„Norime pabrėžti, kad iki šios istorijos mes buvome visiškai apolitiški žmonės. Netgi nedalyvavome Latvijos rinkimuose. Su Baltarusija mes neturim apskritai jokių ryšių. Mes nebuvome nei už A. Lukašenką, nei prieš jį. Iš šalies mums atrodė, kad jis gana neblogas prezidentas, kuris išsaugojo gamybą bei stabilumą šalyje“, – savo pasakojimą pradėjo Maratas ir Andrejus.
„Karas įsismarkavo tiesiai po mūsų balkonu“
Pasak latvių, į Minską jie atskrido liepos 31 dieną – norėjo nebrangiai nusipirkti automobilio priekabą (Latvijoje ji kainuoja 3000 eurų, Minske žadėjo parduoti už 1500 JAV dolerių). Priekabą jie planavo nugabenti iki pasienio su Latvija, o vėliau ją su vairuotoju pristatyti į Didžiąją Britaniją, kur Andrejus ir Maratas prekiauja alumi per įvairius renginius. Iš Minsko ketino išskristi rugpjūčio 7 dieną – tai yra iki rinkimų. Bet priekabos šeimininkas netikėtai užkėlę kainą, ir Andrejus su Maratu, pradėję ieškoti tokios pat, bet pigesnės priekabos, įstrigo savaitgaliui.
„Mes buvome išsinuomoję butą Nepriklausomybės prospekte. Supratę, kad įstrigsime Minske, radome pigesnį variantą, Nugalėtojų prospekte, ir persikraustėme ten jau rugpjūčio 6 dieną. Priekabą reikėjo šiek tiek paremontuoti – mums žadėjo suspėti iki rugpjūčio 8 dienos, bet žodžio neištesėjo, – pasakoja Maratas. – Supratimo neturėjome, kur vyks mitingai, ir apskritai, kad viskas pasisuks tokia kryptimi po rinkimų. Bet jau rugpjūčio 9 dieną tiesiog po mūsų langais viskas ir prasidėjo... Vakare po rinkimų mes vakarieniavome balkone ir tapome karinių veiksmų liudininkais, kurie vyko per 20-30 metrų nuo mūsų. Šviesinės-garsinės granatos sproginėjo tiesiog per porą metrų“.
Andrejus ir Maratas sako iškart nusprendė nesikišti. „Tai ne mūsų reikalas ir ne mūsų šalis!“ Tačiau jie filmavo visa, kas vyko, telefonu. „Po mūsų balkonu dirbo spaudos atstovai, kurie paklausė, ar pas mus veikia interneto ryšys. Jis niekur neveikė, – prisimena Andrejus ir Maratas. – Vienintelis dalykas, ką mes darėme – tai nuleidinėjome maišais butelius su vandeniu iš krano, kad žmonės, paveikti ašarinių dujų, galėtų prasiplauti akis. Teikėme humanitarinę pagalbą.“
Kadangi internetas neveikė, pasikeisti lėktuvo bilietų jiems nepavyko, ir latviai rugpjūčio 10 dienos rytą išvyko į oro uostą. Skrydį teko atidėti dviem dienom, buto nuomą – pratęsti.
„Jie fašistai – ant kuolo juos!“
Rugpjūčio 10 d. vakare Andrejus su Maratu nuvyko į kaljaninę „Perec“. Išėję iš kitos namo pusės, – į Nugalėtojų prospektą nusprendė neiti norėdami išvengti pavojaus.
„Pakeliui mus porą kartų buvo sustabdę milicininkai. Andrejus parodydavo Latvijos pasą (savo pasą buvau palikęs bute), supažindindavo su krepšio turiniu, ir mus kaskart paleisdavo, – prisimena Maratas. – Mes net pasidomėjome, ar saugu vaikščioti po miestą. Jie nieko aiškiai mums neatsakė ir atsisveikino: sėkmės! Namo stengėmės grįžti anksčiau, apie pusę septintos vakaro. Žiūrim – kairėje kelio pusėje priparkuotas oranžinis autobusas, iš kurio išlipa žmonės juodais drabužiais: suspaustais kumščiais, be skiriamųjų ženklų, su balaklavomis ant galvos. Išsitraukėme pasus ir jau iš toli ėmėme rodyti, kad mes – Latvijos piliečiai. Jie paprašė atidaryti krepšį. Ten buvo kompiuteris, apei tūkstantį eurų atgalinei kelionei, dvi skardinės alus. Paprašė lipti į autobusą. Buvo aišku: šiukštu nepaklusti.“
Autobuse sėdėjo maždaug dvidešimt žmonių su balaklavomis, – pasakoja toliau Andrejus. – Ten vyrukai juodais drabužiais iškart pakeitė toną. Mums buvo liepta „klauptis ant kelių!“, parvertė ant perėjimo ir ėmė daužyti lazdomis per nugarą ir kojas, o pirštinėmis apmautomis rankomis – plastikiniais antdėklais per galvą. Į bet kokį klausimą jie rėkė: „užsičiaupk, kalės vaike!“ ir daužė dar smarkiau. Vienas tarė: jie neturi „telegramos“, gal paleiskim. Kiti iškart užbaubė: „Ne, jie fašistai, jie griauna mūsų paminklus – ant kuolo juos!“ Ir rodydami į mane, pareiškė, kad aš – čia svarbiausias, ir su manimi aiškinsis KGB“.
Autobusas nuvežė latvius prie specialiosios įtariamuosius bei kalinius pervežančios transporto priemonės, vadinamojo „autozako“, dar kartą pakeliui sumušę. Ten jau sėdėjo vienas primuštas ir ašarinėmis dujomis apsvaigintas baltarusis (jis prisistatė kaip vietinis), jau beveik praradęs nuovoką, – toliau pasakoja Andrejus. – Vėliau iš protokolų sužinojome, kad buvome nuvežti į Lenino rajono vidaus reikalų valdybą. Išlaipino: rankomis už nugaros (surištomis baltomis plastikinėmis sąvaržomis), veidu į grindis! Valdybos kiemas buvo padalytas į dvi dalis geležiniais aptvarais, kaip kokiame galvijų garde. Mūsų buvo apie 20.“
Andrejus su Mataru tvirtina, kad iš viso buvo apie 60 žmonių, tarp jų buvo dešimt merginų. Joms milicininkai leido atsistoti. Davė vandens, visiems vos vieną butelį – visi gėrė iš to paties, paleidę jį ratu. Kai vanduo baigdavosi, pripildavo vėl. Milicija, atsidurdama prie vyrų „juodais drabužiais“, iškart stačiai sužvėrėdavo, o kai jų nebūdavo šalia – tapdavo žmogiškesnė. Apie trečią nakties visi buvo suvaryti į dulkiną garažą, kur buvo laikoma specializuota technika, ir surašytas asmeninių daiktų aprašas. Ten jie buvo laikomi iki kitos dienos vidurdienio.
Kažkuriuo momentu pasirodė migracinių tarnybų atstovai. Pagal įstatymą po bevizinio sienos kirtimo (lėktuvu) per dešimt dienų reikėjo registruoti gyvenamąją vietą Baltarusijoje, užpildžius formą internetu arba asmeniškai. Andrejus ir Maratas to padaryti nespėjo – iš pradžių dėl „aplaidumo“, o vėliau – rugpjūčio 9 ir 10 dieną – jau nebeveikė interneto ryšys. Anot jų, jie buvo priversti pasirašyti dokumentus dėl migracinių įstatymų pažeidimo.
„Na, viskas, dabar mus nuves į mišką ir sušaudys“
Vidurdienį atvažiavo dar vienas „autozakas“ – kaukėti vyrai pareiškė: „Viskas, demokratijai galas. Dabar mes jus kru...“ Liepė visiems po vieną išlipti ir nurodyti vardą, pavardę, tėvo vardą. Perspėjo: kas kalbės tyliai ar neaiškiai, pasigailės. Vienas 19-os metų jaunuolis neaiškiai ištarė savo pavardę ir iškart buvo žiauriai sumuštas lazdomis ir surakintas antrankiais. – prisimena Andrejus. – Maratas viską ištarė garsiai ir aiškiai. O aš, kadangi Latvijoje tėvo vardas dokumentuose nenurodomas, šiek tiek sutrikau ir dėl to sulaukiau kelių kirčių. Skaudžiausias smūgis buvo lazda per sėdynę. Aš buvęs sportininkas – man tai didelis pažeminimas.“ Tada sulaikytieji buvo susodinti po penkis ant suolo dviem – su užklijuota ventiliacine anga ir be langų. Iš viso vadinamajame „autozake“ buvo apie trisdešimt žmonių.
„Tai buvo tikra pirtis. Kondensatas varvėjo sienomis. Mes buvo kiaurai šlapi, – prisimena Maratas. – Važiavome apie valandą. Beldėme į duris, šaukėme, kad dūstame. Šalia sėdintys vyrai sakė, kad sprendžiant iš judėjimo žiedine magistrale, mus veža į Žodiną. Atsivėrė vartai, ir mes išgirdome šunų lojimą – supratome, kad patekome į kalėjimą. Visos tos pasakėlės apie teismą buvo blefas, – kad mes mažiau priešintumėmės.... Mus, kiaurai šlapius ir įkaitusius, nuvedė šaltu, vėsiu ir ilgu pusrūsio koridoriumi – vis žemiau ir žemiau. Tada po kiek laiko – naujos durys: rankos už nugaros, veidu prie sienos... Greta klupinėjančių 18-20-ies metų vaikinų akyse tvyrojo tikrų tikriausia mirties baimė. Vienas, surakintas antrankiais, aimanavo: na viskas, dabar mus nuves į mišką, sušaudys ir užkas.“
24 žmonės aštuonių vietų kameroje
Andrejaus ir Marato pastebėjimu, didžioji dauguma „nelaimės draugų“ buvo jauni, bet buvo ir 63-jų metų vyras, kuris kartu su visais klūpojo ant kelių ir buvo mušamas.
„Mus išrengė, apieškojo ir nuvedė į medicinos punktą, – prisimena Andrejus. – Ten buvo ne gydytojas, o kažkoks „jėgos žaliūkas“ juodais drabužiais ir su medicinine kauke. Pakvietė po vieną į kabinetą – kiekvienam skyrė ne daugiau dešimties sekundžių. Klausinėjo, ar kuo skundžiamės. Jeigu ne, reikėjo pasirašyti. Jeigu kas nors išdrįsdavo ištarti: „taip, turiu vienokių ar kitokių ligų“ (pavyzdžiui, aš širdininkas) , „žaliūkas“ atrėždavo: „o man nusiš...“. Ir pareikalaudavo pasirašyti, kad skundų nėra. Man asmeniškai reikia dukart per dieną gerti vaistus, kuriuos aš visada nešiojuosi su savimi. Bet jų tai nedomino.“
Visus sustatė į tris eiles palei sieną. Paskutinę minutę Andrejui ir Maratui pavyko susikeisti vietomis su kaimynais, kad stovėtų šalia vienas kito – taip jie pakliuvo į vieną kamerą. Joje aštuonios lovos atiteko šešiolikai žmonių – du iš jų „kriminaliniai“, likusieji – „politiniai“.
„Vos tik susitarėme, kad miegosime paeiliui, po poros valandų atvedė dar aštuonis žmones. 24 žmonės 18-os kvadratinių metrų patalpoje, su viena kriaukle ir unitazu, – prisimena Maratas. – Žmonės miegojo po stalu, ant stalo, ant suolų, šalia tualeto... Trūko oro. Su mumis sėdėjo žmogus, norėjęs, kad jo pavardė būtų paviešinta – opozicijos atstovas Leonidas Kulakovas. Mes nežinojome, kad jis yra žinomas. Jį išsivedė iš namų 15-ai parų dar iki rinkimų. Jis pasakojo, kad tris dienas po jo langais stovėjo automobilis, vėliau kažkokie žmonės pakilo į jo butą ir jį sulaikė.“
Pasak Andrejaus ir Marato, kameroje buvo labai įvairių žmonių. „Buvo verslininkas. Mokytojas. Kariškis, kuris tuo metu, kai buvo sulaikytas, ėjo į pasimatymą su mergina, – pasakoja Andrejus. – Buvo vaikinas, kuris tiesiog keliavo į parduotuvę pirkti varškės. Mūsų kameroje buvo dar du žmonės, kurie, kaip paaiškėjo, gyveno su mumis viename name. Dar vienas vyras važiavo iš darbo, kitas ėjo į parduotuvę. Atsitiktiniai žmonės – tokių buvo daugiau nei pusė. Buvo ir vaikinų, kurie neslėpė, dalyvavę mitinge ir drąsiai reiškė savo nepasitenkinimą. Buvo vienas liesas, paliegęs ir labai smarkiai sumuštas žmogutis, kuris prisistatė kaip pianistas Dima. Jis pasakojo važiavęs dviračiu, jį sustabdė, rado jo kišenėse du atsuktuvus, kuriais jis remontavo dviratį, ir sumušė. Jis buvo labai išsigandęs, lindėjo kameros kamputyje kaip užpjudytas šuo, net valgyti atsisakė. Buvo aišku, kad toks vaikinas apskritai nėra linkęs į bet kokį smurtą...“
„Įkvėpiau gryno oro – maniau, krūtinė susprogs“
Pasak latvių, per visą sulaikymo laiką jiems nė karto nepavyko susisiekti su Latvijos konsuline tarnyba ar giminaičiais Rygoje. Bet į laisvę paleistas vaikinas su kriminalinės praeities šleifu, išėjęs kitą dieną, į laisvę išnešė raštelį su Andrejaus mamos telefonu ir su ja susisiekė.
„Mes labai dėkingi tam vaikinui! Sulaukusios informacijos, mama ir žmona į pagalbą pasitelkė ambasadą, ėmėsi ieškoti advokato… Aš buvau išleistas rugpjūčio 13 dieną 22.40 val., – sako Andrejus. – Keista, bet mūsų daiktai nenukentėjo, nė kapeika nedingo. Grąžino ir telefoną, kuriame niekas nebuvo ištrinta, ir pasą. Kai aš išėjau iš kalėjimo, gatvėje pamačiau tūkstančius žmonių. Pirmosios prie manęs pripuolė motinos su nuotraukomis, klausdamos, ar nemačiau jų vaikų – nepažinau nė vieno. Savanoriai iškart davė gerti, valgyti, siūlė cigarečių, klausinėjo, kur nuvežti. Paaiškinęs, kad lauksiu draugo, paprašiau tik pargabenti mūsų daiktus iš buto ir Marato pasą. Kai surinkau šeimininkės telefono numerį, ji stačiai pratrūko raudoti į ragelį. Sakė jau skambinusi į Latvijos ambasadą, ieškojusi mūsų... Kai Maratas išėjo, visi mūsų daiktai jau buvo prie manęs. Savanoriai padėjo mums surasti kitą būstą, kur galėjome šiek tiek atsikvėpti.“
„Mane paleido 3.40 val. nakties, bet iki tol ilgai negalėjo rasti mano asmeninių daiktų, – pasakoja Maratas. – Trijose saugojimo patalpose jų nebuvo. Tad mane ir dar kelis vaikinus nuvedė kažkokį kambarį, kur buvo susirinkę daug vyrų juodomis uniformomis ir kariškių. Visi buvo baisiai įsitempę, nuolat šaukė ant pavaldinių. Ten ant grotų kabojo apie 200 diržų ir šimtai mobiliųjų, visur aplinkui – daugybė išmėtytų daiktų. Man pavyko rasti nedidelį ryšulėlį, kurio ieškojau, – viskas kaip buvę, niekas nė nepaliesta... Mes negavome jokio popierėlio, liudijančio apie mūsų paleidimą. Kai išėjau iš kalėjimo ir įkvėpiau gryno oro, maniau, krūtinė susprogs. Kameroje visiškai nebuvo kuo kvėpuoti. Už vartų jau stovėjo mano draugas ir jūra žmonių. Vos susilaikiau nepravirkęs. Per visą laiką Baltarusijoje mes nesutikome nė vieno pikto žmogaus – visi iki vieno buvo geri, nuoširdūs. Išskyrus tuos žvėris.“
Vilniuje latvius pasitiko Andrejaus tėvas, atvažiavęs automobiliu.
Andrejui ir Maratui pasuose uždėjo antspaudus, draudžiančius penkerius metus įvažiuoti į Baltarusiją. „Mes ketiname užprotestuoti tokį sprendimą, – teigė Andrejus. – Man 36-eri, aš gyvenau daugelyje Europos valstybių ir Rusijoje. Niekad neturėjau jokių problemų su valdžia. Man nereikalinga ši juoda žyma. Kovosiu už tai, kad būtume išteisinti.“
„Mes nusprendėme papasakoti apie tai, kas mums nutiko, nes mūsų labai prašė tą padaryti drauge kameroje sėdėję žmonės, – sako Andrejus ir Maratas. – Visi jie buvo įsitikinę, kad Europoje tiesiog niekas nežino, kokių konkrečių veiksmų imamasi prieš paprastus piliečius, pasirenkant juos didžiąja dalimi atsitiktinai. Baltarusijoje net yra toks posakis: jeigu nesėdėjai – tu ne baltarusis. Žiauru.“
O automobilio priekaba, dėl kurios tokių skaudžių nuotykių teko patirti Andrejui ir Maratui, kol kas taip ir liko Baltarusijoje.
