Kaliningrado sritis pasauliui buvo žinoma kaip slapta karinė Sovietų Sąjungos zona. Ji atliko forposto prieš Vakarus ir barjero, padedančio SSRS užtikrinti Rytų Pabaltijo priklausomybę bei dominavimą Lenkijoje, funkcijas. Po Šaltojo karo Rusijos federacijai priklausanti, labiausiai į vakarus nutolusi, beveik milijoną gyventojų turinti 15100 kvadratinių metrų teritorija, nors ir besiribojanti su Baltijos jūra, sausumoje buvo atskirta nuo metropolijos ir virto eksklavu. Palaipsniui šis eksklavas atsidūrė skirtingų saugumo struktūrų kryžkelėje, o vėliau – vienos iš jų apsuptyje.
Lietuva, kaip valstybė, geopolitiškai yra įsikūrusi labai svarbioje vietoje – tai ir Europos centras, ir koridorius tarp rytų – vakarų, tranzitas iš Rusijos į Kaliningrado sritį irgi per Lietuvos Respubliką. Rusija – tai ne tik geografiškai apimanti didelę dalį Europos ir Azijos kontinentų šalis. Didžiulis santykinis gyventojų skaičius, lyginant net ir su didžiosiomis pasaulio valstybėmis. Ganėtinai plati nacionalinė gyventojų sudėtis, kuri valdoma sovietiniu federacijos principu. Rusija turi didelius gamtinius gamybinius naftos, dujų, geležies rūdos ir spalvotųjų metalų išteklius ir tuo ji daro didelę įtaką kitoms valstybėms, tame tarpe ir Lietuvai. Rusija savo energetiniais resursais kitoms šalims nori diktuoti ne tik ekonominę priklausomybę, bet ir sprendžia politinius didžiavalstybinius savo interesus. Tarp Rusijos ir ES, JAV esama didelių problemų, pavyzdžiui, energetika.
Lietuvos kaimynystėje esanti Kaliningrado sritis – labiausiai į Vakarus nutolęs Rusijos Federacijos regionas, po Sovietų Sąjungos žlugimo tapęs izoliuotu eksklavu. Kaliningrado srities, atsiradimas – tai Antrojo pasaulinio karo rezultatas. Likviduojant Rytų Prūsiją 1945 m., du trečdaliai jos teritorijos (Varmija ir Mozūrija) buvo perduoti Lenkijai; Kenigsbergas su aplinkiniais rajonais buvo įtrauktas į RTFSR sudėtį, be to, Memelio (Klaipėdos) kraštas tapo tometinės sovietinės Lietuvos dalimi. Persikėlėliai lenkai, iš dalies ir lietuviai, sugebėjo be išankstinio priešiškumo priimti naują aplinką, adaptuotis joje, įsisavinti per amžius susiklosčiusį gyvenimo būdą ir kilminių krašto gyventojų ūkininkavimo metodus, palaikyti daugelį istorinių tradicijų, išsaugoti senus kultūros paminklus. Naujakuriai, besikuriantys mūsų kaimynystėje, nejuto visa apimančio buvusio patyrimo atstūmimo. Priešingai, buvusios patirties panaudojimas leido jiems beveik be skausmo atstatyti karo griuvėsius, sukurti žmonių gyvenimui pritaikytą ir pakankamai klestintį kraštą.
Taigi sritis įkurta 1945 m. Potsdamo susitarimais tarp trijų tuometinių didžiųjų galybių – JAV, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos. Pagal šiuos susitarimus Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos pietinė dalis buvo prijungta prie Lenkijos, o šiaurinė 1946 m. įtraukta į SSRS sudėtį. Administraciniu srities centru pasirinktas Karaliaučius (vok. Königsberg, įkurtas 1255 m.), pervadintas Kaliningradu. Trims Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, Karaliaučiaus sritis tapo nuo visos likusios Rusijos dalies kitų valstybių bei Baltijos jūros atskirtu eksklavu.
Lietuvos ir kitų ES šalių tyrinėtojai stebi, analizuoja ir bando prognozuoti šio unikalaus geopolitinio darinio, kurį apsupusios Europos Sąjungai priklausančios valstybės, raidos perspektyvas.
Rusų istoriografijoje Kaliningrado problema yra iškreipta. Tai įrodo rusų politinė retorika apie Kaliningradą/Kenigsbergą kaip Rusijai teisėtai atitekusį ir priklausantį Antrojo pasaulinio karo trofėjų, tačiau giluminiu tokios retorikos pagrindu buvo Kaliningrado srities statuso komplikacijos tarptautinės teisės požiūriu ir su tuo betarpiškai susijusi vadinamojo Potsdamo šleifo įveika. Rusijos istorija tradiciškai suprantama kaip politinių batalijų objektas: istorijos mokslo kontrolė laikoma svarbiu faktoriumi, leidžiančiu efektyviai manipuliuoti masine savimone, taip pat, reikalui esant, „pagrįsti“ galimas agresijas kaimyninių valstybių atžvilgiu. Grynai funkcinė istorijos samprata (politine prasme) būdinga tiek carinės Rusijos, tiek ir Sovietų Sąjungos laikotarpiais. Šios pozicijos buvo trumpam atsisakyta po Sovietų Sąjungos žlugimo, tačiau pastaruoju metu ji faktiškai vėl grąžinta apyvarton.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungai atitekusi Rytų Prūsijos dalis buvo paversta milžiniška sovietų karine baze. Ji atliko forposto prieš Vakarus ir barjero, padedančio SSRS užtikrinti Rytų Pabaltijo priklausomybę bei dominavimą Lenkijoje, funkcijas. Po Šaltojo karo Rusijos federacijai priklausanti, labiausiai į vakarus nutolusi, beveik milijoną gyventojų turinti 15100 kvadratinių metrų teritorija, nors ir besiribojanti su Baltijos jūra, sausumoje buvo atskirta nuo metropolijos ir virto eksklavu. Palaipsniui šis eksklavas atsidūrė skirtingų saugumo struktūrų kryžkelėje, o vėliau – vienos iš jų apsuptyje.
Kada 1945 m. Potsdamo konferencijos sprendimu šiaurinė Rytų Prūsijos dalis buvo prijungta prie SSRS, naujiems krašto šeimininkams iškilo nelengvas uždavinys įsisavinti ir integruoti gana didelę teritoriją į Sovietų Sąjungos sudėtį. Atrodo, stalininis režimas tokio pobūdžio patirties turėjo. Prisiminkime vien tik 1939 m. Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos prijungimą, Pabaltijo valstybių aneksiją 1940 metais. Tačiau situacija Rytų Prūsijoje iš principo buvo kitokio pobūdžio. Pirma, skirtingai nei minėtos teritorijos, taip pat ir Lenkijai atitekusios Varmija bei Mozūrija, Rytų Prūsija niekuomet nėra buvusi Rusijos valstybės dalis. Trumpalaikis Jelizavetos valdymas Septynerių metų karo laikotarpiu čia gali būti minimas tik kaip istorinis kazusas. Antra, Rytų Prūsija buvo kitokio civilizacijos tipo šalis. Tai buvo Vakarų gabalėlis, svetimkūnis Rytų Europos apsuptyje. Trečia, didelę reikšmę turėjo SSRS ir Vokietijos socialinių-ekonominių sistemų skirtumai. Ketvirta, komunizmą čia turėjo kurti ne atversti į naują tikėjimą gyventojai, kurių laukė deportacija, o masiškai apgyvendinę kraštą naujakuriai, tarybiniai piliečiai. Ir galiausiai, penkta, Rytų Prūsija tapo Sovietų Sąjungos „karo grobiu“, iškovotu mirtiname susirėmime su baisiu priešu.
Po Antrojo pasaulinio karo atsiradusių dviejų supervalstybių nuolatinė konfrontacija yra vadinama šaltuoju karu. Šaltasis karas tarp dviejų stovyklų – SSRS ir JAV – itin dominavo tarptautinėje arenoje antroje XX a. pusėje. Šaltojo karo savitumas buvo tas, kad, kalbant objektyviai, joks tiesioginis pavojus pasauliui negrėsė. Dar daugiau, nepaisant visos tos laikotarpiui būdingos abiejų pusių, o ypač amerikiečių, retorikos, supervalstybių vyriausybės nusprendė jėgas pasiskirstyti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tai reiškė kad ir nelygią, bet pakankamai patikimą jėgų pusiausvyrą. SSRS valdė vieną Žemės dalį arba darė jai didelę įtaką (Raudonosios armijos ir kitų komunistinių jėgų, pasibaigus karui, okupuota zona) ir nesistengė savo įtakos plėsti karine jėga. JAV kontroliavo visą kitą kapitalistinio pasaulio dalį ir čia dominavo perimdamos tai, kas liko iš buvusių kolonijinių valstybių imperinės galybės. Jos savo ruožtu nesikišo į Sovietų valdomą zoną.
Europoje demarkacinės linijos buvo nubrėžtos 1943–1945 m. įvairiuose aukščiausio lygio Ruzvelto, Stalino ir Čerčilio susitarimuose, be to, ir dėl to, kad tik Raudonoji armija faktiškai galėjo nugalėti Vokietiją. Iškilo kai kurių nesutarimų dėl Austrijos ir Vokietijos, bet jie buvo greitai pašalinti, padalijant antrąją į okupacines zonas, o iš pirmosios pasitraukiant visai. Bet šaltasis karas vyko ne tik Europoje. Padėtis už Europos ribų nebuvo tokia aiški, išskyrus Japoniją, kurią JAV iš pat pradžių okupavo viena, neįsileisdama ne tik SSRS, bet ir savo sąjungininkių. Likęs Azijos žemynas buvo zona, kur abi supervalstybės per visą šaltojo karo laikotarpį varžėsi dėl paramos ir įtakos. Čia nebuvo įmanoma prognozuoti, kokios teritorijos atiteks komunistams, o ką jau bekalbėti apie kažkokias išankstines derybas dėl laikinų ar sąlyginių sienų.
Padėtis pasaulyje pakankamai stabilizavosi tuoj po karo ir tokia išliko iki aštuntojo dešimtmečio. Net ir vadinamajame trečiajame pasaulyje susiklostė tarptautinio stabilumo sąlygos, kai paaiškėjo, kad dauguma valstybių, nors ir neigiamai vertinančių JAV ir jų stovyklą, buvo nekomunistinės, o daugelis jų – net antikomunistinės.
Iki Šaltojo karo pabaigos tarptautinių konfliktų analogijos buvo taikomos Kaliningrado srities atžvilgiu dėl daugelio priežasčių: Rusijos diplomatijos pastangų aktyviai naudoti eksklavą kaip veiksnį, siekiant išsaugoti dominavimą buvusios SSRS Šiaurės Vakarų erdvėje bei kuriant neutralią sferą (geopolitinę tuštumą) Vidurio Europoje, įspūdingo srities militarizacijos laipsnio bei rusų politiniame elite įsitvirtinusios Kaliningrado kaip karinio forposto strategemos, valdžios krizės Rusijoje ir tarptautinių intrelektualinių bandymų, beje, dažnai ne be inspiracijų iš Maskvos, internacionalizuoti klausimą, keliant eksklavo politinės ateities klausimą. Šiame kontekste Kaliningrado sritis atsidūrė karinių grėsmių Baltijos jūros regiono saugumui sąraše ir iki šiol vertinama kaip viena iš veiksnių galių balansavime.
Dar ir po Šaltojo karo formaliai ekskalavo karinės funkcijos Rusijai paskirtis – sustiprinti Kaliningrado srities priklausomybės Rusijos Federacijai garantavimą tiek vidiniu, tiek išoriniu aspektais. Kaip rašo R. Lopata R., kalbant apie vidinį aspektą, išliekantis srities militarizacijos laipsnis padeda Maskvai kontroliuoti srities politinio elito elgesį. Pavyzdžiui, 1994–1995 m. LEZ režimo srityje apribojimą ir panaikinimą lydėjo specialaus, Rusijos Baltijos karinio laivyno vado vadovaujamo gynybinio rajono, tiesiogiai pavaldaus Gynybos ministerijai ir Generaliniam štabui, įsteigimas. 2000 m. srities gubernatoriaus rinkimuose Kremlius iš esmės atvirai perėmė vietos politinio elito tarpe populiarų, tačiau asmeniškai V. Putinui lojalų Rusijos Baltijos karinio laivyno vadą admirolą V. Jegorovą. 2005 m. pabaigoje Baltijos kartinio laivyno vadovybė su admirolu V. Valujevu priešakyje nedviprasmiškai perspėjo naująjį gubernatoprių G. Bosą, kad srities karinis elitas neigiamai vertina pastangas stiprinti srities ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą. Tuo tarpu kalbant apie išorinį aspektą, pabrėžtina, kad srities karinis potencialas tebėra Kremliaus priemonė dialoge su Vakarų Europos bei JAV dėl jėgų balanso palaikymo. Šia prasme rusiškojo karinio veiksnio tramdomoji funkcija eventualiai peržengia srities ribas, apimdama mažiausiai Rytų Pabaltijį. Pavyzdžiui, 1993–1995 m. ir 2001 pavasarį Maskva stengėsi išnaudoti Rusijos karinio tranzito iš/į Kaliningrado srities per Lietuvos teritoriją klausimą, siekdama ne tiek stabdyti Lietuvos integracijos į NATO procesą ir reikalaudama šį tranzitą įteisinti politinėmis sutartimis, tikėdamasi išlaikyti Lietuvą savo įtakos zonoje, bet ir kontroliuoti apskritai Vakarų struktūrų plėtros į Rytus procesą, kartu darant įtaką geopolitinei situacijai Vidurio Rytų Europoje.
Kai pasibaigė Šaltasis karas tarp Rytų ir Vakarų, galima buvo pamanyti, kad Kalininingrado problema išnyko, santykiai stabiliazavo, kaip rašo R. Lopata, buvo įžengta į kooperacijos ir konkurencijos tarpsnį, charakterizuojamą bendradarbiavimo tose srityse, kuriose nacionaliniai interesai sutampa, ir susitaikymu ar pripažinimu to, jog esama skirtingų interesų. Konkrečiu Rusijos Federacijos Kaliningrado srities atveju šis laikotarpis iš esmės sutapo su ženkliu eksklavo demilitarizacijos procesu.
Padėties pokyčiai pagimdė vadinamąjį kaliningradistikos diskursą, t. y., tarptautinės politikos Vidurio ir Rytų Europoje veikiamus politinius sprendimus ir akademines diskusijas bei tyrimus dėl šio Rusijai priklausančio eksklavo vaidmens Rytų – Vakarų santykiuose.
Kaliningrado tematikoje po Šaltojo karo, subyrėjus geležinei uždangai tarp Rytų ir Vakarų, įsivyravo nesaugumo, „srityje potencialiai užkoduotos grėsmės“ įveikos tendencija. XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje šią tendenciją atspindėjo tekstai, modeliuojantys Kaliningrado srities keliamą karinę grėsmę Baltijos jūros regiono saugumui. Baltijos valstybės egzistuoja unikaliomis aplinkybėmis, o tai jas paverčia specialiu atveju.
Kaliningrado regionas, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, visą laiką balansuoja tarp dviejų kraštutinybių: atvirumo ir uždarumo (izoliacijos). XIII–XV amžiais Karaliaučius (Königsbergas) priklausė laisvųjų Hanzos miestų sąjungai, kuri puoselėjo prekybos ir atvirumo principus. Šaltojo karo metais tas pats Karaliaučius (dabar jau Kaliningradas) tapo vienu akyliausiai saugomų Sovietų Sąjungos karinių forpostų, į kurį įvažiavimas buvo griežtai ribojamas. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, regionas vėl ėmė atsiverti. Kaliningrado sričiai buvo suteiktas laisvosios ekonominės zonos statusas, vis daugiau srities gyventojų išvykdavo į kitus Rusijos regionus ir į kaimynines valstybes. Tačiau Europos Sąjungos plėtra į rytus ir su tuo susijusi tranzito tvarkos peržiūra paskatino nuogąstavimus ir kalbas apie naują srities izoliaciją.
Šiandien abi galimybės – ES ir Rusijos strateginės partnerystės įgyvendinimas ir atvirkščiai, pasitraukimas nuo jos – yra įmanomos.
Maždaug XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje kaip alternatyva įvairiems srities internacionalizavimo ir demilitarizacijos pasiūlymams buvo pradėta plėtoti Kaliningrado – „Baltijos Honkongo“ – idėja. Ja mėginta atskleisti srities, kaip galimo ekonominio tilto tarp Rytų ir Vakarų potencialą. Amžių sandūroje, po praktinių žingsnių, vis labiau mažinant eksklavo militarizacijos lygį, kaliningradistikoje sustiprėjo prioritetai nekarinio pobūdžio grėsmėms. Vis daugiau dėmesio sulaukė klausimai dėl Europos Sąjungos plėtros į Rytus poveikio socialinei ekonominei srities raidai, jos atsilikimui nuo kaimynų ir virtimo „dviguba periferija“ pasekmėms.
Vis dar išlieka Maskvos bandymai išnaudoti Kaliningrado srities geopolitinį reikšmingumą, t. y., išlaikyti eksklavą kaip karinį forpostą prieš Vakarus, arba paversti jį vartais, per kuriuos realizuotųsi Rusijos struktūrinis artėjimas su Vakarais, arba sukurti sąlygas jam virsti Rusijos geopolitiniu placdarmu („praeinamuoju pėstininku“) Europos Sąjungoje.
Pabrėžtina, kad vienoks ar kitoks srities geopolitinio reikšmingumo praktinis įgyvendinimas buvo neatsiejamas ne tik nuo Maskvos pastangų legitimizuoti Antrojo pasaulinio karo įgijinį, bet ir nuo pastangų jį efektyviai valdyti, t. y., įtvirtinti tokią institucinę bazę, kuri laiduotų politinį, teisinį bei ekonominį eksklavo stabilumą.
Nuolat demonstruojamas Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje. Putino generolai kalba konkrečiau ir žada labai konkrečius dalykus – branduolinius smūgius nedraugiškoms valstybėms.
Kaliningrado srities problema yra aktuali daugelį metų, nors ji ir netapo tuo veiksniu, kuris užkirto kelią euroatlantinių institucijų plėtrai, jis nesukėlė karinio konflikto, kaip kartais buvo prognozuojama, pagaliau, vadinamojo minkštojo saugumo kontekste nevirto „juodąja skyle“, socialinės-ekonominės destabilizacijos Baltijos jūros regione židiniu.
