Lemtingas susitikimas
1942 metų pavasarį šviežiai suburta lenkų Anderso kariuomenė po Sovietų sąjungos invazijos, kartu su tūkstančiais lenkų civilių buvo priversti palikti gimtąją šalį. Kelionės tikslu tapo Iranas. Prie Hamadano stotyje besiilsinčių kareivių priėjo mažas iranietis berniukas ir paklausė ar šie nenorėtų nusipirkti mažo gyvūno, kurio šeimą nušovė medžiotojai. Tas mažas gyvūnas buvo... meškos jauniklis.
Pabėgėlių tarpe buvusi mergaitė vardu Inka iškart pamilo meškiuką. Ji įtikinėjo kareivius nusipirkti jauniklį, žadėjo pati jį prižiūrėti ir šiuo rūpintis. Kareiviai galiausiai pasidavė. Netoliese Teherano įkurtoje pabėgėlių stovykloje Inka tris mėnesius rūpinosi naujuoju savo draugu. Tačiau meškų jaunikliai neilgam lieka maži ir pūkuoti. Meškiukui augant pabėgėliai nusprendė jį atiduoti. Meškiukas pateko į Antrosios Artilerijos kompanijos (paskui pervadinta į 22-ąją Artilerijos tiekimo kompaniją) rankas. Kareiviai pakrikštijo meškiuką Wojteku. Lenkų kalboje Wojtekas yra deminutyvas, reiškiantis laimingą karį.
Laimingas karys
Tuo metu Wojtekas, nors ir augo, tačiau vis dar buvo jauniklis. Netekęs mamos Wojtekas nemokėjo valgyti, nemokėjo nuryti. Galbūt meškiukas buvo per jaunas, galbūt dėl netekties sukelto streso. Tačiau kareiviai nepasidavė ir surado išradingą būdą pamaitinti meškos jauniklį. Wojtekui labai patiko kondensuotas pienas, kurį kareiviai pylė jam iš... degtinės butelio. Mielu noru kareiviai su meškiuku dalijosi savo maisto daviniu, iš kurių Wojtekui labiausiai patiko vaisiai, sirupas, marmeladas ir medus. Tie patys, animaciniuose filmuose sutinkami stereotipai. Maža to, Wojtekas turėjo ir mėgstamiausią gėrimą. Alų. Kareiviai Wojtekui dažnai duodavo alaus. Bet Wojteko vaišės alumi nesibaigė. Kartu kareiviai noriai su meškinu dalijosi ir cigaretėmis. Rūkyti Wojtekas, be abejonės, negalėjo, todėl gautas cigaretes paprasčiausiai suvalgydavo.
Kai paspausdavo šaltukas, kareiviai prisiglausdavo prie Wojteko ir miegodavo apsikabinę jo šiltą ir pūkuotą kailį. Paskui, rytais Wojteką su kareiviais buvo galima pamatyti „rūkantį“ ir geriantį kavą. Ar dar stebina tai, kad Wojtekas labai mėgo kavą? Laisvalaikį kareivai ir Wojtekas praleisdavo besigalynėdami, o matydamas šiuos žygiuojančius, Wojtekas atsistodavo ant užpakalinių letenų ir žingsniuodavo šalia. Tačiau tuo, kareivių ir Wojteko linksmybės nesibaigė. Šie išmokė meškiną, su juo pasisveikinus, link smilkinio pakelti leteną ir atiduoti pagarbą.
Tarnyba kariuomenėje
Europoje siaučiant Antrajam Pasauliniam karui, 22-oji kompanija ilgai tinginiauti negalėjo. Kartu su Wojteku šie aplankė Iraką, Siriją, Palestiną ir Egiptą. Kelionių metu Wojtekas išaugo ir svėrė apie 91 kilogramą. Apsistojus Egipte 22-oji kompanija gavo įsakymus, kartu su britų aštuntąja kariuomene judėti į Italiją. Apmaudu, tačiau laivas, kuriuo kareiviai turėjo pasiekti Italiją turėjo griežtas taisykles, nustatytas prieš bet kokių gyvūnų gabenimą. Rodos, Wojteko istorija šičia ir baigiasi, bet... Išradingi kareiviai nenorėjo atsisveikinti su Wojteku ir oficialiai priėmė meškiną į Lenkijos kariuomenę. Tapęs oficialiu kariu Wojtekas gavo eilinio laipsnį, serijos numerį ir atlyginimą. Dabar meškinas ne tik galėjo leisti laiką karių draugijoje, tačiau už tai šiam dar buvo mokama alga. Gudriai apėję draudimą, kareiviai su Wojteku išplaukė Italijos link. Kariauti.
Žinau, jog dabar mėginate įsivaizduoti Wojteką dėvintį šalmą ar letenose laikantį automatą. Galbūt vaizduotėje matote meškiną, savo galingomis letenomis į šonus tašantį italų ir vokiečių kareivių būrį. Nuvilsiu.
22-oji kompanija buvo artilerijos būrys ir jų pareiga buvo tiekti amuniciją ir padėti esantiems fronte artilerinėmis atakomis. Tačiau, tai jokių būdu nereiškia, jog kario duonos Wojtekas neatsikando. Jis ir toliau galynėjosi su kareiviais, keldamas grupės moralę. Maža to, Wojtekas toliau augo ir stiprėjo. Monte Casino mūšyje, matydamas kareivius nešančius amunicijos dėžes, meškinas pradėjo juos mėgdžioti. Pakelti ir į sunkvežimį nunešti 45 kg sveriančią amunicijos dėžę prireikdavo keturių vyrų. Arba vieno meškino. Manoma, jog ši istorijos dalis yra išgalvota, tačiau kartu buvę britų kariai liudija, jog matė meškiną į sunkvežimį kraunantį amunicijos dėžes ir nešiojantį patrankoms užtaisyti skirtus sviedinius. Suplukęs Wojtekas „užsirūkydavo“ ir užsiversdavo butelį alaus.
Už tarnybą Monte Casino mūšyje Wojtekui buvo suteiktas kapralo laipsnis. Dabar Wojtekas turėjo aukštesnį laipsnį, nei dauguma kareivių. Dėl Wojteko populiarumo, 22-oji kompanija savo oficialią emblemą pakeitė į meškiną, nešiną patrankos sviediniu.
Karo pabaiga
Karui pasibaigus, Wojtekas kartu su 22-os kompanijos kariais pasiekė Škotiją, Bervikšyrą, kur apsistojo fermoje, netoli Hutono kaimo. Wojtekas ir čia susilaukė dėmesio. Meškiną ypatingai pamėgo vietiniai gyventojai ir spauda, o Lenkų-Škotų Asociacija pakrikštijo Wojteką garbės nariu.
Karas pasibaigė. Atėjo laikas kariams grįžti namo, o auginti milžinišką meškiną kaži ar kas būtų įstengęs. 1947 metais, Wojtekas pateko į Edinburgo zoologijos sodą, kuriame praleido likusias savo gyvenimo dienas. Kapralas Wojtekas mirė 1963 metais, sulaukęs 21 metų. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Wojtekas užaugo beveik iki 1,8 metrų ūgio ir svėrė apie 200 kilogramų.
Zoologijos sode Wojteką dažnai lankydavo buvę kareiviai, kurie primėtydavo šiam cigarečių. Meškinas buvo dažnas svečias BBC kurtoje laidoje vaikams.
Londone, Edinburge ir Krokuvoje Wojteko garbei iškilo paminklai.
