Prezidentas ir jo „Le Planas“

Eroje po koronaviruso Emmanuelis Macronas ruošiasi atgaivinti pokario instituciją . Be to, jis pranešė apie didžiulį naują skatinamųjų priemonių paketą.

1946 m. Prancūzijai atsigaunant po karo baisumų Šarlis de Golis sukūrė nusiaubtai šaliai padėti turėjusį „Le Plan“. Šia idėja dėmesys sutelktas į „modernizacijos arba nuosmukio“ temą. Pirmuoju penkmečio planu išskirtos šešios pramonės šakos (anglis, elektra, plienas, transportas, mechanizuotas žemės ūkis ir cementas), kuriomis turėjo būti paremta moderni Prancūzijos ekonomika. „Modernizacija, – pareiškė pirmasis už „Le Plan“ įgyvendinimą atsakingas komisaras Jeanas Monnet (kuris vėliau padėjo kurti Europos integracijos sistemą), – tai sąmonės būsena.“ Prancūzų sąmonėse „Le Plan“ laikomas viena svarbiausių priežasčių, kodėl tada prasidėjo 30 metų trukęs klestėjimo laikotarpis – les trente glorieuses.

Už „Le Plan“ įgyvendinimą atsakinga agentūra oficialiai panaikinta tik 2006 m., nors penkmečio plano Prancūzija nebuvo sukūrusi jau beveik 30 metų. Agentūrą pakeitusioje „France Stratégie“ institucijoje žodis „planas“ beveik neminimas. Nuo pat devintojo dešimtmečio vidurio dėl liberalizacijos ir globalizacijos jėgų agentūra ir jos skiriamas dėmesys planavimui atrodė keisti ir atgyvenę. Tačiau dabar viskas keičiasi.

Rugsėjo 3 d., kai išspausdintas naujausias „The Economist“ numeris, Prancūzijos vyriausybė kaip tik ruošėsi paskelbti, kad galingasis „Le Plan“ bus atgaivintas. Pirmasis atkurtos biurokratinės agentūros komisaras bus François Bayrou. Užkietėjęs centristas F. Bayrou vadovauja partijai „MoDem“, kuri nepaprastai svarbi prezidento Emmanuelio Macrono parlamentinei daugumai. F. Bayrou vyriausybėje nedirbs, tačiau teiks jai ataskaitas.

Polinkis planuoti valstybės valdymą ir trokšti autonomijos tam tikrose strateginės svarbos pramonės šakose Prancūzijoje egzistuoja jau ilgai – ši tradicija siekia net Liudviko XIV ojo finansų ministro Jeano Baptiste Colbert laikus. Bet šiuolaikiniame pasaulyje įsigalėjus liberalizmui šią tradiciją palaikė tik užkietėję Prancūzijos dirigistes, nors tam dažnai ir nepritarė jų kolegos Vokietijoje. Tačiau dėl Covid 19 pandemijos svarbu pažvelgti gerokai plačiau. Apsauginių kaukių trūkumas privertė abejoti, ar išmintinga pasikliauti pasaulinėmis tiekimo grandinėmis. Perkrautos ligoninės parodė, kad būtina investuoti į visuomenės sveikatą. Darbas iš namų ir minios baimė padarė didelę įtaką diskusijoms apie miesto geografiją ir žaliųjų zonų plėtimą, o uždarytos sienos sukėlė chaosą kelionių, turizmo ir aviacijos pramonėse.

Pasak E. Macrono, „Le Plan“ atgaivinti verta dėl to, kad būtų „iš naujo atrastas ilgalaikiškumo pojūtis“ ir užtikrinama, kad vyriausybės darbas bus ne tik spręsti krizes. Daugeliui palengvės išgirdus, kad penkmečio planų grąžinti neketinama. Tačiau F. Bayrou pateiks gaires, kaip Prancūzija turėtų ruoštis 2030 iesiems – artėti prie mažiau anglies dioksido išskiriančios ekonomikos, investuoti į ateities pasauliui reikalingus gebėjimus ir visoje šalyje stiprinti vietos pramonę.

„Prancūzijos planas niekada nebuvo panašus į Sovietų Sąjungos stiliaus planus“, – tikino buvęs „France Stratégie“ vadovas ekonomistas Jeanas Pisani Ferry, kuris įspėjo agentūros nepaversti karikatūra. Pradiniame „Le Plan“ modelyje iš tiesų buvo kalbama apie viešąsias investicijas į kelius, geležinkelius, elektrą ir telekomunikacijos sistemas. Tačiau jis buvo paremtas ir privačiojo sektoriaus įmonėmis bei viešuoju planavimu. Pasak „Le Plan“ šalininkų, po Covid 19 pandemijos įsivyravusi nežinia reiškia, kad reikia mąstyti kitaip. „Planavimas netapo nauja dogma, – aiškina J. Pisani Ferry, – tačiau jis nebelaikomas tabu.“ F. Bayrou svarbiau bus ne įgyvendinti planus, o apgalvoti ateitį. Viešąsias išlaidas ir toliau prižiūrės finansų ministras Bruno Le Maire.

Todėl ne sutapimas, kad naujasis ministras pirmininkas Jeanas Castex atgaivinti „Le Plan“ turėjo tą pačią dieną, kai pranešė apie 100 mlrd. eurų vertės skatinamųjų priemonių paketą. Jis bus išleistas per dvejus metus, o du penktadaliai sumos bus paimti iš naujojo Europos Sąjungos ekonomikos gaivinimo fondo. Iš dalies šiomis priemonėmis rūpinamasi artimiausiu laikotarpiu – norima prasidėjus didžiuliam nuosmukiui išgelbėti verslus ir išsaugoti darbo vietas. Antrajame ketvirtyje Prancūzijos ekonomika susitraukė net 13,8 proc. (mažiau, negu Ispanijos, tačiau daugiau, negu Vokietijos), be to, prognozuojama, kad per visus 2020 m. susitrauks 11 proc. Vyriausybė jau pareiškė, kad dosnias atostogų programas, kuriomis remiama iki 12 mln. gyventojų, pratęs dar dvejus metus, nors valstybės indėlis bus mažesnis. Įmonėms pažadėta mokesčius sumažinti. O J. Castex „tvirtai įsipareigojo“ jokių kitų mokesčių nedidinti.

Vis dėlto taip pat manoma, kad krizę galima paversti proga didinti ir kitomis kryptimis nukreipti viešąsias investicijas. Pirma, bus vykdomos ekologiškos strategijos (apšiltinami pastatai, investuojama į vandenilį ir mokslinius tyrimus) bei plečiamas spartus plačiajuostis ryšys ir vietos infrastruktūra. Antra, bus skiriama daugiau dėmesio įgūdžių lavinimui, pameistrystei ir mokymui, ypač jaunuolių. Kitaip negu Vokietija, Prancūzija mažiau dėmesio skirs paklausos nulemtoms skatinamosioms priemonėms, o daugiau – verslo paramai ir investicijų skatinimui. Iš dalies dėl vyriausybės pagalbos Prancūzijos vartotojai karantino metu kaupė santaupas, o pajamos daugeliu atveju nesumažėjo. Tikimasi, kad, jei pavyks susigrąžinti jų pasitikėjimą, gyventojai ims santaupas leisti.

Ar tai reiškia, kad liberalas centristas E. Macronas, kuris rinkiminėje kampanijoje žadėjo transformuoti Prancūziją, apsigalvojo? Žodis „planavimas“ jo rinkimų kampanijoje nebuvo ištartas nė karto. Tačiau dabar jis sustabdė vyriausybės išmokų ir pensijų reformas, o vyriausybei vadovauti paskyrė biurokratą J. Castex. E. Macronas teigia, kad neketina atsisakyti siekio transformuoti Prancūziją ir net naudojasi proga šį procesą pagreitinti. Pasak jo, reformos netrukus vėl bus vykdomos. Gali būti, kad vyriausybė tyčia stengėsi, kad „Le Plan“ atrodytų senamadiškas – ne dėl to, kad ketino grįžti prie penkmečio planų, o dėl to, kad norėjo parodyti, jog vis dar valdo padėtį. „Mano filosofija, – pareiškė J. Monnet žodžius perfrazuodamas E. Macronas, – tai šalies transformacija, šalies modernizacija; jos sustabdyti negalima.“