Vos laikrodžiui išmušus šešias visas pasaulis sudrebėjo. 1,6 km nuo sprogimo vietos Sassine aikštėje atrodė, kad tai bomba automobilyje arba dujų nuotėkis – kad įvyko nelaimė, tačiau nedidelė. Bet privažiavus arčiau Viduržemio jūros pradėjo aiškėti katastrofos mastas. Gatvės buvo nuklotos nuo pastatų pasipylusio šukių lietaus. Paprastai judrioje sankryžoje sėdėjo medžiagos atraižas prie kruvinų galvų spaudžiančios moterys. Beirutas dirgino visus pojūčius: po padangomis triukšmingai traškėjo stiklo šukės, kaukė sirenos, aitriai dvokė dūmai.
Beiruto uoste rugpjūčio 4 d. įvykęs sprogimas mastu priminė apokalipsę. Jį pajuto net Kipro gyventojai. Seisminių bangų stebėjimo aparatai Jordanijoje užfiksavo mažam žemės drebėjimui prilyginamus virpesius. Smūgio banga sugriovė didžiąją dalį Beiruto centro. Iki kito vakaro žuvusiųjų buvo mažiausiai 135, tačiau gelbėtojams dirbant griuvėsiuose šis skaičius neabejotinai išaugs. Dar 5 000 žmonių sužeista. Finansinė nelaimės kaina sieks milijardus, o šalis šiuo metu negali sau leisti tokių išlaidų.
Panašu, kad sprogimą sukėlė net lyginant su žemais Libano vyriausybei įprastais standartais neįtikėtino masto aplaidumas. 2013 m. Libanas iš rusams priklausančio laivo „MV Rhosus“, vykusio iš Sakartvelo į Mozambiką, priėmė trąšoms ir sprogmenims karjeruose ir kasyklose naudojamo amonio nitrato siuntą. Uosto sandėlyje palikta 2 750 tonų chemikalų (1995 m. Oklahoma Sičio sprogdintojas 168 žmones užmušė vos dviem tonomis tų pačių chemikalų). Kai kurie pareigūnai jau seniai kartojo, kad šalia judraus centro laikoma milžiniška bomba. Bet į jų perspėjimus atsižvelgta nebuvo.
Kaip chemikalų atsargos užsidegė, dar neaišku. Vietos žiniasklaida teigia, kad šalia dirbo suvirintojai. Tačiau kad ir kas įžiebė kibirkštį, ji sukėlė didžiulį ugnies kamuolį ir per pusę Beiruto nuvilnijusią smūgio bangą. Aitrūs raudoni dūmai virš miesto kybojo iki gilios nakties. Per televiziją kalbinti mokslininkai ragino gyventojus užsidaryti langus ir nešioti kaukes, kad apsisaugotų nuo azoto rūgštį nešiojančių nuodingų dūmų.
Šalies ligoninių intensyvios terapijos skyriai jau ir taip beveik pilni dėl neseniai išaugusio covid‑19 atvejų skaičiaus. Niekas nebuvo pasiruošęs per vieną naktį priimti tūkstančius žmonių, kuriems visiems reikėjo skubios pagalbos. Už kilometro nuo uosto įsikūrusi Šv. Jurgio ligoninė buvo smarkiai apgadinta, tad gydytojams teko nutraukti operacijas ir evakuoti pastatą. Sprogime žuvo keturios slaugės, o išsijungus respiratoriams mirė 15 pacientų. Ligoninės chalatais vilkintys pacientai (kai kurie vis dar prie rankų prijungtomis lašelinėmis) kruvini ir sukrėsti susibūrė kitapus gatvės, automobilių stovėjimo aikštelėje. „Tai apokalipsė. Kitaip nepavadinsi“, – pareiškė ligoninėje dirbęs neurochirurgas.
Netoliese stovinčio pastato laiptinė buvo slidi nuo iš sugriuvusių butų pabėgusių gyventojų kraujo. Duris nunešė nuo vyrių, baldai pakilo į orą. Po sprogimo benamiais liko apie 300 000 žmonių – maždaug 5 proc. šalies gyventojų. Vieni apsistojo pas giminaičius ir draugus. Kiti neturėjo kur eiti, tad nubraukę nuo baldų šukes pasiruošė nakvoti butuose be langų, durų ir elektros. Ryte miestas atrodė ne ką geriau. Darbininkai šlavė šukes, kol persipildė visi konteineriai ir stiklą teko pilti į krūvas ant šaligatvio. Pėstieji nervingai žvalgėsi į viršų, baimindamiesi, kad ant galvos ims kristi griuvėsiai.
Sutvarkyti nuniokotą miestą būtų sunku net ir gerais laikais. Tačiau dabar Libane laikai tikrai ne patys geriausi. Nuo spalio ekonomika kybo ant plauko. Libano svaro kursas jau kelis dešimtmečius susietas su doleriu 1 500 svarų 1 doleriui santykiu. Tačiau dabar šaliai ėmė trūkti dolerių toliau sieti valiutas bei finansuoti didžiulį prekybos deficitą. Šalis nebegali palaikyti daugybę metų veikusios piramidės sistemos, kurią vykdant centrinis bankas (Banque du Liban arba BdL) skolinasi dolerius iš komercinių bankų, mainais teikdamas didesnes nei įprasta rinkoje palūkanas. Libano svaro kursas juodojoje rinkoje jau pasiekė 8 000 svarų doleriui – t. y., tapo 80 proc. pigesnis už oficialų kursą. Kovo mėnesį vyriausybė pirmą kartą per visą istoriją neįvykdė skolinių įsipareigojimų.
Daugumai libaniečių gyvenimas tapo nesibaigiančia krizių virtine. Infliacija siekia 50 proc., o maisto produktų rinkoje – beveik 200 proc. 500 g „Nescafé“ pakuotės kaina sudaro 10 proc. minimalaus mėnesinio atlyginimo; kilogramas jautienos – 15 proc. Norint mažinti išlaidas, kariuomenėje kareiviams nebeduodama mėsos. Birželio 30 d. vyriausybė pirmą kartą per dešimtmetį trečdaliu pakėlė duonos kainas. Žemiau skurdo ribos gyvena pusė šalies gyventojų, o iki metų galo paramos gali prireikti net trims ketvirčiams.
Dėl kuro trūkumo vidurvasarį nuolat nutraukiamas elektros tiekimas – paprastai elektros Beirute nebūdavo po tris valandas per dieną, tačiau liepą šis laikotarpis išaugo iki 20 valandų per dieną. Vieniems gyventojams naudoti generatorius pritrūkdavo dyzelio, kitų generatoriai ėmė gesti nuo pernelyg dažno naudojimo, tad daugelis libaniečių likdavo tamsiuose ir tvankiuose butuose. Valstybinė telekomunikacijų monopolininkė „Ogero“ įspėjo, kad gali sutrikti interneto tiekimas, nes nėra elektros interneto stotelėms. Pagrindinėje viešojoje ligoninėje, kur gydomi covid‑19 susirgę pacientai, dėl elektros tiekimo trikdžių teko uždaryti palatas ir išjungti oro kondicionierius. Smulkių nusikaltimų daugėjo jau seniai, o po sprogimo vagims liko atviri tūkstančiai butų. Vienas vyras grasindamas ginklu įsiveržė į vaistinę – tam, kad gautų sauskelnių. Kitas apvogė praeivį, o vėliau grįžo atsiprašyti ir paaiškino, kad neturi pinigų pamaitinti šeimą.
Tikinta, kad sausį išrinkta vyriausybė sudaryta iš ekonominę krizę įveikti galinčių technokratų. Tačiau kol kas ji nepasiekė beveik nieko. Negalėdama sumokėti skolų, vyriausybė paprašė TVF sudaryti 10 mlrd. dolerių vertės finansinį susitarimą, bet po kelių mėnesių ir maždaug 20 susirinkimų beveik jokios pažangos derybose nepadaryta – nes Libanas vis dar derasi pats su savimi.
Ministrų kabinetas ir parlamentas ginčijasi dėl finansų sektoriaus nuostolių dydžio. Balandžio mėnesį atskleistame ekonominiame plane vyriausybė teigė, kad BdL ir komercinių bankų nuostoliai siekia 154 trln. svarų (plane numatomas optimistiškai vertinamas valiutos kursas – 3 500 svarų doleriui). Tokia buvo derybų su TVF pradžia. Tačiau šalies bankininkai pasipiktino vyriausybės planu, nes taip sutvarkius balansus akcininkai ir didžiausi indėlininkai liktų tuščiomis rankomis. Bankininkai paskelbė savo skaičiavimus, kuriuose nuostoliai siekia mažiau kaip pusę oficialiuose skaičiavimuose nurodytos sumos – iš dalies dėl to, kad juose Libano ateities valiutos kursas dar labiau pervertintas. „Tai – tokie patys finansiniai triukai, kokie ir sukėlė šią krizę“, – tvirtino buvęs vyriausybės patarėjas finansų klausimais Henri Chaoulas.
H. Chaoulas birželio mėnesį protestuodamas prieš vyriausybės neveiklumą atsistatydino. TVF su ministrų kabinetu vis dar derasi – liepos 10 d. surengtas susitikimas energetikos sektoriaus klausimais. Tačiau TVF įspėjo, kad derybas bus galima tęsti tik tuo atveju, jei Libanas patvirtins vieną apskaičiuotą nuostolių sumą arba jei kabinetas įrodys, kad elgiasi sąžiningai ir įves prasmingų reformų. Tačiau nepadaryta nei viena, nei kita. „Tai – nusikaltimas“, – pareiškė buvęs finansų ministerijos generalinis direktorius Alainas Bifani, kuris protestuodamas taip pat paliko postą.
O dabar prisidėjo ir nuniokota Libano sostinė. Vien uoste padarytą žalą sutvarkyti kainuos šimtus milijonų dolerių. Vienas iš sunaikintų pastatų buvo pagrindinė Libano javų silosinė, kuriai sugriuvus šaliai grūdų atsargų užteks tik mėnesiui. Namų savininkai svarsto, kaip reikės rasti pinigų susimokėti už naujus stiklus ar aliuminio lango rėmus. Verslų savininkai, kurie dar prieš nelaimę vos gaudavo pelno, tikina, kad verčiau ne atstatys, o apleis savo verslus. Vyriausybė pažadėjo išnagrinėti sprogimą ir per penkias dienas rasti kaltininkus – tačiau tiek laiko užteks tik rasti atpirkimo ožį, o ne atlikti rimtą tyrimą.
Gatvėse tvyro pyktis, tačiau nemažai gyventojų jau nuleido rankas. Per visą savo šiuolaikinę istoriją Libanui teko iškęsti daug – nuo 1975 m. iki 1990 m. šalį siaubė pilietinis karas, ją buvo okupavęs Izraelis ir Sirija, 2006 m. kilo daug nuostolių atnešęs karas su Izraeliu, be to, buvo daugybė kitų atakų ir konfliktų. Libaniečiai visad didžiavosi savo gebėjimu atsitiesti ir atkurti visuomenę. Tačiau ši akimirka atrodo kitokia. Ekonominis modelis žlugo; žlugo ir dalijimosi valdžia modelis, po pilietinio karo palaikęs taiką tarp skirtingų valstybės religijų. Šaliai klimpstant vis gilyn atrodo, kad savanaudiška jos vyriausybė nesuvokia padėties rimtumo. Spalį šimtams tūkstančių žmonių išėjus į gatves reikalauti įsitvirtinusio režimo pasitraukimo trumpam įsižiebusi viltis pražuvo. Dabar visi, kas tik gali išvykti, daugiau apie nieką ir negalvoja.