ES pasas – vienas trokštamiausių dokumentų visame pasaulyje. Jį turintis asmuo gali gyventi ir dirbti 27 šalyse, kurios visos – taikios ir klestinčios. Daugelis jų dar turi ir puikią virtuvę. Gimimo loterijoje tie, kas gauna tamsiai raudoną bilietą su užrašu „Europos Sąjunga“, gali save laikyti nugalėtojais. Tačiau nors nustatyti paso kainą sunku, Kiprui tai padaryti pavyko. Jei norite Kipro paso su visais ES pilietybės teikiamais privalumais, užtenka į salą investuoti 2,2 mln. eurų. Malta taip pat turi panašią schemą visiems, kam pabodo keliauti su mažiau durų atveriančiais dokumentais (jos pasas kainuoja gerokai pigiau, vos šiek tiek virš 1 mln. eurų).
Ne visi mano, kad toks sumanymas geras. Neseniai sakydama kalbą Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paminėjo vadinamuosius „auksinius pasus“ kaip vieną iš veiksnių, keliančių pavojų Europos teisiniams principams – kaip, pavyzdžiui, ir prisiekusiųjų papirkinėjimas. Nesunku suprasti, kodėl ji nepatenkinta. Kadangi ES pasą turintys asmenys gali keliauti po visą bloką, Kipro troškimas greitai pasipelnyti gali sukelti problemų visoms kitoms Europos šalims. Nuo tada, kai 2013 m. pradėta vykdyti šią schemą, Kipras iš jos uždirbo 7 mlrd. eurų – ketvirtį metinio savo BVP. Šalis pardavė pasų daugybei turtingų, bet nemalonių žmonių, kurie dabar laisvai gali gyventi, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje.
Uždrausti tokius pardavimus būtų populiarus žingsnis. Tačiau tai padaryti ne taip paprasta. Nuspręsti, ką galima, o ko negalima laikyti piliečiu – tai teisė, kurios ES valstybės narės nė už ką neatiduotų. Visos ES šalys pasus teikia ne tik standartiniais atvejais (pavyzdžiui, tiems, kas sudaro santuoką su šalies piliečiu arba gyvena toje šalyje pakankamai ilgai, kad galėtų prašyti pilietybės), bet ir, pavyzdžiui, norėdamos įsiteikti tautos diasporos atstovams, atpirkti istorines kaltes arba įgyti naujų rinkėjų. ES piliečių teisės vienodos, tačiau dėl to, kas jais gali tapti, valstybės narės nesutaria.
Kai kurios ES šalys, ypač tos, kurios turi didelę diasporą, raudonaisiais pasais švaistosi kaip vyno pardavėjas per Kalėdas. Airijoje pilietybę gali gauti bet kuris nors airį senelį ar senelę turėjęs asmuo. Turint omenyje, kiek airių emigruoja, užsienyje gali būti daugybė teoriškai pilietybę galinčių gauti žmonių. Vien Jungtinėje Karalystėje Airijos pasą galėtų gauti maždaug 6 mln. gyventojų. Tai – maždaug 20 proc. daugiau už visą dabartinį Airijos piliečių skaičių. O dėl „Brexit“ dabar daugelis iš tų 6 mln. žmonių prašyti pilietybės turi rimtų priežasčių. Diasporai dar dosnesnė Italija. Gauti Italijos pasą gali bet kuris vyriškos lyties italą protėvį turintis asmuo, o kadangi protėviams iš tėvo pusės nėra nustatytos ribos, giminės liniją galima sekti iki pat 1861 m., kai susikūrė Italijos valstybė (moterų palikuonių teisės pradedamos taikyti tik nuo 1948 m.). 1998–2010 m. tokiu būdu Italijos pilietybę gavo 1 mln. žmonių. Kartą paskaičiuota, kas visame pasaulyje gali būti apie 60 mln. Italijos pilietybę galinčių gauti žmonių (tačiau daugelis jų įsikūrė turtingesnėse šalyse, pavyzdžiui, JAV, todėl greičiausiai negrįš).
Pasus galima dalinti ir dėl politinių priežasčių. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas šiuo atžvilgiu elgėsi labai gudriai. Po Pirmojo pasaulinio karo perbraižius Rytų Europos sienas, daugelis vengrų liko kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Serbijoje ir Rumunijoje. V. Orbano vyriausybė palengvino pilietybės gavimo taisykles ir iškėlė tikslą natūralizuoti 1 mln. vengrų ir suteikti jiems teisę balsuoti. Pasak dvigubos pilietybės klausimus nagrinėjančios knygos „Citizenship 2.0“ („Pilietybė 2.0“) autoriaus Yossi Harpazo, 2011–2016 m. Vengrijoje kasmet būdavo natūralizuojama 180 000 naujų piliečių – šis skaičius lenkia natūralizacijų kiekį Prancūzijoje ir Vokietijoje kartu sudėjus. Valstybės pasą gali gauti visi, kas iki Austrijos‑Vengrijos imperijos laikų turėjo vengrą protėvį ir nori mokytis sudėtingumu pagarsėjusios vengrų kalbos (kaip ir buvo galima nuspėti, įvedus tokį įstatymą Serbijoje labai padaugėjo vengrų kalbos mokyklų). Strategija nusisekė – naujieji Vengrijos piliečiai balsuoja rinkimuose ir beveik vienbalsiai palaiko V. Orbaną.
Įprasta pilietybę teikti ir siekiant atpirkti kaltę. Paprastai dvigubos pilietybės neteikianti Austrija dabar leidžia pilietybę gauti ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje pabėgusių arba išvarytų žydų palikuoniams. Tokią taisyklę turi ir Vokietija – ji netgi įrašyta į šalies Konstituciją. O Ispanija žengia dar toliau ir teikia pilietybę žydams sefardams, kurie iš šalies išvaryti XV a. (tuo pačiu metu išvarytų musulmonų palikuoniai tokios malonės negavo).
Keletas šalių elgiasi atvirkščiai ir savo pasų lengva ranka nedalina. Tiek Austrija, tiek Nyderlandai ir Vokietija turi griežtas taisykles dėl dvigubos pilietybės teikimo ne europiečiams. Tais laikais, kai piliečiai dažnai būdavo šaukiami į kariuomenę kovoti prieš kaimynus, drausti dvigubą pilietybę buvo logiška. Tačiau dabar tokios taisyklės atrodo pasenusios ir skirtos tik užtikrinti, kad imigrantai, kurie nenori atsisakyti savo gimtosios pilietybės, per amžius liktų atstumti.
Kas tada toji ES?
Jei pasus galima laikyti tiek preke ar politiniu įrankiu, tiek viso gyvenimo įsipareigojimu, nustatyti bendras taisykles, kam juos teikti, – beveik neįmanoma. Nors ES valstybės narės mielai smerkia Maltą ir Kiprą, jos nemėgsta būti kritikuojamos dėl to, kaip pasus dalina pačios. Kai kurios priešinasi idėjai riboti dvigubą pilietybę. Kitoms nejauku pagalvojus apie nežinomą kiekį ES piliečiais galinčių tapti airių ar italų. O kaip kiekviena šalis siekia atpirkti kaltę už Holokaustą – taip pat klausimas, kurio nederėtų svarstyti visai ES. Norint užkirsti kelią pasų pirkimui reikia aiškiai nustatyti, kas gali gauti ES pasą – tačiau tokia užduotis būtų tikras košmaras.
Norint sustabdyti dabartines Maltos ir Kipro schemas, ES užtektų imtis Al Kaponės stiliaus priemonių – užuot tiesiai uždraudus pardavinėti pasus, Briuselis galėtų sustiprinti pinigų plovimo įstatymus ir apsunkinti gyvenimą nesąžiningiems atvykėliams. Tačiau ryžtinga (ir gudrių teisininkų turinti) valstybė auksinių pasų verslą galėtų tęsti ir toliau. Teikti pilietybę – didžiulė galia, tad tikimybė, kad valstybės narės jos atsisakys, maža. O tai reiškia, kad greičiausiai ir toliau teks toleruoti kaimynus, pardavinėjančius pasus plutokratams.