JAV Prezidentas Franklinas Ruzveltas norėjo, kad Jūrų Pėstininkų pajėgose būtų įsteigtas specialus padalinys besiskiriantis nuo kitų savo efektyvumu, reakcijos greičiu, kiek kitokia organizacine struktūra. Didelio entuziazmo šios iniciatyvos kariškių tarpe nesulaukė, 17-asis Jūrų Pėstininkų Korpuso vadas Tomas Holcombas manė, kad kiekvienas jo žmonių yra paruoštas vykdyti specialias užduotis, tačiau prieštarauti Prezidentui negalėjo – Korpuse buvo suformuoti du atskiri batalionai iš kurių itin išsiskyrė 2-sis. Už jo formavimą ir parengimą buvo atsakingas žvalgybos papulkininkis Evans Carlsonas.
Anksčiau dirbęs karo atašė Kinijoje, Evansas puikiai išstudijavo kinų partizanų kovos taktikas prieš japonus ir pritaikė tam tikrus elementus savo bataliono struktūroje, o jo taikyta giluminės žvalgybos reidų taktika net imta vadinti „Carlsono patruliais“ (Lietuvos Kariuomenėje panašiai veikia Specialiųjų Operacijų pajėgoms priklausantis Vytauto Didžiojo Jėgerių batalionas).
1942-ųjų rugpjūtį Gvadalkanalo saloje amerikiečiai planavo puolimo veiksmus, todėl buvo nuspręsta, kad Makino atolas esantis ne itin toli nuo būsimų veiksmų epicentro puikiai tiks dėmesio nukreipimo operacijai atlikti. JAV žvalgybos duomenimis, atole buvo apie 350 japonų karių kontingentas ginkluotas, tame tarpe ir sunkiaisiais ginklais bei atskira kranto artilerijos baterija.
211-ka 2-ojo bataliono „reiderių“ dvejomis povandeninėmis valtimis buvo nugabenti netoli kranto ir rugpjūčio 15-osios naktį pasiruošė išsilaipinimui. Pirminiame plane buvo numatyta, kad dvi jūrų pėstininkų reiderių kuopos apims salą „žnyplėmis“ išsilaipindamos atskirai, tačiau dėl didelio vėjo ir štormo jūroje buvo nuspręsta laipintis visiems kartu – 20 guminių valčių aklinoje tamsoje pasuko link kranto.
Netikėtumai prasidėjo tik išsilaipinus–vienas eilinis kluptelėjęs iššovė savo automatinius „browningu“, todėl netikėtumo faktorių galima buvo pamiršti – išties, jau greitai amerikiečiai susidūrė su dideliu japonų daliniu. Prasidėjo susišaudymas – čia amerikiečiai buvo stipresni, juolab japoniška „banzai-ataka“ užsidėjus durtuvus prieš atvykėlių kulkosvaidžius mažai ką reiškė.
Tačiau greitai situacija pasikeitė – „atgijo“ gerai savo ugnies sektorius prišaudę japonų sunkieji kulkosvaidžiai neleidžiantys amerikiečiams pakelti galvų. Prie jų prisijungė japonų snaiperiai besistengiantys eliminuoti karininkus, sanitarus, radistus. Beje, snaiperio kulka vos nenukovė Prezidento Ruzvelto sūnaus – kapitono Džeimso Ruzvelto, kuris vėliau, už drąsą reido metu buvo pagerbtas Laivyno Kryžiaus apdovanojimu.
Prispaustų ugnies jūrų pėstininkų situacija darėsi kritiška, tačiau netikėtai, japonų užnugaryje įsiplieskė kautynės.
Išsilaipinimo iš povandeninių valčių chaose, „Bravo“ kuopos vadui niekas nepasakė, kad pirminis planas pasikeitė ir jis, su savo 10-čia karių tamsoje atitrūko nuo desanto bei nuplaukė į anksčiau numatytą išsilaipinimo vietą. Jau greitai, jiems tapo visiškai aišku kur jie turi judėti – aršaus mūšio garsai puikiai rodė kelią. Pakeliui amerikiečiai aptiko kaimelį su japonų karių rezervu, visus eliminavo, susprogdino sunkvežimį su šaudmenimis, sugadino radijo stotį, paėmė dokumentus ir dar spėjo „atlaisvinti rankas“ savo apšaudomiems draugams. Tos pačios dienos popietę nedidelis 7-ių reiderių būrys (3 žuvo mūšyje) grįžo į savo povandeninę valtį.
Tuo tarpu likusiems krante sekėsi prasčiau – nustūmę nuo savęs japonų garnizono likučius amerikiečiai lėtai stūmėsi priekin, kai danguje pasirodė japonų lėktuvai pliekdami kulkosvaidžiais į išsisklaidžiusius jūrų pėstininkus.
Du lėktuvai pradėjo leistis šalia esančioje įlankoje, tačiau „samurajams“ nepasisekė – amerikiečiai tiesiog suvarpė juos nuo kranto savo „Boyes“ prieštankiniais šautuvais ir lengvesniais automatiniais ginklais.
Visgi situacija papuolė akligatvin – esant japonų aviacijai ore amerikiečiai negalėjo tęsti maršo atviromis vietomis link, kaip patys manė, japonų bazės, todėl Evans Carlsonas įsakė stabdyti operaciją ir grįžti į laivus. Štai čia prasidėjo didžiosios bėdos.
Guminėm valtim tiesiog nesisekė įveikti seklumos bangų mūšos, jos virto, skendo įranga, ginkluotė ir geso varikliai. 17-ka sužeistųjų taip pat neturėjo net teorinių šansų pasiekti jų laukiančias povandenines valtis.
Vidurnaktį, maždaug 120 žmonių pasiekė „Nautilijų“ ir „Argonautą“ (valčių pavadinimai), tačiau dar 70 žmonių su viso labo 2 likusiomis pripučiamomis plaukimo priemonėmis liko krante.
Susiklostė absurdiška situacija – japonų garnizonas saloje buvo beveik sutriuškintas, tačiau E. Carlsonas apie tai nežinojo ir manė, kad saloje liko ne mažiau kaip 200 gerai ginkluotų priešo karių. Jo žinioje, krante liko 70 karių (iš kurių 17-ka buvo sužeista) su 20 nenuskendusių ginklų...na, dar ir Prezidento sūnus šalia.
Priimtas sprendimas pasiduoti. Kaimelyje rastam japonui duotas raštelis su pasidavimo sąlygom ir liepta nugabenti jį neegzistuojančio garnizono vadui. Tuo pačiu, patruliuoti šalia nelaimingo paplūdimio pasiųstos kelios žvalgybinės komandos, kad sužinoję apie išsekusius amerikiečius japonai jų nesugalvotų pribaigti čia pat ant smėlio.
Nelaimingasis japonas su rašteliu pusę nakties blaškėsi po džiungles, žinoma nerasdamas jokio „garnizono“, kol susidūrė su vienu iš amerikiečių patruliu ir buvo jo nukautas. Planas „pasiduoti“ nepavyko. Tuo pačiu, patrulis pranešė, kad jokio japonų garnizono su kranto artilerija ir bent kiek ženklesnėmis pajėgomis nėra. E. Carlsonas skiria užduotį jaunajam kapitonui Džeimsui Ruzveltui žūtbūt pasiekti „Nautilijų“ ir informuoti laukiančiuosius apie situaciją. Po kelių bandymų, dėl papildomo balasto pripildęs dalį valties vandens D. Ruzveltas pasiekia laivą.
Tuomet, 5 savanoriai jau iš povandeninio laivo leidžiasi į kelionę krantan tempdami virvę, kuria tikimasi ištraukti likusius krante jūrų pėstininkus ir vienintelę valtį, tačiau operacijos įkarštyje ore pasirodo japonų naikintuvai ir ištaško savanorius bei priverčia „Nautilijų“ bei „Argonautą“ nerti avariniu būdu.
Tuo tarpu E.Carslsonas su savo vyrais atranda besislapstančius vietinius salos gyventojus ir išmaino savo kovinius peilius į keletą kanojų. Greitai sukonstruojamas improvizuotas plaustas, pririšama valtis ir visi leidžiasi į lemiamą kelionę jų laukiančių laivų link. Kova su jūra buvo negailestinga – 11-ka jūrų pėstininkų nuplaunami bangų ir išsikepurnėja atgal į krantą. Čia, juos gaudo atvykęs japonų pastiprinimas ir po beveik savaitės partizaninės kovos, pasibaigus šaudmenims – sugauna. Kariams nukertamos galvos.
Sunkios operacijos pasekmės – 18-ka žuvusių ir 12-ka be žinios dingusių jūrų pėstininkų. 2000-aisiais metais specialios ekspedicijos metu, saloje buvo rasta 19-ka žuvusių jūrų pėstininkų kūnų, kurie buvo pargabenti Tėvynėn.
Skirtingais duomenimis, žuvo tarp 83 ir 160 japonų. Sunaikinti du pakrantės laivai bei du hidroplanai.
Nepaisant nuostolių ir pirmo „pasvilusio blyno“, operacija buvo laikoma sėkminga – salos garnizonas sunaikintas, įgyta neįkainuojama panašių operacijų planavimo ir vykdymo patirtis. Pavyko užgrobti svarbius dokumentus su Japonijos priešlėktuvinės gynybos struktūra visose Ramiojo vandenyno salose, kovinius įsakymus, žemėlapius su aviacijos dislokacijos vietomis ir daug kitos vertingos informacijos.
O jūrų pėstininkų reideriai tęsia savo senelių tradicijas – 2015 metais teroristų atakos „Radisson” viešbutyje Malyje metu, vienas reideris vadovavo komandai, kuri išgelbėjo apie 150 civilių įkaitų.
Žiniasklaidos duomenimis, per paskutinius 13 metų JAV jūrų pėstininkų reiderių komandos dalyvavo 300 operacijų 13-je skirtingų šalių, kurių metu žuvo 43 reideriai.
