Respublikonizmas – gerai ar blogai? Pažvelkime į respublikonizmo istoriją.
Respublikonizmas kaip valdymo forma atsirado dar antikos laikais – Senovės Romoje. Amžiams bėgant kito respublikonizmo modeliai, tačiau iš esmės jis pasitvirtino kaip tobuliausia valdymo forma ir išliko iki pat šių dienų.
Pagal respublikonišką politinės minties tradiciją, visuomet buvo laikomasi tokio požiūrio, jog kovai su tironija skirti daug dėmesio reikia net ir tuomet, kai tironas retsykiais parodo geranoriškumą. Tironija pasižymi tuo, kad ji pasižymi nenuspėjamumo principu – šiandien „gerasis“ tironas geras todėl, kad jis geros nuotaikos, tačiau rytoj ryte gali viskas pasikeisti.
Respublikonizmas yra priešprieša monarchizmui. Tradicinis karalius disponuoja asmenine galia savo valdiniams ir karalystę tvarko kaip privačią valdžią, o respublikoje valdymas iš principo yra viešas piliečių reikalas (res publika), kurie jie imasi siekdami bendro gėrio.
Nors monarchinis valdymas didžiąją istorijos dalį buvo norma, tačiau respublikinės idėjos buvo ryškios Europos politinėje mintyje nuo pat jos atsiradimo Graikijos miestuose-valstybėse. Tačiau respublikos idėja tapo ideologijos pagrindu Romoje. Palyginti su asmenine karalių ir vėliau imperatorių valdžia, Romos respublika oratorių, satyrikų ir istorikų buvo paversta mitu, pagal kurį joje buvo suderinta karinė šlovė, laisvė ir dorybė. „Laisvė“ šiame kontekste reiškė laisvę nuo savavališkos tironų valdžios ir piliečių teisę tvarkyti bendrus reikalus dalyvaujant valdyme. „Dorybė“ reiškė patriotizmą ir visuomeniškumo dvasią, herojišką pasirengimą aukoti savo arba savo šeimos interesus bendram gėriui, kaip matyti iš Livijaus ir Plutarcho herojų žygdarbių.
Daugelis respublikonų, pavyzdžiui, Salustijus, Romos laisvę kildino iš jos piliečių dorumo, o tos laisvės praradimą aiškino kaip prabangaus gyvenimo nulemto dorovinio išsigimimo padarinį. Kiti pateikė veikiau institucinius respublikos sėkmės aiškinimus pabrėždami Romos politinės sistemos ypatumus. Mišriosios santvarkos idealas, pirmąkart iškeltas Platono „įstatymuose“, Plėtojamas Aristotelio, įtaigiausiai buvo išdėstytas Polibijo, kuris įrodinėjo, jog valdymo formos keičia viena kitą begaliniame nestabilumo cikle tol, kol šią kaitą sustabdo skirtingų pradų jose pusiausvyra. Tad Romos didybę lėmė monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų pusiausvyra: ši idėja tapo esmine klasikinio respublikonizmo dalimi.
Po daugelį šimtmečių trukusio krikščioniškojo monarchizmo viešpatavimo respublikonizmas atgimė vėlyvaisiais viduramžiais šiaurės Italijos miestuose-valstybėse. Jo šalininkai rėmėsi keliais skirtingais teoriniais šaltiniais: Marsilijus Paduvietis, naudodamasis aristoteliškomis sąvokomis, kėlė radikalią liaudies suvereniteto idėją, o juristai Bartolusas ir Baldusas aiškino, jog monarchinė Romėnų teisės struktūra gali būti naudinga respublikiniams tikslams, jei miestas traktuojamas kaip sibi princeps, teisėtas suverenas savo teritorijoje. Svarbiausia, kad Florencijos humanistai Romos respublikos mitu iš naujo skelbdami, jog aukščiausias politinis idealas yra pilietinė savavaldžios respublikos laisvė.
Renesanso respublikonizmui teko sulaukti tamsių laikų, nes Italijos miestai vienas po kito pasidavė valdovų valdžiai. XVI a. pradžioje jau buvo aišku, kad respublikinė laisvė yra retas ir trapus darinys, lengvai sugriaunamas likimo vingių. Atsakydami į klausimą, kaip išlaikyti pilietinę laisvę, Florencijos autoriai pabrėžė dvi viena kitą papildančias idėjas: moralistinę ir institucionalistinę. Pirmiausia, kaip pabrėžė Machiavelli ir Guicciardini, stabili respublika negalima be patriotinių dorybių. Piliečiai privalo viešąjį gėrį kelti aukščiau savo privačių interesų, ypač turto siekio; jie turi susilaikyti nuo frakcinių vaidų; turi būti pasirengę asmeniškai kautis dėl patria, nesinaudodami samdinių paslaugomis. Faktiškai ne krikščionybė, o patriotizmas, palaikomas aktyvaus dalyvavimo viešajame gyvenime, turi būti jų religija.
Pabrėžiant pilietinių dorybių svarbą, nebuvo užmirštas ir išmintingos santvarkos vaidmuo. Daugelis respublikonų, pirmiausia Giannotti, Venecijos sėkmę ir stabilumą aiškino kaip jos santvarkos padarinį: dožai, Senatas ir taryba galėjo būti nesunkiai interpretuojami kaip klasikinis monarchinių, aristokratinių ir demokratinių elementų mišinys. Machiavelli, turėdamas omeny veikiau kunkuliuojančią romą, o ne statinę Veneciją, teigė, jog dinaminėje sistemoje patricijų ir liaudies priešprieša faktiškai gali būti visumos stiprybės ir didybės pagrindas.
1530 metais žlugus Florencijos respublikai respublikinės idėjos dviem šimtmečiams buvo nustumtos į Europos politinės minties pakraštį, nes dabar pirmiausia rūpėjo karaliaus ir valdinių santykiai. Šis padėties pokytis buvo vienas iš būdų, kuriuo respublikinė idėja transformavosi vykstant Prancūzijos ir Amerikos revoliucijoms. Respublikonams nustojus mąstyti miesto-valstybės sąvokomis ir siekiant savivaldos visai tautai, tiesioginio piliečių dalyvavimo politiniame procese principas buvo pakeistas piliečių valios atstovavimo idėja. Kitas svarbus pokytis buvo tai, kad klasikinį pesimizmą pakeitė modernusis optimizmas. Iki tol respublikos buvo laikomos retomis išimtimis įprastai monarchinei valdymo formai, nes jos esą sukuriamos tik esant itin palankioms aplinkybėms ir paprastai tik trumpai išsilaiko. Tačiau Amerikos pavyzdys liudijo, jog respublika gali mesti iššūkį bet kuriai karališkajai valdžiai. Klasikinis respublikonizmas istoriją suvokė kaip ciklinį procesą, o jo paveldėtojai vadovavosi tvirtu tikėjimu švietimo kuriama pažanga.
Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje respublikonizmas jau galėjo įgyti labiau buržuazinių ir instrumentinių formų; vietoje herojinio patriotizmo pradedama labiau kliautis senąja stabdžių ir atsvarų tradicija. Gindamas naująją JAV Konstituciją, grindžiamą daugiausia respublikine mišriojo valdymo teorija, Madisonas įrodinėjo, kad net piliečių vienybės siekis yra utopinė pastanga. Norint išvengti frakcinių vaidų, kurie taip dažnai sugriaudavo respublikas, reikia sukurti tokias institucijas, kur priešingi interesai atsvertų ir neutralizuotų vienas kitą. Remdamasis panašiais argumentais ir dar mažiau dėmesio kreipdamas į pilietinių dorybių tradiciją Benthamas su savo sekėjais respubliką laikė praktiniu valdymo problemos sprendimu. Savaime suprantamu dalyku laikydami politinį žmogaus savanaudiškumą, jie įrodinėjo, kad kiekviena neatskaitinga valdžia yra pavojinga, o gerą valdymą galima bus sukurti tada, kai valdžia bus renkama ir nuolat prižiūrima tų, kuriems ji atstovauja.
XIX amžiuje respublikonizmas išliko kaip idealas kovojant su tradicinėmis monarchijomis. XX amžiuje jis praktiškai išnyko iš politinės darbotvarkės – iš dalies dėl to, kad neliko senojo stiliaus karalių, su kuriais reikėtų kovoti, bet taip pat ir dėl to kad senoji laisvos respublikos idėja, numatanti viešųjų reikalų pirmenybę prieš piliečių privatų gyvenimą, neteko patrauklumo liberalams, kurie laikėsi labiau negatyvios ir individualistinės laisvės sampratos.
Respublikonizmo idėjas palaikė N. Makiavelis. Makiavelis (1469 – 1527) – Florencijos respublikos sekretorius ir politinis teoretikas. Fimęs Florencijoje juristo šeimoje Makiavelis netiko politinėms respublikinio režimo, susikūrusio po 1494 metų politinėms pareigoms, todėl patirties, iš kurios jis sukūrė garsųjį naują politinį metodą, turėjo semtis dirbdamas valstybės kanceliarijoje.
Makiavelį labiausiai išgarsino du jo veikalai: „Valdovas“, parašytas 1513 metais, ir „Samprotavimai“, parašyti apie 1513 – 1517 metus. Nagrinėjant jo politinę teoriją taip pat yra svarbūs „Arte della guerra“ (1520) ir kiti politiniai rašiniai.
Makiavelio kaip politinio teoretiko reputaciją pirmiausia sukūrė naujas „mokslinis metodas“, teikiantis tokias pat maksimas, kurias Davidas Hume rašinyje „Apie politiką kaip mokslą“ apibūdina kaip amžinąsias politines tiesas, o jų negali pakeisti nei laikas, nei aplinkybės“, antra, moralinio pragmatizmo ir neprincipingumo doktrina, pagal kurią buvo sukurtas veiksmažodis „makiavelizuoti“, reiškęs „vykdyti makiavelistinę, t.y., klastingą ir suktą politiką“, trečia, politinio respublikonizmo teorija, kuri darė didelę įtaką anglų ir amerikiečių politinei minčiai XVII ir XVIIIa. Nė viena iš šių interpretacijų nėra neginčijama. XX a. viduryje būta daugiau nei dvidešimties Makiavelio politinių veikalų interpretacijų, kurių bibliografija – daugiau nei trys tūkstančiai pozicijų.
Būtinybė būti lanksčiam Makiaveliui neleidžia pateikti tam tikro valdžios problemos sprendimo. Vienvaldystė reikalinga įkuriant ir pertvarkant valstybes, tačiau kartą įkurtoms joms palaikyti labiau tinka respublikinė valdžia. Makiavelis rašė: „Visus miestus įkuria arba vietiniai tos šalies gyventojai, arba svetimšaliai. Su pirmuoju atveju susiduriame, kai gyventojai, suskilę į daugybę smulkių genčių, negali jaustis saugūs, nes kiekviena gentis pavieniui neįstengia – dėl vietovės padėties arba dėl mažo žmonių skaičiaus – savarankiškai apsiginti nuo užpuolikų; be to, priešui užklupus, jie neturi laiko susivienyti bendrai gynybai, o net jei ir turėtų, vis tiek būtų priversti apleisti daugelį savo gyvenviečių ir šitaip greitai taptų priešo grobiu. Užtat, norėdami išvengti tokio pavojaus, jie ryžtasi patys savo valia – arba paraginti tų, kurie turi jiems didžiausią įtaką, – įsikurti drauge kokioje nors pasirinktoje vietoje.[...] su antruoju atveju – svetimšalių įkurtu miestu – susiduriame tada, kai miestą įkuria laisvi, arba nuo kitų priklausomi žmonės: tokios kolonijos, sudarytos kokios nors respublikos arba kokio nors valdovo, norinčio išvaduoti šalį nuo gyventojų pertekliaus arba saugiau ir pigiau išlaikyti naujai užkariautas šalis.“
N.Makiavelio nuostata yra nuosekliai respublikonistinė ir praktiniu, ir ideologiniu požiūriu. Respublikos ne tik lengviau prisitaiko prie kintančių aplinkybių, bet ir teikdamos piliečiams daugiau galimybių dalyvauti sprendžiant politikos bei karo reikalus teikia žmonėms daugiau saviraiškos galių.
Makiavelis suprato, jog valdovui reikia būti liaudies mėgiama: “...reikia neužsitraukti liaudies neapykantos. Sąmokslininkai visada tikisi, kad valdovo mirtis patiksianti liaudžiai, bet jeigu jie žinotų, jog tuo papiktins liaudį, tai nesiryžtų tokiam žingsniui, kadangi su sąmokslu yra susiję begalė pavojų.“ Makiavelis taip pat rašo, kad kai valdovo pusėje liaudies parankumas, tai jam nėra ko bijoti sąmokslo.
Makiavelio modelis buvo Romos respublika, ir nors jis buvo kaltinamas realizmo stoka dėl tokio nekritiško Romos garbinimo, pilietinė milicija, kurią jis įkūrė 1506 metais, ir Florencijos valdymo projektas, jo pateiktas 1520 metais, liudija praktinę to modelio svarbą.
Makiavelis ir amžininkai prisidėjo prie to, kad klasikiniu respublikonizmu buvo pasinaudota ir įteisinant augančią valstybės galią, nes, kaip jis pats rašė, tarnavimas savo šaliai yra didžiausias gėris.
Makiavelis pabrėžė dvi lemtingai svarbias institucines priemones pilietinei dorybei įdiegti: tai teisės įtvirtinimas ir religinių apeigų atlikinėjimas. Huliungas buvo iškėlęs idėją, kad Makiavelio respublikonizmas teikia griežtą jėgos politikos teoriją, kuri visiškai nesuderinama su „Valdovo“ politiniais argumentais.
Taigi Makiavelis buvo vienas pirmųjų suvokęs liaudies, arba masių, galią, kurią iš dalies lemia tai, kad jos galiausiai skelbia nuosprendžius visai politinei veiklai. Tuo tarpu Monteskjė negina nei biblinės, nei klasikinės tradicijos nuo Makiavelio kritikos. Jis tik pateikia abejonių dėl Makiavelio tezės apie esminį žmogaus aistrų savanaudiškumą.
Šarlis Monteskjė (1689 – 1755) – prancūzų politinis filosofas, dirbęs Bordo parlamento tarėju, Prancūzų akademijos narys, trijų labai reikšmingų kūrinių autorius. „Iš persų laiškų“ vertinga tuo, kad čia yra daug meilės moralės, politikos, religijos vaizdingų alegorijų. „Mintis apie romėnų didybės ir žlugimo priežastis“ galima traktuoti kaip mėginimą duoti atsakymą Makiaveliui, kurio „naujasis niekieno nevaikščiotas kelias“ vedė į radikaliai devalvuotą vertybių koncepciją, priešingą ne tik krikščioniškosioms geradarystės idėjoms, bet ir Aristotelio moralinėms bei kontempliatyvioms dorybėms. Tikrąją „dorybę“, atitinkančią žmogaus savanaudišką prigimtį, parodė grobuoniškos Romos respublikos istorija, kur visi piliečių jausmai ir visas jų protas buvo nukreipti į nuožmią kovą dėl saugumo, viešpatavimo ir – rečiausiai pasiekiamo, bet geidžiamiausio tikslo – amžinos šlovės.
Monteskjė negina nei biblinės, nei klasikinės tradicijos nuo Makiavelio kritikos. Jis tik pateikia abejonių dėl Makiavelio tezės apie esminį žmogaus aistrų savanaudiškumą. Romos istoriją, anot Monteskjė, lėmė tokia daugybė atsitiktinių veiksnių, kad ja negalima remtis kalbant apie tai, kas vyktų išlaisvinus žmogaus prigimtį arba leidus jai reikštis egocentriniu būdu. Monteskjė manė, jog Roma veikiau parodo žmogaus prigimties iškrypimą – patologiją, į kurią faktiškai linksta visos respublikos. Šiuo argumentu Monteskjė paruošė dirvą savo naujai, pomakiavelinei politinei teorijai. Ji išdėstyta veikale „Apie įstatymų dvasią“. Tai svarbiausias Monteskjė veikalas.
Knygos „Apie įstatymų dvasią“ pratarmėje autorius rašo: „Nespręskite apie dvidešimties metų darbą vien prabėgomis susipažinę su jo ištraukomis, vertinkite mano veikalą ne vien iš pavienių frazių, o kaip visumą“. Šiame leidinyje, remiantis labai gausia empirine medžiaga, formuluojami politikos ir teisės mokslų principai. Jau tada buvę novatoriški, aktualūs, tokie pat išliko ir ligi šių dienų.
Monteskje argumentuotai išskyrė tris valstybės santvarkos tipus: respubliką, monarchiją ir despotiją. Respublika būna demokratinė, kai visi piliečiai dalyvauja sprendžiant valstybės reikalus, ir aristokratinė, kai šiuos reikalus sprendžia vien aukštuomenė. Despotijos svarbiausias bruožas – pavaldinių baimė prieš savo valdovą, todėl, anot jo, pati blogiausia valstybės santvarka.
Klasifikuodamas valdymo formas, Mosteskjė pirmiausia kalba apie valdymo esmę (institucinį „suverenios galios“ pasiskirstymą), o tada apie jos principą (specifinius gyventojų jausmus, „dvasios modifikaciją“, kuri tarsi spyruoklė išjudina kiekvieną institucinį mechanizmą). Nedespotinės valdymo formos, grindžiamos kitais principais nei baimė, klestėjo tik Vakarų Europoje ir jų būta dviejų labai skirtingų atmainų. Pirmoji – pilietinė respublika, kurią simbolizuoja antikinis polis; antroji – feodalinė monarchija su trapia ir nepastovia pusiausvyra tarp karaliaus, aukštuomenės ir dvasininkijos. Monarchijos principas yra garbė – deramos pagarbos jausmas rangui ir padėčiai. Respublikos principas – dorybė, kurią Monteskjė supranta (ir tai itin pabrėžia) ne kaip moralinę ar religinę dorybę, o kaip aistringą, nereflektuotą patriotizmą.
Monteskjė įtvirtino politikos moksle valdžių dalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią, tarp kurių, pasak jo, privalo egzistuoti pusiausvyra ir kompetencijų atskyrimas.
Monteskjė aukštino Anglijos santvarką. Senasis monarchinis garbės principu grindžiamas Anglijos režimas buvo integruotas į platesnę ir veiksmingesnę valdžios galių stabdžių bei atsvarų sistemą (garsusis valdžių padalijimas) – sistemą, kuri išlaisvina ir kartu veiksmingai panaudoja kiekvieno individo prigimtinį nuosavybės siekį nepaliaujamai keldama visų gerovę. Monteskjė garbina Anglijos teismų nepriklausomybę ir kitus įstatymus.
Monteskjė sprendžia, kokiam valdymo būdui esant valdovas pats gali būti teisėjas: „Makiavelis teigia, kad Florencija prarado laisvę todėl, kad ten prieš liaudį vykdomi nusikaltimai – didenybės įžeidimas – nebuvo nagrinėjami kaip Romoje liaudies susirinkimuose. Šias bylas nagrinėjo ypatingas aštuonių narių teismas. Bet, sakė Makiavelis, saujelė žmonių ir susigundo saujele. Aš mielai pritarčiau tam didžiam žmogui, bet šiuo atveju politinis interesas slopina civilinį interesą (nes visuomet iškyla nepatogumų, kai liaudis pati tampa teisėja dėl jai padarytų skriaudų), todėl reikia, kad įstatymai kiek tik įmanoma apsaugotų privačius asmenis“.
Taigi Mosteskjė, skirtingai nei Makiavelis pirmiausia žiūrėjo, kad įstatymai tarnautų liaudžiai.
Vienas ryškiausių respublikonų buvo Abraomas Linkolnas, JAV panaikinęs vergovę. Tuo metu, kai vyko prezidento riinkiminė kampanija, JAV brendo pilietinis karas dėl vergovės panaikinimo. Respublikonų partija labai rimtai vertino būsimus prezidento rinkimus. Rinkiminė kompanija nustūmė į antrą planą visus vidinius prieštaravimus ir kandidatu į Prezidento postą vieningai buvo iškeltas Abraomas Linkolnas.
Jau prieš rinkimus buvo beveik aišku, kad prezidentu bus išrinktas respublikonas A. Linkolnas. Tai suprato ir daugelis demokratų. A. Linkolnas susilaukė palaikymo iš Šiaurės valstijų pramoninkų, abolicionistų ir daugelio kitų Sąjungos ar antivergvaldžių simpatikų. 1860 metų lapkričio 6 dieną įvykusiuose rinkimuose A. Linkolnas be didesnių sunkumų nugalėjo savo priešininkus ir tapo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Taigi, po rinkimų valdžia pagaliau perėjo šiaurinių valstijų rankas.
Tokia rinkimų baigtis turėjo tam tikrų pasekmių. 1861 metų vasario 4 dieną vergvaldiškos valstijos sudarė Konfederaciją, kurios laikinuoju prezidentu buvo išrinktas Džefersonas Devisas.
Vienos neginčijamos nuomonės dėl pilietinio karo tikslų nebuvimas buržuazijos tarpe, neryžtinga, gynybinė respublikonų vyriausybes pozicija, pasireiškusi savo pačios liaudies, o ne vergvaldžių baime – visa tai smarkiai susilpnino pradines Šiaurės pozicijas prasidėjusiame JAV Pilietiniame kare. Politinėje srityje viena iš pilietinio karo pasekmių buvo visiškas valdžios perėjimas į Sąjungos rankas. Buvo manoma, jog reikia buvusių sukilėlių išvis neprileisti prie valstybės vairo. Žinoma, bene svarbiausiais dalykas buvo vergovės panaikinimas ir su ja susiejusių klausimų išsprendimas.
Taigi respublikonas A. Linkolnas sėkmingai valdė šalį vienos iš sudėtingiausių vidinės krizės – JAV pilietinio karo metu, sugebėdamas išsaugoti šalį ir panaikinti vergovę. Baigiantis pilietiniam karui, Linkolnas tapo pirmuoju JAV prezidentu, kuris buvo nužudytas.
