Tarptautinis Delfi dviejų reporterių projektas „Gilyn į Rusiją“. Publikuotas 2015-06-17, kviečiame prisiminti.
Aplink ant postamento užkeltą memorialinį tanką zuja vaikai, pyškina vienas į kitą ir pro šalį einančius žmones iš nematomomis kulkomis užtaisytų šautuvų, kuriuos atstoja aplaužytos šakos ir kastuvų kotai.
Kai kam pasisekė apsirūpinti įmantresne ginkluote – lenta su improvizuotu vamzdžiu ir rankena ar dviem surištais pagaliais (vamzdžiai) su gaiduką atstojančia vinimi. Mažieji kariai slepiasi grioviuose, kaip tikri profesionalai krinta ant žemės, apsiverčia ant pilvo ir mėto granatas – akmenis ir tuščias alaus skardines – į įsivaizduojamą, tačiau labai pavojingą priešą.
Kova vyksta praktiškai priešais pagrindinę Medvežjegorsko įžymybę – masyvų pilką pastatą su vienišu bokštu. Jis nė iš tolo nepanašus nė į vieną kitą miesto statinį – niūri tvirtovė, skleidžianti kažkokią paslaptingą, nepaaiškinamą, gąsdinančią energiją.
„Čia buvęs viešbutis. Statė specialiai Josifui Stalinui, kad galėtų čia atvykti ir ramiai dirbti“, – sako Tatjana, liūdna jauna moters, ryšinti melsvą prijuostę. Ji – pardavėja. Prekystalis stovi tiesiai priešais įėjimą į minėtąją pilką Stalino laikų tvirtovę.
Grybai, sūdytos gėrybės, medžiotojų laimikiai – kitaip tariant, viskas, ką galima sužvejoti vandenyje, prisirinkti ar nudobti miške. Ant prekystalio guli ir didžiulė žuvis. Merdėja, bet vis dar spurda ir iš paskutiniųjų žiopčioja – potencialiam pirkėjui norima parodyti, kad prekė itin šviežia, ką tik iš vandens.
Netoliese garsiojo pilkojo masyvo išsibarstę ir daugiau prekystalių, žmonės pardavinėja medų, daržoves ir dėvėtus drabužius. Bet visa tai tik preliudija: „buvęs Stalino viešbutis“ (iš tikrųjų J. Stalinas ten nė karto nesilankė, tačiau vietos gyventojams ši pasaka labai patinka) virtęs bene didžiausiu ir svarbiausiu miesto turgumi. Šiandien jis laikomas tikruoju Medvežjegorsko ekonominio gyvenimo centru.
Turguje sau prekę ras net ir išrankiausias pirkėjas: čia galima įsigyti ir dirbtinio sniego flakonėliuose, ir plakatų su ikonomis, vaizduojančiomis Mergelę Mariją ir naujagimį Jėzų Kristų, ir madingiausių prekės ženklų ir modelių sportinių batelių vos už 15 skaičiuojant eurais (ne itin vykusios klastotės iš Kinijos, savaime suprantama), ir aukštakulnių už maždaug 20 eurų.
Kilogramas pomidorų, skaičiuojant eurais, kainuoja 4, o toks pats kiekis bulvių – šiek tiek mažiau nei eurą.
Mūsų pasakojimo epicentre vis dar esančiame pilkame pastate įkurtas ir Medvežjegorsko kraštotyros muziejus. Tarp daugybės eksponatų, susijusių su Antruoju pasauliniu karu ir suomių okupacija, lengva nepastebėti vieno itin svarbaus dalyko.
Vienoje ekspozicijos salėje po stiklu romiai ilsisi paminklo, vaizduojančio J. Staliną, galva. Koks likimas ištiko likusią monumento „Tautų tėvui“ dalį, nežino niekas. Kokiomis aplinkybėmis buvo išniekintas paminklas – klausimas, atsakymo į kurį taip pat nėra. Po garsiojo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centrinio komiteto posėdžio, kuriame Nikita Chruščiovas nukarūnavo J. Stalino asmenybės kultą, daugumą J. Stalinui skirtų paminklų ištiko liūdnas likimas – juos imta kone masiškai demontuoti.
Praktiškai visuose Sovietų Sąjungos miestuose šis procesas vyko tyliai ir taikiai, be jokių didesnių dramų prie postamentų ar patyčių. Atrodytų, kad iš sovietinės stalinizmo patirties turėjo likti tik lengvas siaubo prieskonis ir nulaužta gipsinė J. Stalino galva vietos muziejuje, tačiau pastaruosius dešimt metų Rusijoje vis aktyviau persvarstoma J. Stalino asmenybės ir palikimo svarba.
Komunistai ir prokremliški konservatoriai iš visų jėgų stengiasi J. Stalino epochos tvarką reklamuoti kaip tinkamą pagrindą naujos „nacijos nugalėtojos“ imperiškosios tapatybės kūrimui.
Skandalais garsėjantys regioninės svarbos politikai siekia, kad paminklai J. Stalinui grįžtų į savo senąsias vietas, įtakingi valdininkai ir religiniai veikėjai viešuose renginiuose cituoja ir prisimena „Tautų tėvą“ krauju pasruvusiomis rankomis kaip sektiną valstybės valdymo pavyzdį.
Remiantis statistika, Rusijoje neatsitiktinai daugėja tų, kurie J. Stalino vaidmenį istorijoje vertina gana palankiai. Šiuo metu taip manančių daugiau nei pusė, o juos visus vienija J. Stalinas – bendros tariamai didingos praeities simbolis.
Medvežjegorsko priemiesčiai tiesiog puikūs – nuostabi ir turtinga gamta, upės, ežerai, miškai. Visai šalia – garsusis Baltijos ir Baltosios jūros kanalas, dar vadinamas Belomoro kanalu. Čia gyvena daug medžiotojų, žvejų, grybautojų ir uogautojų.
Tereikia nuo miesto nutolti apie 20 kilometrų, ir be didesnių pastangų prisirinksite pilną kibirą ekologiškų grybų ar susimedžiosite kokį miško gyventoją. Tačiau yra viena vieta, kurią miško gėrybių rinkėjai apeina iš tolo.
Jausmas labai keistas ir sunkiai nusakomas žodžiais. Atrodo, paprastų paprasčiausias miškas, medžiai (daugybė medžių), grynas oras ir spengianti tyla – tarsi nieko ypatingo. Einant gilyn į tankmę neišvengiama akistata su labai neįprastu medžiu.
Prie jo kamieno pritvirtintas nedidelis juodai baltas portretas ovalo formos rėmelyje, po juo – vardas, pavardė, tėvavardis, mirties data. 1938 metai. Kuo toliau į mišką, tuo tokių medžių su veidais daugiau. Dauguma šių žmonių, liūdnai žvelgiančių iš nuotraukų, mirė būtent 1938 metais.
Paėjėjus dar šiek tiek, galima išvysti didžiulį granitinį paminklą žuvusiems žydams, lietuviams, ukrainiečiams, memorialinių lentelių, skirtų pražudytiems stačiatikių dvasininkams. Netikėtai susivoki, kad iš visų pusių, nuo kiekvieno medžio į tave sminga žmogaus akys, žmogaus, kadaise sušaudyto šiame prakeiktame miške.
Visi jie guli čia pat, tiesiai po kojomis, didžiulėse duobėse – beveik penkių metrų skersmens. Viduryje ir iš šonų kapavietės papuoštos dirbtinėmis gėlėmis – kitos gėlės šioje mirties ir kraujo žemėje paprasčiausiai neauga.
Šiurpią keliančią kompoziciją užbaigia medinė koplytėlė ir didžiulis monumentas su priesaku „Žmonės, nežudykite vieni kitų“. Tai memorialinis „Sandarmoh“ kompleksas, viena iš didžiausių J. Stalino represijų aukų amžinojo poilsio vietų.
1930 metais Sovietų Sąjungoje prasidėjo Baltosios ir Baltijos jūros kanalo darbai. Medvežjegorskas (tada besivadinęs tiesiog stotimi „Medvežja gora“) tapo administraciniu Belomoro statybų ir darbo stovyklos centru. Ar bereikia pridurti, kad Stalino laikų lageriai visame pasaulyje žiaurumu nenusileido net ir naciams.
„1997 metais žmogaus teisių gynėjai iš organizacijos „Memoral“, atvykę iš Sankt Peterburgo, Maskvos ir Petrozavodsko, ieškojo atsakymo į klausimą, kur savo kelionę baigė 1116 žmonių iš vadinamojo Solovkų etapo.
1937 metais visus šiuos žmones iš Solovkų salų išvežė į Kemės stotį, o toliau jie dingo kaip į vandenį. Mūsų žemė paslaptį apie šias vietas saugojo daugiau nei 60 metų“, – pasakoja Medvežjegorsko kraštotyros muziejaus vadovas Sergejus Koltyrinas.
Pastaruosius kelerius metus jis kartu su žmogaus teisių gynėjais tiria J. Stalino laikų represijų nusikaltimus.
„Prasidėjus perestroikai, Borisas Jelcinas leido susipažinti su archyvais, tada ir paaiškėjo, kad dvidešimtame kelio, vedančio nuo stoties „Medvežja gora“ prie Belomoro kanalo, kilometre yra vieta, kur kadaise būta smėlio karjero. Ten vykdavo sušaudymai. Pradėtos paieškos, jos buvo sėkmingos. Rado 5 masines kapavietes, visur pastebėtas tas pats braižas, kitaip tariant, kai kas bendro: nužudytieji buvo kankinami, kai kurie išrengti, sumesti į krūvas be jokios tvarkos, ir visi sušaudyti į viršugalvį. J. Stalino pamėgtas naikinimo metodas – visu gražumu“, – sakė muziejaus vadovas.
Vėliau paaiškėjo, kad tokių masinių kapaviečių čia yra žymiai daugiau.
„Tolimesnės paieškos atskleidė, kad nuo 1934 iki 1941 metų – remiantis protokolais ir tai tikrai ne pramanai, o dokumentais oficialiai patvirtinti faktai – buvo sušaudyta daugiau nei 8 tūkst. žmonių. Visi jie buvo kruopščiai surašyti, buvo vedama savotiška apskaita ir vykdoma griežta kontrolė – J.Stalino žmonės dirbo labai stropiai, nes net ir dėl menkiausios klaidelės kulką į galvą galėjo gauti ir patys. Taip pat buvo rasti ir dviejų tokių budelių, tarnavusių „Sandarmoh“ ir pragyvenusių ilgą gyvenimą, užrašai. Ten labai detaliai aprašyta, kaip jie žudė žmones, kuo ir kur vežė, kiek žmonių per dieną nužudydavo – pasitaikydavo dienų, kai ir šimtą per parą sušaudydavo. Daugiausia žmonių sunaikinta Ježovo įsako laikais – tai buvo raudonasis 1938 metų teroras. Iš viso rastos 236 kapavietės. Tai pačios didžiausios tokios atviros kapinės visuose Šiaurės Vakaruose, tačiau kiek dar tokių gali būti Rusijoje? Teigti, kad visos kapavietės jau rastos, būtų mažų mažiausiai neteisinga. Kanalas buvo kasamas labai gretai – darbai nenutrūko nei žiemą, nei vasarą. Žmonės sirgo, mirė, jais atsikratydavo kaip sugedusiomis mechanizmo detalėmis“, – sako S. Koltyrinas.
60 tautybių, 10 religijų, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, pačios Karelijos gyventojai, čečėnai, ingušai, visų ir neišvardyti. Šiandien „Sandarmoh“ tapo tikru savotiškos piligrimystės centru.
Rugpjūčio 5 dieną, minint politinių represijų aukų atminimo dieną, čia suvažiuoja konsulai ir ambasadoriai iš viso pasaulio, pilnutėliai autobusai iš visos Europos – J. Stalino laikų teroro aukų artimieji.
Čia važiuoja ir mokyklinės ekskursijos – vietos vaikams tai tapo tokiu savaime suprantamu ir būtinu mokymo elementu, kaip vokiečių vaikams apsilankymai Dachau ir Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklose.
„Per ekskursijas vaikai nuolat užduoda klausimą – kodėl? Kam to reikėjo? Kaip vaikui paaiškinti, kodėl buvo sušaudytas šis jaunas žmogus ar štai ši moteris? Kalbant apie karą, viskas kiek paprasčiau: atėjo priešas, paėmė į nelaisvę, sušaudė. O čia visai kita situacija – savas žudė savus“, – tikina S. Koltyrinas.
Pastarasis bandymas pasiekti, kad Rusijoje būtų atstatytos net kelios dešimtys paminklų J. Stalinui, vyko prieš pat Pergalės dieną, kuri šiemet minėta 70-ąjį kartą. Apie tai rašė laikraščiai ir žurnalai, J. Stalino asmens vaidmuo istorijoje vėl – gal kokį šimtąjį kartą – buvo aptarinėjamas per televiziją, kalbėjo, kad jis mokėjo suvienyti žmones dėl svarbių tikslų.
Labai dažnai už J. Stalino reabilitaciją pasisako nuo represijų ir žudynių nukentėjusiųjų vaikai ir anūkai. Tai šiek tiek stebina. Ir gąsdina.
Nepaisant to, dėl vieno jie neabejotinai teisūs: J. Stalinas pasistengė, kad visi turėtume kai tą bendro.
