Pirminis protestas buvo nukreiptas prieš JAV hegemoniją pasaulinėje sistemoje (ir SSRS „sutikimą“ joje dalyvauti). 1968 metų protestų viena priežasčių buvo maištinga to laikmečio dvasia, hipių judėjimas, kontrkultūros atsiradimas. Kita priežastis – Europos šalyse, priklausančiose socialistinei stovyklai, buvo varžomos žmogaus teisės, buvo panaikinta privatinė nuosavybė. Taip pat bruzdėjimus sąlygojo dėl perėjimo iš rinkos ekonomikos į planinę ekonomiką smukęs pragyvenimo lygis.
Kova prieš sovietų įtaką
Dviejų supervalstybių vyriausybės nusprendė jėgas pasiskirstyti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tai reiškė kad ir nelygią, bet pakankamai patikimą jėgų pusiausvyrą. SSRS valdė vieną Žemės dalį arba darė jai didelę įtaką (Raudonosios armijos ir kitų komunistinių jėgų, pasibaigus karui, okupuota zona) ir nesistengė savo įtakos plėsti karine jėga. JAV kontroliavo visą kitą kapitalistinio pasaulio dalį ir čia dominavo perimdamos tai, kas liko iš buvusių kolonijinių valstybių imperinės galybės. Jos savo ruožtu nesikišo į Sovietų valdomą zoną.
Sovietų įtaka Rytų Europos šalims buvo plečiama taip: Lenkijoje sušauktame Vidurio ir Rytų Europos valstybių (Taip pat ir Prancūzijos ir Italijos) Komunistų partija delegatų susirinkime įsteigtas Kominformas, kurios tikslas buvo koordinuoti komunistų partijų veiklą; Rytų Europoje buvo kuriamos vienpartinės sistemos; steigiama planinė ekonomika (Planinė ekonomika, arba socialistinė ekonomika – ūkio forma, kurioje visos įmonės priklauso valstybei (yra nacionalinė nuosavybė), o jų pelnas padalinamas tarp visų gyventojų sąlyginai tolygiai. Specialiai tam įkurtas valstybinis organas reguliuoja visų prekių kainas, atlyginimus ir kitų resursų paskirstymą. Galiausiai formuojasi visuomenė, sąlyginai nepasidalinusi į turtingus ir vargšus ).
Kaip teigia istorikė Kristina Burinskaitė, gana sudėtinga įvertinti šių įvykių įtaką lietuvių antisovietiniam pasipriešinimui. Visuomenės viltį ir entuziazmą dėl reformų ir permainų, ypač 1956 m. po J. Stalino mirties, pakeitė nusivylimas, nes net ir nuosaikios reformos buvo brutaliai sužlugdytos. Septintajame dešimtmetyje naujos pasipriešinimo tendencijos išryškėja dar iki 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje. Prahos pavasaris tik suaktyvino kitaminčių lietuvių veiklą. Turbūt svarbiausia ir akivaizdžiausia šių įvykių pasekmė Lietuvai – sugriežtėjusi KGB kova su kitaminčiais.
Šarlis de Golis teigė, kad šį sprogimą išprovokavo grupės, sukilusios prieš modernių technologijų ir komercinę visuomenę, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų komunistinė visuomenė Rytuose, ar kapitalistinė Vakaruose. Svarbiausia, kad šios grupės ne tik neturi idėjos, kuo pakeisti esamas struktūras, bet ir linksta į destrukciją, smurtą prieš viską. Vienas iš pagrindinių hipių pasaulėžiūros principų – laisvė, prieštaravo komunistų valdomai visuomenei. Laisvė buvo suvokiama kaip žmogaus vidinė būsena. Hipiai ją išreiškė per muziką, narkotikus, išvaizdą.
Protestai Čekoslovakijoje
Neramumus paspartino pastoriaus Martino Lutherio Kingo nužudymas, 1968 balandžio 4 d. Liuteris Kingas buvo garsus kovotojas už žmogaus teises, už rasizmo apraiškų panaikinimą.
A. Dubčeko atėjimas į valdžią (sausio 5 d.) ir sovietų invazija rugpjūčio 20 d. sukėlė sukilimą Čekoslovakijoje. Aleksandras Dubčekas išgarsėjo tik 1967 metais, iki tol jis buvo žinomas tik kaip Čekoslovakijos komunistų partijos vadovas.
A. Dubčeko laikais Čekoslovakijoje sustiprėjo Maskvos komunistų partijos (TSKP) įtaka. Tai buvo viena iš priežasčių kilti nepasitenkinimui šalyje. Taip pat neramumus šalyje sukėlė ir tas faktas, kad nuo 1962 m. Čekoslovakijos ekonomika ėmė smukti. Tai buvo neišvengiama, nes Sovietų sąjungoje buvo itin plėtojama sunkioji pramonė, o kitos pramonės šakos apleistos. Sovietų Sąjungą tuo metu buvo ištikusi gili krizė (stagnacija).
Tai, žinoma palietė ir kitas komunistinio bloko šalis. 1968 m. Prahos pavasaris – tai A. Dubčeko pradėtas demokratizacijos procesas, kurio siekis – sukurti „socializmą su žmogiškuoju veidu“. Pradėtas reformas nuslopino karinė Varšuvos sutarties valstybių intervencija 1968 m. rugpjūčio 21 dieną. SSRS karinė intervencija į šias šalis dar kartą parodė, kokia agresyvi ir nedemokratiška ji buvo. A. Dubčekas, komunistų partijos vadovas, siekė suteikti socializmui žmogišką veidą, t. y., siekė didesnės žodžio, spaudos laisvės, ėmėsi vykdyti planinės ekonomikos pertvarkymus. Į Čekoslovakiją buvo išsiųsta VSO kariuomenė (SSRS, Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija). Rezultatas: komunizmo reformuoti nepavyko, buvo sustiprintas komunizmas.
1968 metais beveik 8 mėnesius Čekoslovakijoje vyko precedento istorijoje neturintis komunistinis judėjimas. Čekoslovakijoje buvo siekiama demokratizuoti komunistinę sistemą, o Paryžiuje kaip tik socialinės krizes metų, pasireiškė įvairios kraštutinės kairiosios idėjos. Abiejose šalyse – tiek Čekoslovakijoje, tiek Prancūzijoje judėjimai buvo panašūs kairiosiomis idėjomis, tačiau pasireiškė skirtingai.
1968 m. judėjimo tikslas – tai bandymas demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą. Prahos pavasaris (ček. Pražské jaro, slovak. Pražská jar) prasidėjo 1968-ųjų sausio 5 dieną ir truko iki rugpjūčio 21-osios. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, Prahos pavasaris prisidėjo tiek prie socialistinės stovyklos, tiek prie pačios SSRS žlugimo.
Partijos reformuotojų grupė susitelkia apie pirmąjį ČKP CK sekretorių Aleksandrą Dubčeką, kuris bando įgyvendinti „socializmą žmogišku veidu“. Balandžio mėn. paskelbiama politinių permainų programa „Čekoslovakijos kelias į socializmą“. Buvo kuriami nauji politiniai klubai, buvo nuspręsta vykdyti mažiau nuo Maskvos priklausančią politiką. Panaikinama cenzūra, pasirodo straipsnių, smerkiančių partijos politiką. Spaudoje atsiranda daugiau pliuralizmo. Tai vertė susirūpinti sovietų valdžią.
Pradėtas reformas nuslopina karinė Varšuvos sutarties valstybių intervencija su dauguma sovietų armijos 2000 tankų ir 200 000 karių. Nauja vyriausybė (Gustavas Husakas) panaikina visus Prahos pavasario laimėjimus.
Brežnevo doktrina Prahos pavasarį numalšino kariniu būdu. Apie tai, kas turi teisę nustatyti, kad kuri nors vadinamoji socialistinė šalis krypsta į kapitalizmo pusę, doktrinoje nepasakyta, nors visiems buvo aišku, kad vyriausias teisėjas sėdi Maskvoje. Įdomiausia, kad, pvz., Čekoslovakijoje buvo pamėginta kurti anaiptol ne kapitalizmą, bet „socializmą su žmogišku veidu“. Tačiau Maskva galvojo kitaip ir jos nuomonės užteko faktiškai paskelbti karą Čekoslovakijai.
Nugalėjusi „Prahos pavasarį“, L. Brežnevo doktrina pasauliui teigė, kad laisvę mėgstančios, tačiau pavergtos tautos dar ištisus šimtmečius turės gyventi pagal sovietų diktatą. Bet praėjus keturiems dešimtmečiams Sovietų Sąjunga žlugo, kaip teigia daugelis, dėl pralieto „vengrų kraujo“ (A. Kamiu).
Dabartinėmis akimis žiūrint, toji doktrina buvo visiškas marazmas, nes tarpvalstybinių santykių būdas – vienai šaliai iš pradžių politinio šantažo, o po to ir karinės intervencijos būdu diktuoti kitai civilizuotai ir atitinkančiai visus tarptautinius normatyvus šaliai, kaip jai pritinka gyventi – turi kitokį pavadinimą: agresija.
Protestai Prancūzijoje
1968 metais Prancūziją ištiko politinė-socialinė krizė. Čia buvo didelė kairiųjų jėgų įtaka. 1968 metais Prancūzijoje pirmiausia maištavo jaunimas – studentai. Jaunimo lyderis buvo Danielis Konas-Benitas.
Didžiuliai judėjimai kyla nebūtinai ekonominių krizių ar karo metu. Studentų maištas, prasidėjęs prieš 45 metus 1968 m. kovą Nanteryje iš pradžių nebuvo vertinamas, kaip rimtas sujudimas. Studentai iš pradžių tik reikalavo visiškos laisvės burtis universiteto teritorijoje, laisvai apsigyventi bendrabučiuose ir laisvai siekti aukštojo išsilavinimo. Visa tai, atrodė, buvo nepanašu į jokį masinį judėjimą, turintį politinį atspalvį.
Įvykių centre buvo Situacionistų Internacionalas. Situacionistų pažiūros buvo kairiosios, jie netgi rėmėsi Lenino mokymu. Situacionizmas pirmiausia buvo meninis politinis judėjimas, kilęs 6-ojo dešimtmečio Prancūzijoje. 1957 m. G. Debord subūrė „Situacionizmo internacionalą“ ir tapo situacionizmo ideologu. Situacionistai siekė priešinosi neaktualiems, sustabarėjusiems autoritetams, kovojo prieš susvetimėjimą, manipuliavimą žmogaus sąmone, jie kritikavo vartotojiškumą, konformizmą meninėmis priemonėmis, sukeldami absurdiškas situacijas (iš čia pavadinimas situacionizmas). Meninias vaizdais buvo parodijuojami objektai, jie perkeliami į neįprastą kontekstą, sukeliamas farsas suteikiant priešingą reikšmę, išjuokiami įprastomis aplinkybėmis gerbiami objektai (pavyzdžiui, kultūros paminklai). Situacionistai taip pat siekė kritikuoti kapitalistinę santvarką bei industrinės visuomenės dėsnius.
Teoriniu požiūriu situacionizmas yra vulgarizuotai socializuoto marksizmo ir anarchizmo (anarcho-komunizmo ir anarcho-sindikalizmo) junginys. Reali situacionistų (kolektyvinė ir individuali) praktika parodė, kad ir marksistinė, ir anarchistinė teorija situacionistų buvo išnagrinėta gana paviršutiniškai, ir buvo naudojama, kaip paruoštas ideologinis apvalkalas tam, kad būtų galima realizuoti psichopasaulėžiūros kompleksą, kurį drąsiai galima kvalifikuoti kaip smulkiaburžuazinį boheminį artistinį maištą. Vieningos ideologijos Situacionistų Internacionale niekada nebuvo. Situacionistai tik paskelbė, kad „pasaulis turi būti pakeistas“ ir buvo siūloma begalė projektų, kaip tai padaryti. Situacionistai manė, kad gyvena revoliucinių judėjimų krizės metu. Jų manymu, tai buvo susiję su neteisinga revoliucinių organizacijų kryptimi, polinkiu į autoritarizmą ir tuo, kad organizacijos buvo nukreiptos išspręsti konkrečius uždavinius, tuo tarpu kai „šiuolaikinis gamybos vystymąsis“ diktavo revoliucinį kasdienio gyvenimo pakitimą. Pačios išorinės aplinkos pasikeitimą. Todėl į revoliucinį pakitimo procesą reikėjo įtraukti „savanoriškus siekius, patirtį, fantazijas ir norus“, „pačias plačiausias darbininkų mases“, „nesukaustytas jokių organizacinių ir aparatinių rėmų“. Taigi situacionistai neturėjo jokio konkretaus plano, jų maištas buvo vien dėl maišto. Lygiai taip pat ir 1968 m. įvykiai Paryžiuje neturėjo konkretaus tikslo, tuo skyrėsi nuo 1968 metų judėjimo Čekoslovakijoje, kur buvo siekiama reformuoti socializmą, įvesti privatinę nuosavybę, pasipriešinti Maskvos komunistų partijos įtakai.
1968 metų gegužės mėnesį pasireiškė visi revoliucijos požymiai: vyko masinės riaušės, demonstracijos, buvo statomos barikados gatvėse, susirėmimai su policija, manifestacija Paryžiuje, Sorbonos universiteto užėmimas, profesorių streikas Nanterio universitete, parlamento paleidimas, visuotinis streikas Prancūzijoje. Tačiau buvo pastebimas konkrečių reikalavimų nesuformulavimas, nerimtumas, pavyzdžiui, karnavalų rengimas, lapelių su kvailystėmis platinimas, juokai, filmavimas, grafiti piešimas, kvietimas atsisakyti bet kokio darbo. Buvo populiarūs nihilistiniai šūkiai, kaip antai: „Tavo laimę nupirko, tu ją pavok“, „Būkime žiaurūs“, „Šefui reikia tavęs, tau jo nereikia“.
1968 m. gegužės 2 d. Paryžiaus priemiestyje Nanteryje, Nanterio universitete, sociologijos fakultete prasidėjo studentų revoliucija. Danielis Konas-Benitas organizavo mitingą, kurį slopino policija. Fakultetas buvo uždarytas. Tačiau neramunai persimetė į Paryžiaus širdį – Sorbonos universitetą. Čia policija įsiveržė į auditorijas ir susirėmė su maždaug 2000 studentų. Susirėmimai su policija vyko keletą valandų, buvo padeginėjami automobiliai, pastatyta keletas barikadų. 596 studentai buvo areštuoti.
1968 m. gegužės 7 dieną Studentų organizacija pareikalavo, kad būtų išvesta policija iš Lotynų kvartalo, paleisti areštuotieji studentai ir atidarytas Nanterio universiteto sociologijos fakultetas. Reikia pastebėti, kad visdur dalyvaudavo studentai humanitarai (jie buvo užsikrėtę „Vakarų civiliazacijos“ idėjomis“). Įdomu ir tai, kad Š. de Golis suprato ir tai, jog vėjas pučia nuo Rytų. Šarlis de Golis savo ministrams gegužės 7 dieną pareiškė: „Tai reiškia, kad yra kalbama apie jėgų išbandymą. Mes nekęsime tokios padėties. Pirmiausia turi būti tvarka. Šitie kvaili studentai nenori dirbti, jie siekia pakartoti Kinijos kultūrinę revoliuciją“. Iš tiesų studentams įtaką padarė nuolatiniai pranešinėjimai laikraščiuose apie kinų studentų judėjimus.
Prancūzijos valdantieji sluoksniai nepajuto, kad šie sistemos neturintys studentų politinės, visuomeninės ir seksualinės laisvės išreiškė milijonų gyventojų nuotaikas, kad prancūzai yra nepatenkinti hierarchija valstybėje, visuomenėje ir ekonomikoje, mažumų teisių ribotumu. Todėl judėjimai išplito po visą Prancūziją, vyko masinės riaušės, kuriose dalyvavo tiek studentai, tiek darbininkai, reiškėsi kairuoliškų pažiūrų asmenys, anarchistai. Todėl vyriausybė buvo priversta eiti į dialogą su profsąjungomis. Viso to rezultatas: minimali alga pakelta 35 proc., vidutinė – 13 proc, taip pat buvo garantuota universitetų autonomija. Taip pat buvo prailgintos darbininkų atostogos, darbininkų sąjungoms suteikta daugiau teisių. Na, o kairuoliškų idėjų nepalaikė dauguma prancūzų. Tarp kitko 1969 metais Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis atsistatydino.
1968 metų neramumai vertintini kaip klasikinė taiki revoliucija. Manifestantai, nenuversdami vyriausybės, pasiekė asmens emancipacijos, mažumų teisių praplėtimo, sumažėjo valstybės įtaka asmens individualiam ir visuomeniniam gyvenimui.
Kaip 1968 metų įvykiai buvo piešiami sovietinėje spaudoje
Sovietų žiniasklaida buvo tuo metu griežtai cenzūruojama. Televizijai, laikraščiams ir kt. nereikėjo tarpusavyje konkuruoti ir gavus nurodymą vykdyti propagandą nereikėjo rūpintis savo reitingais. Plačiai buvo rodoma, kaip gera ir linksma gyventi planinės ekonomikos valstybėje. Praktiškai niekada nerodydavo blogybių. Mene ir spaudoje klestėjo paviršutinės idėjos, tikroji padėtis nebuvo atskleidžiama.
Griežta sovietinė cenzūra (tendencingai parinkta ir pateikta informacija) neleido plačiajai visuomenei žinoti, kas iš tikrųjų vyksta Čekoslovakijoje, Prancūzijoje ir kitose valstybėse. Slaptai klausytis užsienio radijo laidų ir sužinoti apie tikrą padėtį Čekoslovakijoje galėjo tik nedaugelis.
1968 metų įvykiai buvo skirtingai aprašomi Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių spaudoje. Komunistų partija, siekė, kad visuomenę ją palaikytų ir tai viešai rodytų, tad buvo imtasi formuoti atitinkamą viešąją nuomonę, kad visuomenė palankiai žiūrėtų į SSRS veiksmus. Sovietinės valdžios pozicija, kurią siekta įteigti visuomenei, atsispindėjo oficialioje respublikinėje spaudoje, pvz., dienraštyje „Tiesa“. Tai, kad jis tik perspausdindavo TASS’o pranešimus ir negalėjo pateikti savo komentarų, leidžia teigti, kad LKP pozicija nelabai tesiskyrė nuo Maskvos oficialios pozicijos. Apskritai spauda nedaug dėmesio skyrė įvykiams Vengrijoje ir Čekoslovakijoje. Valdžios tonas kalbant apie šiuos įvykius nevienodas: įvykiai Vengrijoje pasmerkiami iš karto, o apie A. Dubčeko reformas iš pradžių kalbėta gana neutraliai, turbūt nesitikėta tokios įvykių eigos. Tačiau rugpjūčio mėnesį straipsniai tampa itin griežti ir kategoriški reformatorių atžvilgiu. Būtent tuo metu santykiai tarp SSRS ir Čekoslovakijos yra įtempti. Valdžia taip pat norėjo parodyti, kad visuomenė palaiko jos veiksmus, todėl spausdinami gyventojų laiškai, palaikantys valdžios poziciją, pateikiami žmonių įspūdžiai iš neramumų apimtos Vengrijos. Apskritai to meto spauda naudinga tik analizuojant viešai skelbtą, oficialią, SSRS poziciją, tačiau ji visiškai neatspindėjo tikrosios visuomenės nuomonės.
Siekiant išlaikyti stabilų režimą, buvo svarbu ir tarptautinei bendruomenei parodyti liaudies palaikymą, kad kuo mažiau būtų priešinamasi valdžios politikai ir Vakarai neišnaudotų to prieš SSRS. Ne mažiau aktualu valdžiai diskredituoti bei iškraipyti sukilusių žmonių tikslus. Sovietinės valdžios pateikiami 1968 m. įvykių vertinimai buvo panašūs – tai kontrrevoliucija, kurią paskatino išorinės jėgos, t. y. Vakarų „imperialistinės“ valstybės .
Sovietinė propaganda siekė kriminalizuoti užsienių valstybių veiklą, todėl spaudoje formulavo sukilėlių kaip nusikaltėlių, kuriems svarbu tik užimti valdžią ir išžudyti komunistus, įvaizdį.. Diskredituoti sukilimą turėjo ir tas faktas, kad sukilimas buvo organizuotas Vakaruose. Neva Vakarų Vokietijoje veikė organizacijos „nacionalistiniai komitetai“, kurie ruošė sukilimą Vengrijoje, o Amerika juos finansavo. Taigi sovietinė valdžia bandė formuoti visuomenės nuomonę, kad intervencija buvo būtina norint apginti socialistinę santvarką nuo Vakarų.
Leonidas Brežnevas savąją „Brežnevo doktriną“ vadino „suvereniteto stiprinimu“: „Gerai žinoma, kad Sovietų sąjunga nemažai padarė dėl realaus suvereniteto sustiprinimo, socialistinių respublikų savarankiškumo. Komunistų partija visada buvo už tai, kad kiekviena socialistinė respublika pasirinktų konkrečias savo vystymosi formas einant socializmo keliu, atsižvelgiant į kiekvienos šalies nacionalines ypatybes. Tačiau, draugai, yra žinoma, kad egzistuoja bendri socializmo kūrimo įstatymai, kurių nesilaikant gali nukrypti nuo socializmo statybos apskritai. Kuomet kokios nors socialistinės šalies kenkėjiškos jėgos bando restauruoti kapitalistinę tvarką, kyla pavojus socializmui ir toje konkrečioje šalyje, ir apskritai visai socializmo idėjai. Tuomet tai tampa problema“ . Vėliau Gromyka tai įvardijo kaip paprasčiausią Brežnevo atsargumą.
Apie Prancūzijos įvykius palaikant kairiąsias idėjas buvo rašoma ir Vakarų spaudoje. Džeimasas Kliugmanas savo straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Morning Star“ 1968 m. pabandė apibendrinti prancūzų komunistų partijos išdavystės „teoriją“. Autorius iškilmingai pareiškė, kad „revoliucija yra kur kas daugiau nei pykčio liejimas“. Jis citavo Leniną, kad pagrįstų savo išvadą apie tai, kad, kol valstybės vadovai turi pereiti iš vienos klasės į kitą, tik tada Prancūzijoje įvyks revoliucija. „Senoji valdžia buvo aparatas tarnaujantis kapitalizmo statybai, – rašė Džeimsas Kliugmanas, – reikia tokios valdžios ir tokio personalo, kuris tarnautų socializmo statybai“ .
Taigi sovietų tvarką palaikančių „entuziastų“ buvo ir Vakarų pasaulyje. Dėl to sovietizaciją tais laikais nugalėti buvo labai sunku.
