Statistiškai manoma, kad vidutiniškai nuo 2 iki 20 procentų kariuomenių netekčių žuvusiais ir sužeistaisiais galima priskirti tam liūdnam ir apmaudžiam terminui „draugiška ugnis“. NATO terminais kalbant – „blue on blue“, kai pajėgos per klaidą atakuoja saviškius.
Vienas pirmųjų dokumentuotų „draugiškos ugnies“ ugnies atvejų – 1471-aisiais, vadinamų „Rožių karų“ dėl Anglijos sosto laikotarpiu įvykęs Barneto mūšis, kai Lankasterių klanas (jų simbolis buvo raudona rožė) ir Yorko klanas (giminės simboliu laikęs baltą rožę) susikibo žūtbūtinėse kautynėse.
Kaip matysime vėliau, naktis, blogas matomumas, kariaujančių pusių nuovargis, įtampa bei bloga komunikacija lemia labai daug, o jeigu šie faktoriai „sukrenta krūvon“ – nelaimės neišvengsi. Taip nutiko ir pirmuoju „draugiškos ugnies“ atveju. Dvi kariuomenės kovą pradėjo anksti ryte (apie 4 valandą), vietovėje tvyrant tirštam rūkui. Lankininkai, kurių turėjo abi pusės, dažnai galėjo tik numanyti kokiu atstumu ir kokios priešo pajėgos dislokuotos. Įtampa pasiekė apogėjų, nes bet kurią akimirką iš už rūko uždangos, vos už kelių dešimčių metrų galėjo išnirti zovada šuoliuojantys sunkūs priešo riteriai ir nuridenti galvą. Todėl, kai netikėtai rūko sieną praplėšė Lankasterių raiteliai nešini savo simboliu papuošta vėliava (Žvaigždė su spinduliais), lankininkai neišlaikė, mat palaikė juos Yorko kavalerija, kurios vėliavose pavaizduota šviečianti ir spinduliuojanti saulė.
Tuomet sekė kelios salvės strėlių ir žuvusieji. Dalis Lankasterių raitelių šaukdami apie išdavystę mėgino pasitraukti, dalis buvo nukauta. Kilo sumaištis, karių moralė sužlugdyta. Galiausiai, pralaimėtas ir pats mūšis.
1801-aisiais, antrojo Alchesiraso jūrų mūšio metu, naktį, tarp dviejų ispanų tridenių burių galiūnų „Real Carlos“ bei „San Hermenegildo“ ginkluotų 112-ka patrankų kiekvienas, sugebėjo prasmukti beveik dvigubai mažesnis britų laivas „HMS Superb“. Apšaudęs vienoje pusėje esantį „Real Carlos“ – skubiai pasišalino. Prasidėjęs gaisras apšvietė nukentėjusį ir už kelių šimtų metrų esantį „San Hemenegildo“ siluetą. Abu laivai, manydami, kad prieš juos priešas atidengė vienas į kitą ugnį ir...abiejuose laivuose detonavo didelės parako atsargos. Tuomet žuvo apie 1700 ispanų jūreivių.
Daugelis atvejų gali būti laikomi net komiškais, jeigu juose nežūtų žmonės.
Vienas toks atvejis įvyko 1788 m. Rumunijoje, kai Austrijos armija, kurią sudarė bemaž 100 000 vyrų, vadovaujama Jozefo II-ojo išsiruošė į žygį prieš Otomanų Imperiją su turkais priešakyje.
Įkūrę stovyklą netoli Timis upės, austrai žvalgybai pasiuntė kavaleriją. Persikėlus per upę, turkų, husarų kavalerija nerado, bet aptiko čigonus, kurie nebrangiai pasiūlė nusipirkti pas juos degtinės. Sandoris įvyko ir husarai prisėdo atsipalaiduoti. Neilgai trukus, dalis pėstininkų taip pat persikėlė per upę ir išvydę kolegas baliaus įkarštyje, sąžiningai pareikalavo savo dalies. Šie, žinoma, dalintis nepanoro ir suįžūlėjusius pėstininkus išvijo.
Tačiau degtinės kvapas buvo toks viliojantis, kad pėstininkija lengvai nepasidavė ir primygtinai reikalavo pasidalinti gėrį su jais. Žodis po žodžio, diskusija peraugo į padorias muštynes, tuo tarpu husarų dalis iš degtinės bačkučių susirentė visai padorius įtvirtinimus.
Tokiais atvejais, kai daug girtų ginkluotų vyrų konfliktuoja, šautuvai negali neiššauti. Po pirmojo šūvio sekė antrasis ir dar daugiau, kol kažkas suriko „turkai!“ ir artėjant sutemoms situacija tapo nevaldoma. Dalis pėstininkų ir husarų kovėsi tarpusavyje, dalis sumanė grįžti į pagrindinę stovyklą, kur jų jau laukė.
Tiesa, ne visai taip, kaip galima buvo tikėtis – girdėdamos kitoje upės pusėje grumtynių garsus ir šūvius, pagrindinės pajėgos deramai pasiruošė sutikti priešą. Išvydę iš tamsos išnyrančius raitelius austrai atidengė artilerijos ugnį.
Tiesa, dalis karininkų, supratę kas čia vyksta pradėjo šaukti „Halt“ (vokiškai–„sustokite“), tačiau tamsoje, dalis karių, surinktų iš skirtingų Austrijos, Serbijos, Kroatijos ir Italijos regionų vėliau dievagojosi išgirdę žodį „Allah!“, kas reiškė, kad pasitvirtino baisiausi jų nuogastavimai ir turkai tikrai čia. Todėl visuotiniame chaose Austrijos armija pradėjo kovoti pati su savimi. Pats vadas, imperatorius Jozefas II-asis buvo nustumtas nuo arklio į griovį ir tik laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvas.
Po dviejų dienų, atvykusi turkų armija didžiai nustebusi rado mūšio pėdsakus ir daugiau kaip 1200 užmuštų karių. Šalia esantis Karansebešo miestas buvo be vargo užimtas, o pačios kautynės ateities kartoms žinomos Karansebešo mūšio vardu.
Tačiau kartais nereikia alkoholio – nėra komunikacijos ir draugiška ugnis pasiveja tave apmaudžiomis aukomis. Apie incidentus nesename XX-jame amžiuje bei šį tūkstantmetį skaitykite sekančioje dalyje.
