Yra priežasčių manyti, kad ištvertų. Nors D. Trumpas paskyrė visą eilę apygardos teisėjų ir du Aukščiausiojo teismo teisėjus, teismai visgi didžiąja dalimi išsaugojo pozicijas, atsispirdami jo pastangoms pakirsti teisės viršenybę.
Iš tiesų, per pastarąją Aukščiausiojo teismo kadenciją, teisėjams pavyko pasiekti dar daugiau. JAV Aukščiausiasis Teismas blokavo prezidento bandymą nutraukti Atidėtų veiksmų atvykstančių vaikų atžvilgiu (DACA) programą ir nusprendė, kad amerikiečių teisėsauga turi teisę susipažinti su prezidento Donaldo Trumpo finansiniais dokumentais. Nuomonė dėl teismų sugebėjimo išlaikyti nepriklausomumą per pastaruosius ketverius metus iš esmės yra teigiama.
Vis dėlto yra pagrindo nerimauti. Jeigu D. Trumpui bus patikėta vadovauti šaliai dar ketverius metus ir Senatas bus kontroliuojamas respublikonų, jis paskirs daug daugiau žemesnės instancijos teismų teisėjų. Ir tokiu atveju, labai tikėtina, - nebent įvyktų medicinos stebuklas, – jis pasiūlytų kandidatą pakeisti JAV Aukščiausiojo Teismo teisėją Ruth Bader Ginsburg, kuriai 87-eri ir kuriai atsinaujino vėžys. Galbūt jis net turėtų progą paskirti teisėjo Stepheno Breyerio, kuriam dabar 81-i, įpėdinį.
Net vienas toks paskyrimas suteiktų D. Trumpui galimybę liberalą pakeisti konservatoriumi ir įveikti Aukščiausiojo teismo vyriausiojo teisėjo Johno Robertso, kaip nepriklausomo Trumpą kontroliuojančio balsuotojo, galią. Tai galėtų reikšti teisėjo noro ir galimybių palaikyti prezidentą pabaigą. Iki šiol D. Trumpo administracija pralaimėjo daugybę bylų, daugiausia žemesnės instancijos teismuose, įvairiais klausimais, nuo imigracijos iki aplinkosaugos reglamentavimo ir nelegalių migrantų miestų-prieglobsčių.
Tikra tiesa, kad D. Trumpo imigracijos draudimo 3.0 versija per plauką perėjo per Aukščiausiąjį teismą, kai vyriausiasis teisėjas Johnas Robertsas skyrė lemiamą penktą balsą sprendimui palaikyti 2018 metų Trumpo prieš Havajus byloje. Tas sprendimas buvo iš esmės neteisingas. Jis ir toliau išlieka gėdinga dėme J. Robertso istorijoje, net jeigu jis drastiškai pakeitė savo poziciją ir mėgina suvaldyti pernelyg plačius D. Trumpo užmojus. Pareikšdama savo atskirąją nuomonę, teisėja Sonia Sotomayor sulygino jį su liūdnai pagarsėjusiu sprendimu Korematsu byloje, palaikančiu japonų kilmės amerikiečių internavimą Antrojo pasaulinio karo eroje. Ir ji neklydo.
Tačiau bent jau galima teigti, kad prieš Aukščiausiajam teismui gėdingai pritariant draudimui, žemesnės instancijos teisėjų nuomonių dėka buvo padaryti keli reikšmingi pakeitimai, dėl kurių šis draudimas jau nebe taip drastiškai kirtosi su pagrindiniais konstituciniais principais.
Ir nuo tada J. Robertsas pakoregavo savo požiūrį – galbūt dėl to, kad supranta, jog jeigu jis nepasipriešins D. Trumpui, rezultatai gali katastrofiškai atsiliepti teismų nepriklausomumui. J. Robertsas ne tik blokavo D.Trumpo bandymą nutraukti DACA programą, jis taip pat sutrukdė D. Trumpui į gyventojų surašymo anketą įtraukti klausimą apie asmens pilietybę, – o tai būtų turėję esminių padarinių Amerikos demokratijai mažiausiai dešimtmetį.
Be to, reikia pripažinti, kad J. Robertsas, priimdamas sprendimus, kartais sulaukdavo ir kitų konservatorių aplaikymo. D. Trumpo prieš Manhatano apygardos prokurorą Cyrusą Vance'ą byloje du D. Trumpo paskirti teisėjai, Brettas Kavanaughas ir Neilas Gorsuchas, pritarė J. Robertsui. Su juo nesutiko tik teisėjai Clarence‘as Thomas ir Samuelis Alitas, tad sprendimas buvo priimtas su septyniais balsais už ir du prieš. Tai buvo svarbus sprendimas, demonstruojantis, kad prezidentas nėra karalius ir nėra aukščiau įstatymų.
Tačiau D. Trumpo perrinkimas beveik neabejotinai sujauktų trapią jėgų pusiausvyrą teisme. Tenka pripažinti, kad du D. Trumpo paskirti teisėjai, N. Gorsuchas ir B. Kavanaughas, nežengia koja kojon su D. Trumpo administracija ir neantrina jos ginamoms pozicijoms. Tad yra, kad ir nedidelė, tikimybė, jog net jeigu respublikonai išsikovotų dar vieną teisme, šie Federalinės visuomenės konservatoriai palaikytų teisės viršenybę ir pasipriešintų „trampiškoms“ pastangoms ją suardyti. N. Gorsucho tekstualizmas kartais gali pastūmėti jį link liberalių rezultatų, kaip, tarkim, kovos su LGBT asmenų diskriminacija ar krikų tautos atveju. Bet konservatorių dauguma, dar labiau sutvirtinta D. Trumpo perrinkimo, greičiausiai gali būti nusiteikusi leisti prezidentui laimėti kelias svarbias pergales.
Yra pagrindo nerimauti dėl to, kas nutiks teismo organų sistemai per antrąją D. Trumpo kadenciją. D. Trumpo teisėjai įgytų ilgalaikę žemesnės instancijos teismų kontrolę. O jis pats galbūt liautųsi kliovęsis Federalistine visuomene, - dabar, kai jis vis labiau įsitikina, kad jo pasirinktieji kandidatai kelia prieš jį galvas. Federalinė visuomenė ugdo konservatorius, kurie dažnai laikosi griežtos linijos ir nelinkę į kompromisus, bet nebūtinai yra D. Trumpo respublikonai, ir kurie paprastai nuoširdžiai tiki teisės viršenybe.
Tad išvada akivaizdi: formuojant teisėjų sudėtį – svarbi demokratija. Jeigu D. Trumpas bus perrinktas ir Senatas išliks respublikoniškas, rinkėjai galės kaltinti tik save, jeigu teismai ir toliau tols nuo teisės viršenybės principo. Per pirmąją D. Trumpo kadenciją teismai padirbėjo geriau nei tikėtasi. Būtų prasta mintis pasikliauti jais viliantis, kad jie išgelbės Respubliką, jeigu rinkėjai patikėtų ją D. Trumpui dar ketverius metus.
