2008–2009 m. kilus finansinei krizei, dideles ekonomikas turinčios G20 šalys atskleidė, kad ekonominė galia sutelkta ne tik turtingiausiose G7 šalyse. O covid‑19 pandemija atskleidė, kad pasaulyje trūksta lyderės. Šį kartą G20 nenuveikė beveik nieko, tik retoriškai prisiekė, kad padarys viską, „ko tik reikės“ bei prisižadėjo kurį laiką nereikalauti paskolų įmokų iš neturtingų šalių. Kovai prieš ŽIV/AIDS ir Ebolą vadovavusi JAV šįkart pernelyg užsiėmusi savo vidiniais konfliktais. O JT Saugumo Taryba tik pademonstravo, kad negeba tinkamai veikti.
Penkios nuolatinės tarybos narės (P5) susiskaldžiusios į tris Vakarų šalis bei Rusiją ir Kiniją; kai kas įtaria, kad šios dvi autoritarinės valstybės yra sudariusios formalų paktą. Rusija dažnai naudojasi savo veto teise, kartais palaikoma Kinijos. Užuot veikusi ryžtingai, Taryba aptarti krizę pirmą kartą susitiko tik balandį. Tiek Prancūzija, tiek Rusija norėjo, kad P5 šalių vadovai susitiktų JT įkūrimo metinių proga, tačiau susitikimą suorganizuoti pasirodė sudėtinga.
Pandemija prasidėjo laikotarpiu, kuriuo konkurencija tarp JAV ir Kinijos (pasaulyje jau dominuojančios jėgos ir dar tik stiprėjančios supervalstybės) vis auga, apimdama tiek prekybą ir technologijas, tiek finansus ir regioninį dominavimą Azijoje. Abi JAV vyriausybės partijos Kiniją laiko varžove, vagiančia intelektualinę nuosavybę, besinaudojančia JAV atvirumu ir pasiryžusia pamažu išstumti JAV iš lyderės pozicijos. Tuo tarpu Kinija vis įžūliau priešinasi JAV (ir bet kuriai kitai jai nenusileidžiančiai valstybei).
Jei JAV atsitrauks iš pasaulio lyderės pozicijos, suteiks gerą progą Kinijai
Covid‑19 pandemija tapo gera JAV ir Kinijos konkurencijos iliustracija – JAV kaltina Kiniją pradėjus pandemiją, o Kinija bando susidaryti geriausiai su ja susidoroti pasiruošusios šalies įvaizdį. JAV nors kiek atsitraukus iš pasaulio lyderės pozicijos, Kinija įgytų galimybę padidinti savo įtaką. Tuo metu, kai JAV nusprendė nutraukti finansavimą PSO, Kinija pažadėjo kovai su pandemija skirti 2 mlrd. dolerių.
Prezidentas Xi Jinpingas nori pademonstruoti, kad Kinija palanki daugiašaliams susitarimams ir kalba apie „aktyvų dalyvavimą reformuojant pasaulinę valdymo sistemą“. Kinija jau seniai kuria įtakos kanalus už JAV sukurtų institucijų ribų. Kinija įkūrė Azijos infrastruktūros investicijų banką (Asian Infrastructure Investment Bank), kuris veržiasi į Pasaulio banko teritoriją. Ji remia kartu su Brazilija, Rusija, Indija ir Pietų Afrika sudarytą BRIKS asociaciją bei Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (Shanghai Co‑operation Organisation) – aštuonias nares turinčią grupę, kuriai taip pat priklauso Rusija, Centrinės Azijos šalys bei Indija ir Pakistanas. Taip pat negalima pamiršti ir Xi Jinpingo didžiulės infrastruktūros ir vystymosi kampanijos – „Kelio ir juostos“ iniciatyvos (BRI).
Be to, Kinija metodiškai didina savo įtaką esamose institucijose, ypač JT. JAV darosi vis šykštesnė, o Kinija tuo tarpu padidino finansinę paramą ir tapo antra daugiausiai pinigų tiek bendrajam, tiek taikos palaikymo biudžetui skiriančia šalimi. Be to, Kinija įsidrąsino. „Prieš dešimt metų Kinija elgdavosi labai taktiškai ir apsimetė besivystančia valstybe, – teigė vienas Europos diplomatas JT. – O dabar ji visiškai nebesidrovi ir nori vadovauti sistemai.“
Kinija kantriai siunčia geriausius savo profesionalus, kad šie pradėję nuo žemiausių postų laikui bėgant pasiektų aukštumas. Kinijos piliečiai dabar vadovauja keturioms iš 15 specializuotų JT agentūrų, tarp jų Maisto ir žemės ūkio organizacijai Romoje bei Tarptautinei telekomunikacijų sąjungai Ženevoje. O amerikiečiai vadovauja tik vienai. Kinijos pareigūnai kruopščiai dirba, kad galėtų į dokumentus įterpti BRI palankias užuominas bei frazes, palaikančias Kinijos požiūrį į žmogaus teises – pavyzdžiui, formuluotes, pabrėžiančias nacionalinį suverenitetą ir vystymąsi (pvz., „abipusė pagarba ir visiems palankus bendradarbiavimas“). O užkulisiuose naudojasi jėga, kad išvengtų kritikos dėl represijų Sindziange ir Tibete.
Mažų pergalių Kinija pasiekė daug – dažniausiai mažai žinomuose dokumentuose ir nedaug susidomėjimo sulaukiančiuose forumuose, tačiau kartais jos veiksmai patraukia daugelio akį. Pavyzdžiui, paprastai Saugumo Taryboje Vakarų valstybės ir jų sąjungininkės nesunkiai gauna reikiamus devynis balsus, kad savo naudai nusvertų procedūrinius klausimus, tačiau 2018 m. kovą JAV remiamo pasiūlymo, kad formaliai sesijai apie žmonių išnaudojimą Sirijoje vadovautų Jungtinių Tautų vyriausiasis žmogaus teisių komisaras, atsisakyta, nes Kinijos spaudžiamas Dramblio Kaulo Krantas paskutinę akimirką pakeitė nuomonę.
Gali būti, kad Kinija nesiekia užimti JAV vietos ir tapti visame pasaulyje įsipareigojimų turinčia supervalstybe. Labiau tikėtina, kad ji paprasčiausiai nori netrukdoma vystytis. Praeitais metais ekspertų organizacijos „Centre for a New American Security“ (CNAS) parengtoje ataskaitoje, pavadintoje „Jungtinių Tautų Liaudies Respublika“, padaryta išvada, kad Kinija „ruošia autokratijai palankų pasaulį“. JAV į Kiniją ilgai nekreipė dėmesio, tačiau dabar ėmė priešintis. Sausio mėnesį JAV valstybės departamentas paskyrė vieną vyriausiųjų diplomatų Marką Lambertą pasipriešinti Kinijos ir kitų JT valstybių daromai „žalingai įtakai“. Kovo mėnesį JAV pastangos padėjo užkirsti kelią Kinijos siekiui vadovauti penktajai JT agentūrai – Pasaulinei intelektinės nuosavybės organizacijai Ženevoje.
Tokie JAV veiksmai atskleidžia, kad prezidento administracija suvokia, jog daugiašalės institucijos svarbios. D. Trumpas nebevadina NATO „pasenusia“, kaip elgėsi prieš ateidamas į valdžią, tad galima tikėtis, kad jis įtikės, jog naudinga ir JT. Tai būtų ne pirmas kartas, kai JAV prezidentas suprato, jog nors tarptautiniai forumai ir erzina, juose dalyvauti geriau, negu leisti visiems elgtis kaip nori, be to, jie sumažina supervalstybei užkraunamą naštą. Tačiau toks tik į naudą dėmesį atkreipiantis prezidento požiūris išgąsdino sąjungininkes ir labai sumažino jų pasitikėjimą JAV lyderyste.
Dėl šių priežasčių vidutinio dydžio ir vidutinišką įtaką turinčios „viduriuko valstybės“ ieško kitokių būdų apginti liberalią pasaulio tvarką. Praeitais metais Norvegijos užsienio reikalų ministerijos parlamentui pristatytoje baltojoje knygoje pabrėžta, kad užkirsti kelią tarptautinės teisės ir daugiašalių sistemų silpnėjimui yra „vienas svarbiausių užsienio politikos interesų“. Prancūzija ir Vokietija Niujorke pradėjo „Daugiašalio bendradarbiavimo aljansą“ (Alliance for Multilateralism), skirtą burti koalicijas ir imtis iniciatyvos kovojant su daugybe problemų – nuo melagingų naujienų ir atsakingo naudojimosi kibernetine erdve iki lyčių lygybės ir tarptautinių institucijų stiprinimo.
Panašiai mąstančių valstybių koalicijų vis daugėja. D. Trumpui pasitraukus iš Ramiojo vandenyno partnerystės (laisvosios prekybos susitarimo), Australija, Japonija ir dar devynios šalys toliau joje dalyvauja vienos. ES ir Japonija sudarė prekybos susitarimą, apimantį trečdalį pasaulio BVP. Gynybos srityje Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas subūrė 13 šalių į Europos intervencijos iniciatyvą (European Intervention Initiative) ir vis labiau trokšta, kad Europa pasiektų „strateginę autonomiją“. Tvirtesnius ryšius mezga ir įsidrąsinusios Kinijos bijančios bei JAV gebėjimu vadovauti nebepasitikinčios Azijos šalys.
Tokiose „minišalėse“ ar „keliašalėse“ iniciatyvose dalyvauja ne tik nacionalinės vyriausybės. Jose veikia ir stiprūs valstybių regionai, nevyriausybinės organizacijos bei verslo lyderiai. Milžiniška labdaros organizacija „Bill & Melinda Gates Foundation“ kovojant su covid‑19 nuveikia daugiau negu daugelis vyriausybių. Kai D. Trumpas pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo, iniciatyvos ėmėsi keletas JAV valstijų. Kalifornijos gubernatorius Jerry Brownas 2018 m. net surengė Pasaulinį kovos su klimato kaita susitikimą. Sudėjus žemesniu nei nacionaliniu lygmeniu vykdomas priemones, jų įtaką būtų galima prilyginti antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką turinčiai šaliai. Pagal vieną skaičiavimą, tokie veiksmai iki 2030 m. JAV išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį palyginus su 2005 m. gali sumažinti net 37 proc.
Ar tokiais vidutinio lygmens veiksmais galima pasiekti ko nors daugiau, dar neaišku. Australijos ekspertų organizacijos „Lowy Institute“ atstovas Michaelas Fullilove mano, kad panašų požiūrį turinčios šalys turėtų sukurti „atsakingų šalių koaliciją“. Kadangi kai kurios vidutinio dydžio šalys, pavyzdžiui, Taivanas ir Pietų Korėja, puikiai pasirodė kovodamos su pandemija, jis taip pat siūlo sukurti ir „kompetentingų šalių koaliciją“. Jei didžiosios pasaulio valstybės ir toliau prastai tvarkysis su covid‑19, vidutinio dydžio valstybes suburti reikės dar greičiau. Tačiau pasak ekspertų organizacijos „American Enterprise Institute“ atstovės Kori Schake, neverta tikėtis, kad dabar atėjo vidutinių šalių aukso amžius. Jei nėra dominuojančios didelės valstybės, kuri nustatytų tikslus, suteiktų inercijos ir padengtų nemažą dalį išlaidų, bendradarbiaujančioms mažesnėms valstybėms labai sunku „išsiveržti iš orbitos“. Geriausiu atveju joms gali pavykti ne sustabdyti, o sulėtinti liberalios pasaulio tvarkos irimą.
Aktyvios ne tik vidutinės, bet ir mažos valstybės. Susibūrusios įtakos gali turėti net ir visiškos mažylės. Pasak JT chartijos, „institucija vadovaujasi visų savo narių suverenios lygybės principu“, todėl Generalinėje Asamblėjoje balsą turi kiekviena iš 193 valstybių. 12 000 gyventojų turinčios Tuvalu salos balsas toks pat svarbus, kaip ir 1,4 mlrd. gyventojų turinčios Indijos balsas.
1964 m. įkurta 77‑ių grupė, kuriai dabar priklauso jau 134 valstybės, gina besivystančių šalių interesus. Ji nebe tokia vienalytė, kokia buvo anksčiau, tačiau turi nemažai įtakos (pavyzdžiui, renkant Generalinį sekretorių) ir gali pritraukti dėmesio (pavyzdžiui, kai praeitais metais pirmininkauti paskyrė Palestiną). Mažųjų salų valstybių aljansas padėjo atkreipti pasaulio dėmesį į klimato kaitą. Antrosios Baracko Obamos kadencijos metu JAV ambasadore JT tarnavusi Samantha Power pasistengė aplankyti visų šalių narių ambasadorius JT misijose Niujorke – jai pavyko susitikti su visomis šalimis, išskyrus Šiaurės Korėją.
Tik šešias ambasadas visame pasaulyje turinčios Karibų jūros regiono valstybės Sent Vinsento ir Grenadinų (kuri turi tik 111 000 gyventojų) diplomatinė įtaka maža, tačiau ši valstybė – puikus mažos šalies galios pavyzdys. Viena iš jos ambasadų įrengta Taipėjuje, nes ji – viena iš nedaugelio valstybių, oficialiai pripažįstančių Taivaną. Pastaruoju metu jos misija Niujorke plečiasi, nes Sent Vinsentui suteikta viena iš 10 nenuolatinių vietų 15 vietų turinčioje JT Saugumo Taryboje. „Svarbiausias principas, kurį gerbti ragina visos mažos valstybės – tai laikytis tarptautinių įstatymų“, – teigia Sent Vinsento ambasadorė Inga Rhonda King. Mažos valstybės „labai griežtai“ žiūri į valstybių suverenios lygybės ir nesikišimo bei intervencijų nevykdymo principą, priduria ji. Vieta Saugumo Taryboje suteikia Sent Vinsentui galimybę atkreipti dėmesį į svarbiausius klausimus (ypač klimato kaitą ir saugumą bei santykius su Afrika) ir dėl to, kad šalis maža, veikti greitai. I. King norėtų, kad valstybės taip pat greitai reaguotų ir į covid‑19 krizę, kuri, pasak jos, netrukus gali imti siaubti Afriką.