Klaidos, apsileidimas, žioplumas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Patalpinkite tai į aplinką, kurioje milijonai įvairiai ginkluotų kareivių ir kitos pusės priešų specialiai bando vienas kitą „neutralizuoti“ ir norite jūs to ar ne – gausite visą virtinę nutikimų kai žūtys neišvengiamos. Ir ne tik eilinių karių, bet ir aukščiausių karo vadų. Šiandieną, apie aukštų nacistinės Vokietijos ir jų sąjungininkų pareigūnų žūtis, kurių galėjo ir nebūti. Bet...

Fritz Todt buvo vokiečių inžinierius, vienas iš svarbiausių nacistų, partijos užuomazgos ir pradinėje stadijoje kartais vadintas A. Hitlerio „dešiniąja ranka“, žymiųjų Vokietijos „autobanų“ tėvas bei III-ojo Reicho ginkluotės ir amunicijos ministras. Nereikia turbūt sakyti, kad pagrindiniai vokiečių ginkluotės pavyzdžiai be jo žinios neišvysdavo dienos šviesos.

1942 metų vasario 8-ąją, netoli Rastenburgo (dabartinis Kenštyno miestas Lenkijoje) esančiame aerodrome Fritzas gavo pakaitinį lėktuvą nes nuosavas turėjo atlikti būtinas techninės priežiūros procedūras ir su 2 žmonių įgula pakilo skrydžiui Vokietijos link. Iš oro uosto dispetčerio raporto: „Ministro „Heinkel He 111“ sėkmingai pakilo, tačiau po kelių minučių apsisuko ir ėmė leistis oro uoste, tuomet lėktuvo uodegoje pamatėme melsvą liepsną ir prie pat paviršiaus, orlaivis užpildytas 3400 litrų degalų tiesiog sprogo“. Visi buvę viduje greičiausiai sudegė dar gyvi. Vėlesnio tyrimo išvada nustatė, kad ministrui buvo pateiktas nesenai fronte buvęs lėktuvas. Kovinės versijos orlaiviai buvo papildyti specialia „virve“ po piloto sėdyne, kurią patraukus lėktuvas specialiai sudeginamas, kad neatitektų priešui. Ministro pilotas buvo skraidęs tik civilinėmis transportinėmis „He 111“ versijomis.

Werner Molders

Tuo tarpu pirmasis Vermachto generolas žuvęs tiesiogiai kovos lauke buvo Eugen Ritter von Schobert. 11-osios Armijos Vadas apdovanotas Riterio Kryžiumi už sėkmingą Mažino linijos (pranc. Ligne Maginot) įveikimą.

1941 metų rugsėjo 12 dieną, su pilotu pakilęs lengvuoju žvalgybos ir ryšių lėktuvu „Fieseler Storch“ nusprendė nuvykti į vieną jam pavaldžių divizijų štabą.

Šis lėktuvo modelis skaitėsi nekaprizingas, patikimas (jo gamyba įvairiose šalyse buvo tęsiama ir gerokai po karo) ir visai nereiklus kelio dangai – visur kur buvo nors kiek lygus paviršius orlaivis galėjo tūpti be menkiausių bėdų. Todėl keliu žygiuojančios Vokietijos kariuomenės kolonos visai nenustebo kai išvydo orlaivį su generolu besileidžiant lygiame lauke šalia kelio. Tačiau, spėju, nustebo kai lėktuvas vos palietęs ratais žemę buvo tiesiog sudraskytas su visais esančiais viduje. Nelaimėlis pilotas nežinojo, kad beveik atsitiktinį lauką buvo užminavę besitraukiantys sovietai.

Werner Molders buvo neeilinis pilotas. Pagarsėjęs oro kovomis Ispanijos pilietiniame kare, jau II-jame Pasauliniame jis tapo pirmuoju aviacijos istorijoje pasiekęs 100 numuštų priešo orlaivių žymę. 27-rių jis – eskadrilės vadas, numuštas priešo, buvęs prancūzų nelaisvėje ir nekartą tūpęs avariniu būdu. Saugos diržai ne kartą jam gelbėjo gyvybę.

Numušus 101-jį priešo orlaivį šis padangių asas buvo apdovanotas Riterio Kryžiumi su briliantais, gavo pulkininko laipsnį ir... jam buvo uždrausta skraidyti į kovinius skrydžius. Pats H. Gioringas paskyrė jį generaliniu Vokietijos kovinės aviacijos inspektoriumi. Netekti šalies nacionalinio didvyrio „banaliose“ kovose vienas prieš vieną danguje buvo pernelyg didelė prabanga.

1941-ųjų lapkritį iš Krymo, kuriame jis inspektavo Luftwaffe (nacių karinės oro pajėgos) dalinius Werneris skubiai skrenda į Berlyną, į kolegos, I-ojo Pasaulinio Karo aso laidotuves. Dėl blogų orų netoli Breslau (dabartinis Vroclavo miestas Lenkijoje) lėktuvas leidžiasi į vietinį aerodromą ir patiria avariją. Werneris, vienintelis keleivis lėktuve, kuris buvo neprisisegęs saugos diržų miršta dėl daugybinių krūtinės ląstos sužalojimų.

Italo Balbo žurnalo "Times" viršelyje

Beje, iki pat 2005-ųjų, dabartinės Vokietijos Karinių Oro pajėgų vienas iš vienetų buvo pavadintas Wernerio Molderso vardu, tačiau vėliau, Vokietijos Gynybos Ministerija pervadino dalinį.

O štai Generolas Karlas Eiblas skraidyti nemokėjo, bet mokėjo vadovauti sausumos kariuomenės padaliniams. Pradėjęs tai daryti dar Austrijos Vengrijos Imperijos kariuomenėje, vėliau tarnybą tęsė Austrijos ginkluotosiose pajėgose, o po 1938-ųjų Austrijos anšliuso (prijungimo prie nacistinės Vokietijos) – Vermachte. Tiesa čia, ne itin sėkmingai. Sugebėjęs vadovauti lygiai 1 dieną 24-jam tankų Korpusui prie Stalingrado, privalėjo organizuoti skubią jam pavaldžių dalinių evakuaciją iš miesto ir jo apylinkių. Sąjungininkai italai, sumaištyje, generolo mašiną palaikė rusų transporto priemone ir apmėtė ją granatomis. Generolas neišgyveno.

Su italais susijusi ir dar viena tragiškai komiška istorija. Italo Balbo buvo geras pilotas, Italijos juodmarškinių vadas ir geras diktatoriaus B. Mussolini draugas, dažnai vadinamas jo būsimu įpėdiniu.

1940-aisiais Italija jau kariauja su Didžiąja Britanija ir pastarosios karo aviacija reguliariai rengia skrydžius į pagrindinį italų karinį uostą Šiaurės Afrikoje – Tobruką. Italų oro gynybos baterijos nepasižymėjo itin dideliu efektyvumu, todėl kai tų pačių metų birželio 28-ją, praėjus valandai po eilinės sėkmingos britų atakos, danguje vėl pasirodo vienišas bombonešis, kurį pavyksta numušti, džiaugsmas tvyro neišpasakytas. Tiesa, neilgai. Pasirodo, italų oro gynybininkams pavyksta numušti juos inspektuoti skridusį Italų Libijos (kolonijos) vadą Italo Balbo.

Jeigu būtų likęs gyvas Italo inspekcija būtų buvęs patenkintas – jo įsakymu, savi orlaiviai prieš leisdamiesi turėjo 300 metrų aukštyje virš aerodromo apsukti ratą ir tik tuomet atlikti tūpimo procedūrą, tačiau I. Balbo lėktuvas būdamas 700 metrų aukštyje iškarto pradėjo tūpimo procedūrą, taigi–pažeidė savo paties įsakymą. Žinoma, vėliau buvo „atrasta“, kad kariams į akis švietė saulė, išgirdę oro uosto priešlėktuvinės artilerijos šūvius prisijungė uoste esančių laivų priešlėktuvininkai ir pan. Kaltų nebuvo, Vadą palaidojo Libijoje, netoli Tripolio. Tiesa, jau 1970-aisiais, palaikus italai perkėlė į tėvynę, nes kitas „žymus karvedys“ Muamaras Kadafis pagrąsino kapą panaikinti.

Baigiant žioplų aviacinių žūčių seriją negalima užmiršti ištikimo A. Hitlerio sąjungininko, Rumunijos Ginkluotojų Pajėgų Štabo viršininkas Alexandru Ioanitiu. Istorija pakankamai trumpa: atskridęs į oro uostą netoli Odesos Alexandru išlipo iš lėktuvo ir susimastęs patraukė prie lėktuvo sparno, kur jį sukapojo vis dar besisukantis propeleris.

Kartais, atrodo, kad likimo galima išvengti atsipirkus sužalojimu, bet... .

Feldmaršalas Günther Adolf Ferdinand von Kluge skirtingu laiku vadovavęs tiek Vakarų, tiek Rytų frontams ir atakon siuntęs dešimtis ir šimtus tūkstančių karių 1943-iųjų rudenį Baltarusijoje, kelyje Orša-Minskas buvo atakuotas pieno stiklainiu. Nežinoma moteris jį metė tiesiai į generolo mašiną, kurios vairuotojas nesuvaldė automobilio, nuvažiavo į griovį ir apsivertė. Feldmaršalas atsipirko skilusiais šonkauliais ir sumušimais.

Po Sąjungininkų invazijos į Normandiją Kliugė pakeitė A. Hitleriui neįtikusį Feldmaršalą G. Rundstedtą, tačiau greitai suprato, kad Vokietija karo nelaimės ir sutiko dalyvauti viename iš nepavykusių pasikėsinimų į Fiurerį.

1944 metų rugpjūčio 19-ąją, iškviestas „pasikalbėti“ pas A. Hitlerį G. Kliugė nusižudė išgerdamas nuodų.

Ne, Vokietijos Kariuomenė nebuvo išskirtinė šioje nelaimingų atsitikimų ir klaidų virtinėje. Manyčiau, kad atvėrus archyvus Rytuose, mes sužinotume kur kas daugiau iš kojų verčiančių istorijų. Žinoma, geriausia, kad tokie nutikimai ir juos sekantys įvykiai nepasikartotų ir liktų išimtinai praeities dalimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)