Terminas „Bananų respublika“ kilo būtent iš šių vietų. Ir ne tik todėl, kad viena pagrindinių ekonomikos šakų – bananų auginimas ir eksportas. Nesibaigiantys kariniai perversmai, kai vieną generolą spindinčiais lampasais pakeičia kitas, su tokiais pat, tačiau pirmojo draugeliai sugeba labiau spindintį vėl grąžinti valdžion. Dar, beje, ten auginama ir kava. Autorius kavą mėgsta, tad šalin juokelius, nes kalbėsime apie rimtą dalyką – ne kavą, futbolą!
Tiek bananams, tiek kavai auginti, tiek pagaliau futbolui žaisti reikia žemės. Salvadoras, kuriame žemės buvo gerokai mažiau, greitai nusitaikė į kaimyninio Hondūro žemės plotus. Ką ten džiunglėse supaisysi, kur siena tiksliai eina – išsikirtai plotą ir tavo. Žinoma, ne viskas taip paprasta ir tiksliai nustatyti kurioje vietoje tavo sklypas, o kur kaimyno įmanoma net džiunglėse, tad tarp abiejų valstybių tiesiog brendo nepasitenkinimas, kartais peraugantis į pasienio pasistumdymus.
Žinoma, abiejose valstybėse buvo populiarūs juokučiai apie nevykėlius kitoje sienos pusėje, kuriami anekdotai ir straipsniai spaudoje. Vienu žodžiu, abiejų valstybių gyventojai savo kaimynus tiesiog „dievino“. Ir sutapk tu man taip, kad atrankinių futbolo varžybų seriją, dėl teisės atstovauti žemyną 1970-ųjų Pasaulio taurės pirmenybėse, turėjo žaisti Salvadoras ir Hondūras.
Galiu parašyti, kad tapo garbės reikalu nugalėti varžovą, bet tai būtų tas pats kas „Lietuvos ryto“ fanui dėl „Žalgirio“ pergalės pareikšti – „ai, nieko tokio, čia juk tik sportas“. Arba atvirkščiai. Truputį pokštauju, mūsiškiai, žinoma, sureaguotų emocingiau.... nors žmonės abiejose centrinės Amerikos valstybėse taip pat kiek susinervino. Po 1969 birželio 6-ąją įvykusių pirmųjų varžybų Hondūro sostinėje Tegusigalpoje kilo masinės riaušės, antrųjų rungtynių metu San Salvadore (Salvadoro sostinėje) vienas kitą mušė ir sirgaliai ir policija sirgalius, sirgaliai futbolininkus ir apskritai buvo absoliučios linksmybės. Sveiki išnešę kailį salvadoriečiai pasakojo kraupias istorijas, todėl jau jų šalyje nuvilnijo užpuolimų prieš Hondūro piliečius banga.
O dviejų rungtynių rezultatas kol kas buvo 1:1.
Hondūras kreipėsi į žmogaus teisių apsaugos komisiją, Salvadoras taip pat siuntinėjo peticijas į kairę ir dešinę. Abi šalys pradėjo karių mobilizaciją ir nutraukė diplomatinius santykius, o ramiais vasaros vakarais galima buvo matyti per sieną vienų į kitus mėtomus bananus (nors ši informacija nėra tiksli).
O kai paskutiniasias, lemiamas rungtynes Hondūras pralaimėjo, bėda netruko ateiti. Jau liepos pradžioje pasienyje prasidėjo rimtesni ginkluoti susidūrimai ir Salvadoras puolė. Pradinė sėkmė – 8 kilometrai Hondūro teritorijos.
Abi kariuomenės, pakankamai atsilikusios, ginkluotos II-ojo Pasaulinio karo ginklais. Įdomiausią muziejinę dalį sudarė visai neblogai veikiantis naikintuvų ir bombonešių parkas: P-51 „Mustang“, F4U „Corsair“, T28 „Trojan“, C47 „Skytrain“ ir kiti. Įsigudrinta panaudoti ir keleivinius lėktuvus pritaisant prie jų sparnų bombas. Sklido kalbos apie per atvirus liukus mėtomus kitus sunkius daiktus (nors ši informacija nėra tiksli). Bet kokiu atveju, tiksliai aišku tiek, kad tai tapo paskutiniu kariniu konfliktu žmonijos istorijoje, kuriame kaip naikintuvai dalyvavo propeleriniai orlaiviai.
Hondūras turėjo ir reaktyvinį lėktuvą – mokomąjį T-33, kuris buvo neginkluotas, tačiau šiurpino salvadoriečius skutamaisiais skrydžiais tiesiai virš galvų. Apskritai, Hondūrui kiek geriau sekėsi oro kautynėse. Jis turėjo ir savo padangių asą – Karinių Oro Pajėgų majorą Fernando Soto, numušusį Salvadoro „Mustangą“ ir du „Korsarus“.
Liepos 19-ąją Salvadoras buvo užgrobęs maždaug 400 kv.km Hondūro teritorijos, tačiau puolimas užstrigo – banalu, bet abi šalys buvo prie amunicijos išsekimo ribos.
Prasidėjo ilgos derybos su Jungtinių Tautų Organizacijos tarpininkavimu, kur viena šalis reikalavo okupantų nešdintis lauk, o kita – sumokėti reparacijas ir užtikrinti jos piliečių esančių gretimoje šalyje teises. Rugpjūčio 2 dieną Salvadoras pradėjo išvesti savo ginkluotasias pajėgas iš užimtų Hondūro teritorijų, tačiau galutinė taikos sutartis buvo pasirašyta tik 1980-aisiais Peru sostinėje Limoje, o siena tarp dviejų valstybių demarkuota tik 1998-aisiais.
Iš finalinės Pasaulio futbolo čempionato serijos Salvadoras iškrito pralaimėjęs 3 varžybas iš eilės (Belgijai, Meksikai ir Sovietų Sąjungai).
Vėliau Salvadoro laukė pilietinis karas, kariškių perversmai, šalį apraizgęs nusikaltėlių gaujų tinklas ir didžiulis skurdas. Sakoma, kad iki šiol, didžiausias keiksmažodis šalyje skamba kaip „Hondūro futbolas“ (nors ši informacija nėra tiksli).
