Politinis Rusijos klounas, juristo sūnus Vladimiras Volfovičius Žirinovskis prieš daug daug metų smarkiai prisisiurbęs degtinės atskleidė savo svajonę: rusų kareivis dar nusiplaus savo dulkinus batus Arabijos ar Persų įlankoje. Tiksliau nepacituosiu, nepamenu jau. Bet pietinėse jūrose. Toli nuo dabartinių Rusijos sienų.
Tai ne juokai, tai ne klouno svaičiojimai. Visi Rusijos valdovai jau kelis šimtmečius slapta svajojo apie kelią į Indiją. Ir tas kelias ne prekybai, o karinei invazijai. Indija visada buvo Britų imperijos karūnos brangakmenis. Be Indijos Britų imperija būtų nepilna, lyg kokia prancūziška imperijūkštė, ir saulė joje leistųsi. Su Indija – saulė Britų imperijoje nesileido. Toks brangakmenis papuoštų ir Rusijos imperijos karūną. Čia jums ne prisijungti kokią bulvėmis garsėjančią šalį. Indija – šimtą kartų didingiau.
Pirmasis Rusijos caras, kuris artikuliuotai suformulavo įsakymus savo pavaldiniams indiška tema, buvo lango į Europą kirtėjas Petras Pirmasis. Valdovas su polėkiu. Jis sugebėjo organizuoti net dvi ekspedicijas žvalgyti kelio į Indiją. Viena laivais iš Revelio (dabar Talinas), o kitą iš Astrachanės į Chivą, vadovaujamą Bekovičiaus-Čerkaskio.
1723 metų ekspedicija dviem laivais iš Revelio, vadovaujamo perbėgėlio iš Švedijos Ir Danijos laivynų Danieliaus Vilsterio (tvirtinama, kad šis vyras buvo estų kilmės), turėjo slaptą tikslą nuplaukti iki Madagaskaro laisvųjų piratų respublikos. Ir ten užmegzti visus įmanomus ryšius su piratais. Ta proga okupuoti kaip nors dalį Madagaskaro ir iš ten jau bandyti organizuoti kelionę iki Bengalijos. Anuomet Indiją vadino taip. Ekspedicija buvo slapta ir maskuojama prekybinėmis misijomis, tačiau abiejuose ekspedicijos laivuose užteko karinių pabūklų. Per amžius Rusijos politika Afrikoje nekito: palaikyti nacionalinio išsivadavimo kovotojus arba piratus, nesvarbu ką, svarbu kenkti pasauliniam imperializmui. Deja ar laimei, bet ekspedicijos laivus jau Baltijos jūroje sutalžė audra ir indiškoji ekspedicija net nesugebėjo nuplaukti iki Šiaurės jūros, ką jau kalbėti apie Indijos vandenyną. Reikėtų pripažinti, kad Rusija per tiek metų patobulėjo: mūsų laikais žymusis ir vienintelis Rusijos lėktuvnešis „Admirolas Kuznecovas“ sėkmingai nupuškavo iš Rusijos šiaurės iki tolimosios Sirijos, grėsmingai leisdamas juodų dūmų debesis. Ten pasisvaidė raketomis ir pražudė du savo lėktuvus bei grįžo ilgamečiui remontui į bazę Rusijoje. Murmansko dokuose dabar dega ir skęsta, bet namie, sėkmingai parplaukęs iš tolimos ekspedicijos.
Bekovičiaus-Čerkaskio ekspedicija į Centrinę Aziją 1716 metais baigėsi panašiai. Kelių tūkstančių karių dalinys (net su belaisvių švedų eskadronu) vargais negalais pasiekė Chivą Centrinėje Azijoje. Ten buvo maloniai priimti vietinio chano, apgyvendinti mažomis grupelėmis, kad būtų patogiau bendrauti bei išskersti. Totaliai. Ta ekspedicija tokiu būdu neperdavė jokių aiškesnių žinių carui apie kelią per Centrinę Aziją į Indiją. Nors, greta aukso gavybos vietų iššniukštinėjimo, kelio į Indiją paieškos irgi buvo numatytos ekspedicijai. Petras Pirmasis, jau gulėdamas mirties patale, labai pergyveno, kad neištaikė atkeršyti Chivai už tą klastingą Bekovičiaus-Čerkaskio ekspedicijos išžudymą...
Kitas didingas Rusijos imperatorius, kuris siuntė į Indiją karius, buvo Pavelas Pirmasis. Jį ten kažkaip labai įžeidė anglai kaip Maltos riterių ordino didįjį magistrą ir jis sumanė atkeršyti. Su tuo Maltos ordinu buvo labai painu. Stačiatikis – katalikiškojo Maltos ordino didysis magistras. Labai neaiški istorija. Bet tai kito straipsnio tema. Mums svarbu – imperatorių Pavelą įžeidė britai. Įžeistasis su Napoleonu Bonapartu suderino bendro žygio į Indiją kariuomenių kiekius, net štabai tiksliai suskaičiavo kada, kur, kiek kareivių keliauja. Ir net Dono kazokų būriai pajudėjo link Indijos. Ir net yra imperatoriaus Pavelo atsišaukimas Dono kazokams. Atsišaukimo mintis paprasta – Indijoje jums bus kalnai grobio Rusijos šlovei. Pirmyn, vyručiai!
Britų laimei, kol Dono kazokai strigo pavasariniuose stepių potvyniuose, kol jie ten kapstėsi purvynėse, Pavelas mirė. Tiksliau buvo nužudytas per rūmų perversmą. Giliai atsidusę Peterburgo ministrai skubiai siuntė pasiuntinius pasukti kazokus atgal, namo. Tie patys Platovo Dono kazokai po kelerių metų sėkmingai perjojo Europą iki pat Paryžiaus. Koks skirtumas: Indija ar Europa. Pirmyn, vyručiai!
XIX amžiaus pradžioje, po Bonaparto sutriuškinimo, tarp Rusijos ir Anglijos prasidėjo Didysis žaidimas. Great Game. Viliojančiai baltavo niekieno iš didžiųjų Europos valstybių neužkariauti žemėlapio plotai Centrinėje Azijoje. Abi šalys neturėjo pakankamai rimtų resursų siųsti į tas neištirtas žemes dideles karines pajėgas. Tad neįtikėtini vyrai – politiniai agentai, žvalgai ir šiaip nuotykių ieškotojai – žaidė šį politinį žaidimą dažnai tik savo intelekto jėga. Didysis žaidimas vertas atskiro straipsnio ir ypač dėl to, kad du labai ryškūs šio žaidimo žaidėjai buvo bajorai iš Žemaitijos – Jonas Prosperas Vitkevičius, pravarde Batyras, bei Bronislovas Grombčevskis. Šis žaidimas vyko beveik šimtą metų ir britai suvokė, kad pralaimėjo šį žaidimą, kai 1907 metais geležinkelis buvo nutiestas iki rusiškojo Turkestano sostinės – Taškento. Rusija stovėjo prie pat Britų Indijos vartų. Rusiją nuo Britų Indijos skyrė tik aukšti Pamyro ir Hindukušo kalnai.
Geležinkelio jungtis anais laikais reiškė to krašto prijungimą prie metropolijos. Iš Taškento galėjai nutarškėti geležinkelio bėgiais iki Peterburgo ar Varšuvos, bet ne iki Londono. Rusų inžinieriai jau buvo suprojektavę geležinkelius iki Britų Indijos uostų per Afganistaną. Tik liko paskutinė kliūtis – Afganistanas. Anas dar nepriklausė nei rusams, nei britams.
Vienas iš tų, kur Rusijos generaliniame štabe ištarė – žinau dar vieną kelią į Indiją – buvo mūsiškis Bronislovas Grombčevskis. Įžvalgesni rusų tyrinėtojai bei slaptųjų tarnybų veikėjai įtariai žiūrėjo į tą didelį visomis prasmėmis vyrą. Jo audringa veikla trijų imperijų sienų susikirtime kalnuose (nepamirškime ir Kinijos) kėlė visokių minčių. Mes, lietuviai, turime savo versiją kam dirbo Grombčevskis, bet apie tai kitą kartą.
Taigi Grombčevskis Sankt Peterburge, per paskaitą generaliniame štabe, pranešė nustėrusiems štabo karininkams, kad yra dar vienas kelias į Indiją, niekam iki tol nežinomas, per kalnus, apie 4000 žmonių karinei grupei. Jis pats išžvalgė tą kelią, prajojo su kazokų grupe juo. Tai antrasis kelias į Indiją. Pirmasis per Afganistano Heratą ir Kandaharą. Pirmuoju keliu keliautų didesnė kariuomenė – 40000 karių korpusas, antruoju – į Sikimą, vasaros Britų Indijos sostinę – dėmesį atitraukianti mažoji karinė grupė. Į Indiją smogtų iš dviejų pusių.
Padoriam generalinio štabo karininkui po tokios paskaitos jau yra apie ką mąstyti.
Kiek furoro sukėlė Grombčevskis Sankt Peterburge! Net buvo priimtas caro rūmuose kaip vyriškumo ir keliautojo pavyzdys jaunam įpėdiniui, būsimajam visos Rusijos carui Nikolajui Antrajam. Pavėpęs buvo tas įpėdinis kažkoks. Rūmams buvo neramu. Reikėjo mobilizuoti įpėdinio vidines jėgas, surasti vyriškumo žiežirbą jame. Grombčevskis savo pasakojimais bei fotografijomis įkvėpė caro rūmus ir Nikolajų. Caro įpėdinis iškeliavo į kelionę aplink pasaulį. Bet kaip Rusijoje būna: norėjo geriau, bet baigėsi kaip visada. Japonijoje japonų policininkas trenkė Nikolajui per galvą kardu, būsimas caras sugebėjo tik sumemlenti:
– Kas, kas.
Ir pasileido bėgti. Tada būsimo Rusijos caro gyvybę išgelbėjo kartu keliavęs Graikijos princas. O Nikolajus liko dar labiau sustingęs ir medinis.
Tą pačią frazę – „kas, kas“ – Nikolajus Antrasis pakartojo Ipatjevo namo rūsyje, kai bolševikų sušaudymo komanda paskelbė, kad jam ir jo šeimai paskirta mirties bausmė bus tuoj pat įvykdyta.
Bet, sušaudžius carą, imperija tai nedingo. Komunistinė imperija žengė savąjį didelį žingsnį link Indijos – įgyvendino seną rusų imperialistų svajonę – okupavo Afganistaną. Anglams, tiems viskiu permirkusiems imperialistams, nepavyko, o nupezęs ir numarazmėjęs Politbiuras surizikavo užimti kalnuotą ir karingų vyrų apgyvendintą kraštą.
Bet tai buvo viskas. Politbiuras pats užsibėrė paskutinį smėlio kastuvą ant imperijos kapo. Afganistano, Ronaldo Reigano ir popiežiaus Jono Pauliaus Antrojo milžinas molinėmis kojomis neatlaikė. Imperija sugriuvo. Puiku. Mes laisvi. Ironiška, kad vienas iš lietuvių geopolitinės sėkmės pamatų buvo nenumaldomas Rusijos imperijos siekis užgrobti Indiją, karūnos brangakmenį.
O kaip šiais laikais? Šiais laikais yra štai kaip. Pats savo akimis kartą dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūroje mačiau Maskvoje Rusijos gynybos ministerijos bendrabučiuose Na leninskich gorach. Ne, aš nenorėjau ten eiti, bet niekur Maskvos viešbučiuose negavau nors lovos ir šiek tiek įtartinas kolega iš Maskvos pasiūlė pabandyti ten.
– Niet, niet, posmotrite sami. Ne, ne, pažiūrėkite patys, – sumojavo rankomis į mūsų klausimą apie laisvas vietas budinti. Apsižvalgėme ir mes: bendrabutis, tai yra du daugiaaukščiai pastatai, buvo kimšte prikimštas vien indiško gymio karininkų...
Rusija neužmiršo tos šalies.
Šiuo metu Indija – didžiausia demokratija pasaulyje. Lietuva laisva. Kovą už Indiją laimėjo pati Indija. Paradoksalu, bet Rusijos imperiją link karo už Indiją stūmė ir Didžiojo žaidimo žaidėjai Jonas Prosperas Vitkevičius (iš Pašiaušės Kelmės rajone Vitkevičių) bei Bronislovas Grombčevskis (jam paminklas stovi Kaunatavoje, Telšių rajone).
