužę baigėsi rusų gamtinių dujų tranzito per Lenkiją į Vokietiją susitarimo galiojimas. Nepaisant ir čia aptartų kovų, be problemų sudarytas naujas dėl 33 milijardų kubinių metrų per metus. Vamzdyno, kuriuo tekės dujos, operatoriumi yra kompanija „Europol Gaz“, bendra „PGNiG“ ir „Gazprom“ įmonė (po 48 proc. akcijų). Likę 4 proc. priklauso PGNiG dukterinei prekybos bendrovei „Gas Trading“.
Ir šios istorijos šviesoje gal labiau suprantamas Rusijos prezidento netikėtai apsireiškęs įkarštis istorijai su kaltinimais lenkams kone išprovokavus Antrąjį pasaulinį karą.
Dabartinis gyvenimas nestokoja siurprizų, deja, neretai drastiškų, kai dujų sektorių gali veikti su juo lyg ir niekaip nesusiję įvykiai. Vėl įsiplieskusiame konflikte dėl Kalnų Karabacho Turkija yra aktyvioji pusė ir ne Rusijos partnerė, nes/kai aktyviai remia Armėnijos priešą Azerbaidžaną. M.Krutichinas primena, jog Azerbaidžanas padedamas Turkijos bei Vakarų kompanijų baigia ręsti 3500 kilometrų ilgio Pietų gamtinių dujų koridorių (sutrumpinta ES projekto „Nabucco“ versija) už maždaug 45 milijardus dolerių, kuris greitai per Gruziją, Graikiją, Albaniją prisikas iki pietų Italijos ir taps rusiškų dujų konkurentu šioje Europos dalyje. Maskva šio proceso negali veikti niekaip.
Irgi pažymėtina, jog rusiškų dujų tiekimas Turkijai per trejetą metų sumažėjo per pusę, užtat dvigubai padidėjo jų tiekimas iš Azerbaidžano. Turkai pareiškė veikiausiai apskritai atsisakysią „Gazprom“ dujų ir pirksią jas iš kitų – Kataro, Amerikos. Dar daugiau – dujų eksporto klausimu Rusija priklausoma nuo Turkijos, mat per jos teritoriją vamzdynu „Turkish Stream“ tiekia dujas į Senąjį Žemyną (Bulgariją, Graikiją, Šiaurės Makedoniją).
Na, ir tautinis motyvas. Lietuva po įstojimo į ES 2004-aisiais buvo energetikos išteklių diversifikavimo „žygio“ flagmanė, kai kovėsi su „Gazprom“ monopolija bei siekė ir pasiekė elektros jungčių su Vakarais. Mūsų šalis kone viena (tiesa, reikšmingai remta tuometinio EK energetikos komisaro Güntherio Oettingerio) kovėsi dėl ES Trečiojo paketo įgyvendinimo dujų sektoriuje, kurio nuostatas dabar vokiečių Bundesnetzagentur pritaikė „Nord Stream-2“ operatoriui atnaujintos ES dujų direktyvos pavidalu. Prasidėjusi 2004–2008 metų kadencijos Seime, po įnirtingos kovos Trečiojo paketo priėmimo „saga“ baigėsi mūsų šalies pergale ir Rusijos vyriausybės protesto nota Vilniui 2012 metų rudenį.
„Gazprom“ Lietuvą Stokholmo arbitražui skundė tris kartus, nors dar 2011 metais ši Rusijos „InterRao“ ir „Gazprom“ tvarkingai sumokėjo po penkis šimtus milijonų eurų už elektrą ir dujas.
Irgi tinka priminti, jog nagrinėdamas skundą dėl „Gazprom“ naudojimosi monopolininko padėtimi EK Konkurencijos direktoratas inicijavo kratas dešimtyje koncerno atstovybių ES valstybėse ir jų metu surinktos medžiagos pagrindu pradėjo oficialų tyrimą 2012 metų rugsėjo 4-ąją. Briuselis tada įtarė „Gazprom“ pažeidus ES sutarties 102 straipsnį, kuris draudžia naudotis dominuojančia padėtimi ES vidaus rinkoje.
Kremlius daug metų meistriškai naudojosi europiečių vienybės stoka ir nesugebėjimu vykdyti vieningą energetikos politiką. Amžinai taip tęstis negalėjo.
Ekspertiniame lygmenyje esama klasikinės tezės, kad Rusijos politinė kultūra remiasi archajišku principu, pagal kurį ginčuose (bet kokiuose – politiniuose, verslo...) būtinai būna nugalėtojas ir pralaimėjusysis. ES integracinis projektas remiasi prielaida, kad bet kokiame procese galų gale galima pasiekti situaciją, kurioje pralaimėjusiųjų nebūna, kai visos dalyvaujančios pusės sutinka kažką atiduoti visų klestėjimo vardan. EK yra vadinamojo „sovereignty bargains“ (dalies suverenumo atsisakymas vardan būsimos naudos) principo įsikūnijimas.
Apibendrinti čia nuolat skambėjusį energetinio saugumo leitmotyvą tinkama Ukrainos ministro pirmininko ypač sudėtingais šaliai 2014–2016 m. Arsenijaus Jaceniuko pasisakymu televizijoje „Ukraina“ gegužės 15-ąją: Rusijos karinė ir energetinė agresija – tai „seserys“ dvynės.
Todėl ir saulėlydis, ne taip svarbu, kokiu tempu. Logiška, kad ne akimirksniu, kai kalbama apie verslo gigantą, tapusį Kremliaus politikos įkaitu.
