Skeptikai atšaus: koks skirtumas kas ten ką ir kam pažadėjo dėl kurdų. Ar išties nesvarbu, kas pažadėta Turkijai, turinčiai antrąją didžiausią kariuomenę NATO bloke?
Baimės akys didelės arba prieštaringų faktų rinkinys, taip galime pavadinti Turkijos veiksmus pastaraisiais metais. Taigi, dar viena NATO šalis, o tiksliau, vienvaldis jos lyderis vadovo asmenyje, prakalbo apie norą ir poreikį turėti branduolinį ginklą. Noras, tiesa sakant, vis išsprūstantis iš Turkijos valdančiųjų lūpų nuo pat 1960-ųjų. Branduolinė Turkija? Stipresnis Aljansas – valio! Tačiau visi suprantame, kad ne viskas taip paprasta.
R. Erdogano diktatoriškas tonas ir veiksmai vidaus reikaluose, trintis su JAV įtariamųjų perversmininkų išdavime, priešlėktuvinių sistemų iš Rusijos pirkimas ir po to sekęs F-35 kontrakto žlugimas, nesutarimas Sirijos, kurdų bei Incirliko karinės bazės klausimu... Trumpai tariant, Jungtinių Valstijų ir Turkijos nesieja nei interesai, nei prioritetai, anei vertybės, Europos užsienio santykių tarybos svetainėje cfr.org rašo užsienio politikos ekspertas, knygų autorius Stevenas A. Cookas. Ką tai reiškia Lietuvai ir mūsų asmeniniam saugumui?
Visų pirma, tai gali būti politinis žaidimas arba rytų politinei kultūrai būdinga „ryžtingo blefo“ taktika. Padarau du ryžtingus žingsnius pirmyn, vėliau sušvelninu politinę poziciją žengdamas šiek tiek atgal. Priversti „skaitytis“ Vakarus, o ir tą pačią Rusiją, grubia forma patvirtinti savo, kaip regioninės supervalstybės statusą, išsiderėti laisvas rankas veiksmams su kurdais ir t.t. Tam reikia pareiškimų-vidaus rinkai patinka antiamerikonizmas ir a la „atatiurkinis“ tautos tėvo tonas. Apeliuojama į nacionalinius ir pseudorevanšistinius jausmus-„Izraeliui, štai galima, o turkai prastesni“?
Beje, jeigu jau įtraukiama Izraelio valstybė, ateityje galimi nemalonūs incidentai. Pamenate Irano urano sodrinimo programą, įvairių jo mokslininkų lemtį, virusus sugadinusius centrifūgas?
O gal pamenate antskrydžius prieš statomą elektrinę? Taigi, žydų valstybė, niekada taip ir nepatvirtinusi, kad disponuoja branduoliniu ginklu (tačiau to ir neneigianti) kiekvieną greta esantį politinį režimą įtarianti negerais kėslais savo šalies atžvilgiu (pripažinkime-ne be pagrindo), staiga sužino, kad turkai siekia sukurti branduolinį ginklą... . Prisiminkime Siriją-paskutiniai Turkijos kovinių dronų „Bayraktar“ skrydžiai ir jų panaudojimas jau atėmė „iškirtinę“ Izraelio teisę šiame regione bausti blogiukus taikliais nepilotuojamų orlaivių dūriais. Jeigu Egiptas, didinantis savo karines pajėgas, demonstruoja paviršinį draugiškumą, Irano karinė galia stebima ir „koreguojama“ Izraelio karinių planuotojų dėka, tai Turkijos flirtas su Rusija ir raumenų mankštinimas Sirijoje abejingų Izraelyje, spėju, nepalieka.
Įsivaizduokite hipotetinę situaciją-Izraelis atakuoja NATO šalies branduolinį objektą?
Mažai tikėtina? Jūs absoliučiai teisūs. Neįmanoma? Nebūčiau toks tikras. Geriausias sąjungininkas Izraeliui, perfrazuojant vieną rusų valdovą- „armija ir laivynas“, o aukščiausias interesas-šalies saugumas, taigi nosį beriečianti Turkija gali būti lengvai įrašyta į„mažai tikėtinų, bet realių taikinių sąrašą“.
Kur veda NATO monolito vieno iš blokų aižėjimas, unisonu klibinantis jos pamatą (JAV)?
O jeigu tas aižėjantis blokas kaip cemento funkciją atliksiantį remontininką mato Rusiją?
Netikrumas, suirutė, dėmesio nukrypimas nuo Baltijos regiono ir sardoniškas juokas bei rankų trynimas Rytuose. Numanot ką tai reiškia Lietuvai?
