Per pilkus Škotijos miestus kartais pražygiuojančios nepriklausomybės reikalaujančios demonstracijos – gana spalvingas reginys. Mėlynai baltos Škotijos vėliavos plevėsuoja šalia raudonų ir geltonų estelada – Katalonijos separatistų vėliavų.
Katalonijos pastangos išsikovoti nepriklausomybę nuo Ispanijos įkvėpė ne tik Škotijos nacionalistus – jos taip pat padarė įtaką 2014 m. referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės rengti leidusiam ir tada jį nugalėjusiam konservatorių ministrui pirmininkui Davidui Cameronui. Kaip jis rašė savo memuaruose, jei nebūtų suteikęs leidimo, klausimas dėl Škotijos ateities būtų likęs atviras, o norinčiųjų pasitraukti padaugėję. Pasak D. Camerono, 2017 m. Katalonijoje surengtas areštų ir riaušių lydėtas nelegalus referendumas – tai pamoka, kokių pavojų kyla neteisingai elgiantis su separatistais.
Tačiau šiandien atrodo, jog jam nebėra ko girtis, kad šią pamoką išmoko. Neseniai atliktos apklausos atskleidžia, kad škotai pirmenybę teikia nepriklausomybei – pasak Stratklaido universiteto politinių mokslų specialisto sero Johno Curtice, tai – pirmasis kartas, kai matoma tvirta nepriklausomybės šalininkų persvara. Jo nuomone, viena iš šio reiškinio priežasčių – tai sprendimas pasitraukti iš ES, paskatinęs likti norėjus škotus pereiti į nacionalistų gretas.
„Brexit“ sugadino Anglijos vyriausybės reputaciją ir žmonių pasitikėjimą, jog ji geba valdyti kompetentingai ir protingai; tuo tarpu kova su koronavirusu pagarbą Škotijos vyriausybei tik sustiprino. B. Johnsonas nepopuliarus. O Škotijos nacionalinė partija (SNP), remiantis naujausiomis apklausomis, 2021 m. gegužę vyksiančiuose rinkimuose į Škotijos parlamentą gali susižerti net 55 proc. balsų. Jei taip nutiktų, Škotijos parlamento lyderė Nicola Sturgeon įgautų absoliučią daugumą ir turėtų teisę reikalauti antro referendumo.
Konservatorių partija nerimauja. Liepos 23 d. B. Johnsonas nuskrido į Škotijos miestą Orknį, kur tikino, kad Škotijai koronavirusą įveikti padėjo „nepalenkiama mūsų sąjungos galia“. Liepos 30 d. Škotijos konservatorių partijos lyderis Jacksonas Carlaw vos po šešių mėnesių poste buvo išstumtas. Jis pats pripažino, kad nebuvo pasiruošęs užduočiai ginti Anglijos ir Škotijos sąjungą. Jį pakeitė nepilną darbo dieną futbolo teisėju dirbantis Mario regiono atstovas parlamentaras Douglasas Rossas.
D. Cameronas manė, kad geriausias būdas sutramdyti separatizmą – tai bendraujant su Edinburgo vyriausybe pasitelkti „pagarbos politiką“. Tuo tarpu B. Johnsonas nori sustiprinti Vaitholo vaidmenį Škotijos valdyme ir pasišvaistyti iždo pinigais. „Bus labiau stengiamasi patenkinti ne vietos vyriausybę, o vietos žmones“, – pareiškė vienas pareigūnas.
Tačiau net jei N. Sturgeon triumfuos, Škotija negalės nieko nelaukdama rengti referendumo. Labiau tikėtina, kad Londonas ir Edinburgas ilgam pateks į aklavietę. Nors nacionalistams netrūksta palaikymo, jie, kaip ir Katalonijos separatistai, neturi apgalvotos strategijos, kaip surengti Jungtinės Karalystės pripažįstamą nepriklausomybės referendumą, kurį nugalėjus būtų galima pradėti derybas dėl pasitraukimo.
Londono vyriausybė neturi konstitucinės prievolės leisti Škotijos parlamentui organizuoti referendumą. 2019 m. rinkimuose B. Johnsonas pažadėjo prašymus surengti referendumą „grąžinti siuntėjui“. Škotijos parlamento nuomonę „Brexit“ klausimu jis be jokių sąžinės priekaištų ignoravo. O Škotijos konservatorių partija iš nesutarimų dėl nepriklausomybės netgi gavo naudos. Rinkimuose ji pralenkė leiboristus ir užėmė antrąją vietą kartodama šūkį „Ne referendumui 2“ ir taip pritraukdama pasipiktinusių sąjungos šalininkų balsus. „Susiskaldymas politiškai palankus, – teigia Edinburgo universiteto viešosios politikos profesorius Jamesas Mitchellas. – Galima bandyti patraukti vieną rinkėjų dalį, net jei ji sudaro mažumą.“
B. Johnsonui atsisakius rengti referendumą taip pat kiltų pavojus itin drausmingos SNP vienybei. N. Sturgeon teigia, kad norint, jog referendumas iš tiesų vestų į nepriklausomybę, būtina gauti Vestminsterio sutikimą ir tarptautinį pripažinimą. Neteisėtas Katalonijos referendumas šiuo atveju nebe įkvepia, o perspėja apie galimus pavojus. Ispanija rezultato nepripažino, tad visuomenės parama nepriklausomybei sumažėjo. „Gal rusams ir patiktų, bet mes siekiame ne to“, – aiškino vienas N. Sturgeon rėmėjas.
Jei B. Johnsonas nepasiduos, N. Sturgeon bus spaudžiama sugalvoti planą B. Viena aktyvistų grupelė prašo Škotijos aukščiausiojo teismo pripažinti, kad norint rengti referendumą Londono parlamento sutikimas nebūtinas. SNP parlamentaras Pete Wishartas teigia, kad jei referendumo nepripažins B. Johnsonas, jį pripažinti turėtų Europos Sąjunga. Kai kas netgi tvirtina, kad N. Sturgeon po rinkimų galėtų paprasčiausiai paskelbti nepriklausomybę. Tačiau torių strategams tokie karštakošiški pasisakymai patinka, nes gąsdina viduriniųjų klasių atstovus.
Reikėtų atsižvelgti ir į leiboristų partiją. Geriausias N. Sturgeon likęs būdas išeiti iš aklavietės būtų 2024 m. sudaryti susitarimą su leiboristais ir suteikti valdžią leiboristų mažumai mainais už teisę rengti referendumą. Tačiau naujasis leiboristų partijos lyderis seras Keiras Starmeris teigia, kad tokiam susitarimui prieštarautų. B. Johnsonas 2019 m. rinkimuose pareiškė, kad balsuodami už leiboristus rinkėjai balsuoja už Jungtinės Karalystės padalijimą, tad K. Starmeris stengiasi užtikrinti, kad kitą kartą tokioms kalboms nebūtų pagrindo.
Abi pusės mano, kad kovą gali laimėti priešą nualindamos. D. Rossas teigia, kad rinkėjai pavargo nuo konstitucinių ginčų ir paprasčiausiai nori, kad kas nors suremontuotų jų mokyklas ir ligonines.
Nacionalistai tikisi, kad B. Johnsono užsispyrimas padės patraukti žmones į jų pusę.
Tačiau aklavietės kaina – prastėjantis valdymas. Škotija gyvena nuolatinėje rinkimų kampanijoje, kuri skatina politikus žadėti malonių smulkmenų, pavyzdžiui, panaikinti mokesčius už vaistų receptus, tačiau užkerta kelią nepopuliarioms, bet būtinoms reformoms. „Sudėtingi sprendimai, kurie gali būti teisingi, tačiau bent iš pradžių būtų nepopuliarūs, dabar nustumiami į šalį“, – teigia profesorius J. Mitchellas. O sprendimą sustiprinti savivaldą taip pat palaiko nedaug kas. SNP mano, kad valstybingumo tai nepakeis, o toriai įsitikinę, kad teikdami Edinburgui vis daugiau galių separatizmo nesustabdys. „Tik primaitins krokodilą“, – pareiškė vienas parlamentaras.
Savivaldos teisė sujungia dvi pamatines konstitucines idėjas – pirma, kad valdžia priklauso Škotijos gyventojams, ir antra, kad valdžia priklauso savivaldos teisę suteikusiam Vestminsterio parlamentui. Šios idėjos nėra viena kitai prieštaringos. Tačiau jei kitą gegužę Škotijos parlamento rinkimuose triumfuos SNP, klausimas, ar Škotija gali surengti dar vieną referendumą, sukels jų konfliktą. Tiek B. Johnsonas, tiek N. Sturgeon tvirtins, kad valdžia priklauso jiems. O D. Camerono pastangos išgelbėti Škotiją nuo Katalonijos likimo bus nesėkmingos.