Niekas neįkvepia labiau už žmones, išeinančius į gatves reikalauti laisvės – ir niekas nesukelia tiek baimės, kaip diktatoriai, kuriems jie priešinasi. Baltarusijoje galima išvysti 1989 m. sukilimus primenančius vaizdus – šimtai tūkstančių gyventojų nepaisydami valdžios grasinimo smurtu protestuoja prieš akivaizdžiai suklastotus rinkimus. Rusijos mieste Chabarovske priešinantis vietos gubernatoriaus suėmimui ir Maskvos taisyklių įvedimui jau daugelį savaičių vyksta dešimtis tūkstančių žmonių pritraukiantys protestai. Akivaizdu, kad Vladimiras Putinas išsigando. Antraip kodėl populiariausias jo priešininkas ir kovotojas prieš korupciją Aleksejus Navalnas atsidūrė Berlyno ligoninės lovoje?
Režimuose, kuriuose baime valdoma, baime ir gyvenama. Jų lyderiai bijo, kad vieną dieną žmonės nebepakęs melo, vagiliavimo ir smurto. Jie stengiasi išsilaikyti naudodamiesi propaganda, persekiojimu ir protegavimu. Tačiau panašu, kad V. Putinui pritrūko gudrybių, o bėdų prispaustas jo sąjungininkas Minske Aleksandras Lukašenka tuoj prieis liepto galą. Dėl to nepaisant Kremliaus pastangų viską neigti aišku, kad valstybių vadovai kovoti ėmė lazdomis ir švirkštais. O protestams niekaip nesibaigiant jie greičiausiai svarsto, ar valdžios smurto užteks norint išsaugoti savo režimus.
Abu lyderiai į valdžią atėjo žadėdami išgelbėti šalį iš chaoso, kilusio sugriuvus Sovietų Sąjungai. V. Putinas pateikė žmonėms pasiūlymą – nesikiškite į politiką ir gausite tvarką bei geresnius atlyginimus. A. Lukašenka pažadėjo tęsti Sovietų Sąjungos stiliaus valdymą. V. Putinui pasisekė, nes atėjus į valdžią labai išaugo naftos kainos. Paprastų rusų gyvenimas pagerėjo (nors ir ne tiek, kiek režimo pakalikų). V. Putinas susikūrė mafijos tipo valstybę; A. Lukašenka – senovišką diktatūrą. Abu vyrai paklusnios žiniasklaidos padedami stengiasi sudaryti stiprybės įvaizdį: šią savaitę A. Lukašenka nusifilmavo sraigtasparnyje mojuodamas AK-47, neva pasiruošęs atremti tariamą Vakarų sąmokslą jį nuversti. Tačiau nė vienas iš šių režimų nesugeba keistis. Nors naudojantis valstybine televizija ir skelbiama apie reformas, iš tiesų pokyčių pasiekti labai sunku.
Pradėkime nuo ekonomikos. Baltarusijoje vis dar išliko parodomoji Sovietų Sąjungos sistemos versija. Darbininkų paramos norėjęs A. Lukašenka kaip šių laikų Leninas nuskrido į valstybinę traktorių gamyklą. Šalies eksportą daugiausiai sudaro kalio karbonatas ir naftos produktai, gaminami iš anksčiau pigiau gautos rusų naftos. O Rusija nuo Baltarusijos skiriasi. Jos ekonomika atviresnė ir ne tokia vienalytė. Tačiau pramonės ir finansų srities sprendimai paliekami patikimam Kremliaus oligarchų rateliui. Dėl to V. Putinas negali skatinti konkurencijos ir dinamikos nepakenkdamas jo valdžią saugantiems ryšiams. Jis nediversifikavo ekonomikos, kad ši nebebūtų tokia priklausoma nuo angliavandenilių, todėl dvigubas kritusių naftos kainų ir Covid 19 pandemijos šokas sudavė itin skaudų smūgį. Gyventojams veržiantis diržus, jis nebegali duoti nieko, išskyrus nacionalizmą ir nostalgiją.
Tačiau ir šis koktelis netenka galios. V. Putinas jau du dešimtmečius bando žadinti mintis apie įsivaizduojamą Sovietų Sąjungos ir carinės imperijos laikų didybę, tvirtybę ir klestėjimą. Jo režimas – vienas iš dezinformacijos skleidimo pradininkų. Jame sukurti vadinamieji „trolių fabrikai“ ir suformuota žiniasklaida, kurioje, vieno komentatoriaus žodžiais tariant, „niekas neteisinga ir viskas įmanoma“. Tačiau V. Putino siūloma vizija atrodo pasenusi pažvelgus į A. Navalną, kurio populiarieji įrašai „YouTube“ padaryti taip pat meistriškai kaip ir V. Putino režimo propaganda, tačiau išreiškia visuomenėje vis augantį susierzinimą. Be to, jie paremti išsamiais režimo korupcijos tyrimais – t. y., tikrove.
Tiek V. Putinas, tiek A. Lukašenka nesugebėjo ne tik atgaivinti ekonomikos ir kultūros, bet ir užtikrinti savo režimų tęstinumo. Nė vienas jų neturi aiškaus įpėdinio. A. Lukašenka pastaruoju metu ėmė demonstruoti savo penkiolikmetį sūnų, kuris neseniai pasirodė apsirengęs karine uniforma. O V. Putinui įpėdinį paruošti sunku, nes kyla rizika supykdyti įvairias grupuotes, su kuriomis būtina palaikyti gerus santykius. Šiais metais problemą išspręsti jis pabandė pakeitęs Konstituciją, kad galėtų likti valdžioje iki 2036 m., kol sueis 84 eri. Tačiau šis žingsnis taip pat išduoda nuovargį. Tuo tarpu A. Navalnas iki šiol energingai būrė opoziciją rusėjo 13 d. vyksiantiems regioniniams rinkimams. Gali būti, kad pašalinti jį reikėjo būtent dėl to, kad Rusijoje kilus tokiam pasipriešinimo judėjimui kaip Baltarusijoje, lyderiu greičiausiai būtų tapęs jis.
A. Navalno apnuodijimas įrodo, kad pritrūkus idėjų režime imamasi smurto. Tačiau pažiūrėjus į Baltarusiją aišku, kad smurtas – sunkiai valdomas ginklas. A. Lukašenka bandė imtis žiaurių represijų ir protestuotojus suimti bei kankinti, tačiau kol kas tai tik padrąsino juos dar labiau priešintis. Sekmadienio protestai buvo tokie didžiuliai, kad jo grasinimai panaudoti jėgą nublanko. Galbūt jis ir pasiruošęs nužudyti šimtus tūkstančių žmonių, tačiau negali rizikuoti prarasti saugumo pajėgų ištikimybės. Tuo tarpu V. Putinas supranta, kad prieš žmones naudojama brutali jėga protestus gali tik paskatinti – tad Kremlius Chabarovsko protestų beveik nelietė, tikėdamasis, kad žmonėms atsibos. Tačiau jei protestai iš Tolimųjų Rytų paplis, V. Putinui kils panaši dilema. Elito atstovus suimti ir gąsdinti jis gali kiek tik panorėjęs, bet paprastus gyventojus, ypač tada, kai jų tiek daug, suvaldyti sunkiau.
Kuo gali padėti kitos šalys? Pirmiausia reikėtų ginti žmogaus teisių principą. Vokietija teisingai pasielgė pasiūliusi A. Navalnui politinį prieglobstį. Šalies gydytojai gali paaiškinti, kaip į jį pasikėsinta – ir paprasti rusai jais patikės. Europos Sąjunga ir JAV taip pat pasuko tinkama kryptimi atsisakydamos pripažinti A. Lukašenkos suklastotų rinkimų rezultatus. Minsko ir Maskvos propagandos skleidėjai gali tvirtinti, kad jų pasipriešinimas – tai įrodymas, kad protestai tėra slapta Vakarų šalių operacija, tačiau paprasti žmonės jais netikės. Kitos valstybės privalo perspėti Rusiją, kad bet koks jėgos panaudojimas Baltarusijoje užtrauks itin griežtas sankcijas. V. Putino ir A. Lukašenkos nesustabdys nei moralinės, nei teisinės ar diplomatinės normos, tačiau jei norėdami likti valdžioje jie lies kraują, privalo pajusti tokio sprendimo pasekmes.
Kiek laiko išsilaikys šie niūrūs režimai, nežino niekas. Praeitimi gyvenančios autokratijos kartais neišyra metų metus. V. Putinas ir A. Lukašenka – ne vieninteliai vadovai, patekę į valdžią dalindami pažadus sugrąžinti šalį į įsivaizduojamą šlovingą praeitį. Tačiau istorija visada būna tokia pati. Nors iš pradžių ir būna malonu, galų gale žmonėms, vieno baltarusių protestuotojo žodžiais tariant, nuo jų „pasidaro bloga“. O tada diktatoriams verta išsigąsti.