Ankstų 1972 m. rugsėjo 5 d. rytą, aštuoni gerai ginkluoti kovotojai atvyko į Miuncheno priemiestį netoli Olimpinio miestelio, kuriame ramiai paryčiais ilsėjosi sportininkai. Šie vyrai priklausė Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) įkurtai teroristinei grupuotei Juodasis rugsėjis.
Ginkluoti automatais AK-47 ir granatomis, palestiniečiai pateko į pastatą, kuriame buvo Izraelio delegacija. Įkaitais buvo paimta 11 atletų. Du iš jų mėgino priešintis, tačiau buvo nužudyti. Nusikaltėliai norėjo išsiderėti, kad būtų paleisti 234 kaliniai iš Izraelio kalėjimų. Deryboms susiklosčius nesėkmingai, teroristai reikalavo saugaus persikėlimo į Artimuosius Rytus. Vokietijos pareigūnai sutiko palestiniečius ir įkaitus sraigtasparniais nugabenti į netoliese esančią Fiurstenfeldbruko oro bazę, kur jų turėjo laukti Boeing 727. Šiuo orlaiviu Juodojo rugsėjo vyrai turėjo pasiekti Kairą. Tačiau policijos pajėgos pradėjo planuoti slaptą įkaitų gelbėjimo operaciją. („Barry Davis’ Olympic Moments: Black September, Munich 1972“, www.bbc.com).
Kuomet teroristai kartu su įkaitais leidosi Fiurstenfeldbruko oro bazėje, grupė policijos pareigūnų, laukusi jų lėktuve Boeing 727 priėmė lemtingą sprendimą ir apleido savo pozicijas. Tik penki vokiečių snaiperiai liko kovoti su aštuoniais, gerai ginkluotais palestiniečių kovotojais. Juodojo rugsėjo nariai supratę jog papuolė į spąstus atvėrė ugnį. Prasidėjo susišaudymas.
Tuometis Izraelio slaptosios žvalgybos Mossad vadovas Zvi Zamir, taip pat dalyvavęs tuose įvykiuose pamena, kad Vokietijos pareigūnai buvo visiškai nepasirengę tokiai operacijai. Per susišaudymą rugsėjo 6 d. žuvo visi likę 9 Izraelio įkaitai. Taip pat buvo nukauti 5 palestiniečių kovotojai bei vienas Vokietijos pareigūnas.
Tai buvo vienas reikšmingiausių šių laikų teroro išpuolių, kuris ne tik paaštrino Palestinos ir Izraelio konfliktą, bet ir žymėjo naują tarptautinio terorizmo pradžią. Daugiau nei 900 mln. televizijos žiūrovų iš 100 skirtingų pasaulio šalių, užgniaužę kvapą stebėjo nelaimės transliacijos įrašus, o Izraelio vyriausybė tikrai neketino pamiršti šio nusikaltimo. („Zvi Zamir“, www.mossad.gov.il)
Praėjus vos 3 dienoms po Miuncheno įvykių, Izraelio oro pajėgos surengė antskrydžius prieš maždaug 10 PIO karinių bazių Sirijoje ir Libane. Dar po 8 dienų, tame pačiame Libane buvo sunaikinta per 130 pastatų, įtariant jog ten galėjo slapstytis PIO kovotojai. Žuvo šimtai civilių, tačiau Izraeliui to buvo negana. Pagrindinis taikinys – Miuncheno žudynių organizatoriai ir likę trys gyvi teroro išpuolio dalyviai. Taigi, 1972-ųjų rudenį, vyriausybė atstovaujama premjerės Golda Meir kartu su Izraelio slaptąja žvalgyba Mossad, pradėjo planuoti operaciją „Dievo įniršis“. Terorizmo spąstai kesinosi pasiekti pačius teroristus.
Iškart po Miuncheno įvykių Golda Meir sušaukė „Komitetą X“ („Operation Wrath of God“, www.newworldencyclopedia.org). Taip vadinosi nedidelė grupė žmonių, suformuota iš valdžios pareigūnų, kuriai vadovavo pati G. Meir ir Izraelio gynybos ministras Moshe Dayan. Pirmasis komiteto darbas buvo sudaryti pavardžių sąrašą tų nusikaltėlių, kurie buvo įsivėlę į 1972 m. įkaitų dramą. Šią užduotį padėjo atlikti dvigubi PIO agentai talkinę Mossad, bei Europos slaptųjų žvalgybų agentūros. Taikinys „Nr. 1“ buvo Ali Hassan Salameh – Raudonasis princas. Izraelis šį žmogų laikė Juodojo rugsėjo grupuotės įkūrėju bei pagrindiniu Miuncheno skerdynių architektu. („Israel’s Hunt for the Red Prince, Ali Hassan Salameh“, www.aljazeera.com)
Buvęs Mossad vadovo pavaduotojas David Kimche pasakojo: – „Pagrindinis mūsų tikslas nebuvo kerštas. Mes norėjome juos įbauginti. Norėjome, kad jie negalėtų jaustis saugūs, kad ir kur bebūtų. Nenorėjome jų tiesiog nušauti gatvėje, tai būtų buvę per daug paprasta. Siekėme jiems įvaryti tikrą siaubą“. („Munich – The Real Assassins. Mossad’s revenge. operation Wrath of God“, www.youtube.com).
Po kruopščių pasiruošimo darbų Izraelio smogikai ėmė veikti. Pirmasis taikinys 1972 m. spalio 16 d. buvo Fatah delegatas Abdel Wael Zuaiter. Tuo metu jis atstovavo PIO ir gyveno Romoje. Mossad duomenimis, jis buvo susijęs su teroro išpuoliu Olimpinėse žaidynėse. Slaptieji agentai sulaukė nieko neįtariančio palestiniečio po vakarienės kaip įprasta ramiai grįžtančio namo. Daugiau nei dešimt kulkų buvo suvaryta į vyro kūną. A. W. Zuaiter krito negyvas savo namuose. („Murdered for being Palestinian: Wael Zuaiter remembered 40 years on“, www.electronicintifada.net)
Kitą auką Izraelio žvalgyba susekė Paryžiuje. Tai buvo PIO atstovas ir Juodojo rugsėjo vadovas Prancūzijoje, dr. Mahmoud Hamshari. Bent jau taip buvo įsitikinę Mossad. Vienas agentų, apsimetęs žurnalistu, išviliojo M. Hamshari iš jo buto neva paimti interviu. Tuo metu kiti komandos nariai patekę į įtariamojo apartamentus, sumontavo sprogmenis po staliuku, ant kurio stovėjo prijungtas namų telefonas. 1972 m. gruodžio 8 d., palestinietis atsakė į paskutinį savo skambutį. Nuo sprogimo jis žuvo ne iškart. Vyras mirė maždaug po vieno mėnesio nuo patirtų sužalojimų. („An Eye For An Eye“, www.cbsnews.com).
1973 m. operacija persikėlė į Kiprą. Čia buvo siekiama likviduoti Fatah atstovą ir Juodojo rugsėjo grupuotės narį Hussein Al Bashir. Izraelio smogikai sumontavo sprogmenį po lova, esančia taikinio kambaryje Olympic Hotel, Nikosijoje. Sausio 24 d. vakarą, vyriškis nieko neįtardamas paskutinį kartą išjungė šviesas, o kartu užgeso ir jo paties gyvybė. Sprogimas sunaikinęs visą kambarį, nepaliko H. Al Bashir jokių šansų išgyventi.
1973 m. balandžio 6 d. operacija vėl persikėlė į Paryžių, kur buvo nužudytas dar vienas įtariamasis. Teisės profesorius iš Amerikos Beiruto universiteto, irakietis dr. Basil al – Kubaissi. Izraelis jį kaltino ginklų tiekimo organizavimu Juodojo rugsėjo grupuotei. Vyras buvo sušaudytas grįžtantis namo po vakarienės. Į jo kūną buvo paleista per 12 šūvių, siekiant užtikrinti, kad darbas būtų atliktas iki galo. („Iraqi, on a Guerrilla ‘Mission’ Shot and Killed in Paris Street“, www.nytimes.com)
Kita stambi operacija persikėlė į Libano sostinę Beirutą. Čia buvo Juodojo rugsėjo ir PIO kovotojų šerdis. Jie buvo gerai įsitvirtinę, gerai ginkluoti ir pasiruošę priešo atakoms, todėl šįkart Mossad talkino ir Izraelio specialiųjų pajėgų dalinys. Trys labai svarbūs taikiniai, Muhammad Youssef al – Najjar, Kamal Adwan ir Kamal Nasser, žvalgybos duomenimis buvo gerai saugomi ir apsistoję tame pačiame daugiabutyje. Jie buvo aukšto rango PIO atstovai bei tampriai susiję su Juodojo rugsėjo grupuote. Bent jau taip tvirtino Izraelio žvalgyba.
Kadangi įtariamieji buvo kruopščiai saugomi, Mossad turėjo parengti gerai apgalvotą strategiją. Didelė jaunų vyrų grupė tamsiu paros metu Beiruto gatvėse neabejotinai galėjo sukelti per daug įtarimų, todėl buvo nuspręsta prisidengti maskuote. Ehud Barak, Izraelio specialiųjų pajėgų vadas, vadovavęs misijai Beirute prisimena: – „Aš apsimečiau jauna dama, dėvinčią ilgas, baltas kelnes ir elegantišką striukę. Ant galvos mūvėjau moterišką brunetės peruką. Žodžiu, viskas buvo savo vietoje.“ Šis manevras padėjo Izraelio vyrams sėkmingai patekti vidun, kur slėpėsi jų ieškomi palestiniečiai.
1973 m. balandžio 9-osios vakarą, operacija įgavo pagreitį. Paryčiais, 01.42 min., trys Izraelio komandos pateko vidun ir buvo pasirengę šturmui. Įtariamųjų kambarių durys buvo išsprogdintos ir atviroje ugnyje taikiniai buvo greitai pašalinti. Tiesa, nebuvo išvengta ir nekaltų žmonių aukų. M. Youssef al – Najjar žmona, vyrą užstojo savo kūnu. Ji, kartu su įtariamu nusikaltėliu, buvo suvarpyta kulkomis. („Revenge Of The 1972 Munich Olympics“, www.youtube.com).
Pasišalinę iš įvykio vietos, Izraelio vyrai susidūrė su Libano policija, todėl gatvėje prasidėjo susišaudymas. Simon Reeve, knygos „One Day in September“ autorius pasakoja, kad tai buvo itin dramatiškas vaizdas, kuomet Izraelio kariškiai persirengę moterimis, automatiniais ginklais atsišaudė prieš Libano policijos pareigūnus.
Izraelis sėkmingai vieną po kito braukė vardus iš savojo aukų sąrašo, tačiau jiems niekaip nesisekė neutralizuoti pagrindinio taikinio, Raudonojo princo – Ali Hassan Salameh. Galop, beveik po vienerių metų, Mossad žvalgai buvo įsitikinę, kad įtariamąjį susekė atokiame Norvegijos miestelyje, Lillehammer. Visgi, operacija Norvegijoje pranašavo Izraeliui didelius nemalonumus. Po kelių dienų stebėjimų, slaptosios žvalgybos agentai manė aptikę Raudonąjį princą. Deja, savo ieškomą žmogų jie galėjo palyginti tik su turėta nuotrauka, kurioje įtariamojo veidas turbūt nebuvo toks raiškus. Dar dvi dienas agentai nepaleido vyro iš akių galutinai nusprendę, kad tai jų žmogus. Tačiau komandos narė Marianne Gladnikoff suabejojo, ar sekamas asmuo tikrai buvo Ali Hassan Salameh. Visgi, į moters nuomonę nebuvo atsižvelgta, o pasirodo – be reikalo. („Oslo Witness Tells Of Spy Role In Pool“, www.nytimes.com).
1973 m. liepos 21 d. Izraelio smogikai ėmė veikti. Įtariamasis lūkuriavo vakarinio autobuso, kartu su besilaukiančia naujagimio savo žmona. Du kaukėti vyrai iššokę iš pravažiuojančio automobilio, nėščios moters akivaizdoje į Raudonojo princo kūną suvarė 13 kulkų ir greitai pasišalino iš įvykio vietos. Pagaliau Ali Hassan Salameh buvo negyvas. Bent jau taip manė Mossad. Tačiau kaip paaiškėjo netrukus po nusikaltimo, Izraelio smogikai nužudė nekaltą žmogų. Tai nebuvo Miuncheno skerdynių architektas, kaip manė slaptoji žvalgyba. Nušautas vyras buvo Ahmed Bouchiki. Marokietis emigrantas, niekam netrukdęs ir ramiai dirbęs padavėju Lillehammer miestelyje, neturėjo jokių sąsajų nei su PIO, nei su Juodojo rugsėjo grupuote. Po šios nesėkmės, slaptos Mossad operacijos buvo ištemptos į dienos šviesą, tačiau Izraelis ryžtingai ketino eiti iki galo.
Ali Hassan Salameh buvo itin sudėtinga susekti. Jis nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, važinėjo skirtingais automobiliais ir niekada neapsistodavo tame pačiame bute. Galų gale Izraeliui pavyko aptikti jį tik 1978 m. Libano sostinėje, Beirute. Mossad slaptoji agentė, prisidengusi Erika Mary Chambers vardu, su netikru Britanijos pilietės pasu atvyko į Libaną ir apsistojo bute, esančiame Rue Verdun gatvėje. Apsimetusi tapytoja, iš savosios terasos moteris kruopščiai stebėjo gatvę, kuria tuo metu į Fatah būstinę važinėdavo Raudonasis princas.
Ali Hassan Salameh turėjo du sūnus ir dvi žmonas. Jis tapo ne toks atsargus, jo kasdienių darbų rutina buvo nuspėjama. Izraelis susekė kur jis dirbo, gyveno, kada ir kokius žmones lankė. Beje, į Fatah būstinę jis važiuodavo tuo pačiu keliu.
Mossad agentai sumontavo galingus sprogmenis Volkswagen automobilyje. 1979 m. sausio 22 d., Ali Hassan Salameh kartu su savo apsaugos darbuotojais, kaip įprasta važiavo į būstinę kasdieniu maršrutu. Sprogmuo buvo aktyvuotas nuotoliniu valdymo pultu, kuomet taikinys važiavo pro užminuotą Volkswageną. Raudonasis princas ir kartu važiavę apsaugos darbuotojai žuvo vietoje. Sprogmenį kitoje gatvės pusėje aktyvavo Mossad slaptoji agentė. Iškart po šio įvykio ji tiesiog pradingo. („Life and Death of a Terrorist“, www.nytimes.com)
Savo tikslą Izraelis pasiekė. Pagrindinis Miuncheno žudynių architektas ir Juodojo rugsėjo grupuotės lyderis, kaip manė Mossad, po septynerių metų medžioklės buvo pašalintas. Deja, šis kraujo praliejimas, ilgalaikio konflikto tarp dviejų valstybių taip ir neišsprendė.
