Izraeliui pagal JAV prezidento Donaldo Trumpo vadinamąjį „taikos planą“ svarstant aneksuoti didelę dalį Vakarų Kranto atsirado nerimą keliančių idėjų apie Izraelio kaip žydiškos valstybės tapatybę ir santykius su demokratija. Šios idėjos apie žydišką Izraelio tapatybę svarbios ne tik palestiniečiams okupuotame Vakarų Krante, bet ir maždaug 20 proc. kitų Izraelio gyventojų, laikančių save arabais arba palestiniečiais. Dabar JAV plane siūloma ne tik aneksuoti okupuotas teritorijas, bet ir Izraelyje kai kuriuos miestelius perduoti Palestinos Administracijai – vien dėl to, kad jų gyventojai nėra žydai.
Norėdamas paremti tvirtinimus, kad okupuotos palestiniečių teritorijos turėtų būti valdomos Izraelio, vienas iš D. Trumpo plano kūrėjų JAV ambasadorius Davidas Friedmanas dažnai naudojosi Biblijos motyvais – taip tarsi teigdamas, kad šventų žydų tekstų interpretacija turi daugiau galios už tarptautinius įstatymus ir pamatines palestiniečių teises. Net „New York Times“ ėmė kviestis tokius komentatorius kaip Danielis Pipes, kuris teigė, kad arabai Izraelio piliečiai – tai „didžiausi priešai, užkertantys kelią Izraelio kaip žydų valstybės statusui“.
Šis žydiškos tapatybės suvokimas ne toks, kokį turi omenyje daugelis amerikiečių sakydami, kad palaiko idėją, jog Izraelis turi būti žydų valstybė – o pasak apklausų, ir ne toks, kokiam jie pritartų. Šie pokyčiai labai neraminantys ir nėra nesusiję – iš dalies juos paskatino JAV politinio elito diskursas apie Izraelio žydiškumą ir demokratiją, kuriame netiesiogiai teigiama, kad ne žydai Izraelio gyventojai tapo demografine problema.
Dar ilgai prieš D. Trumpui tampant prezidentu daugelis JAV liberalų ir konservatorių nemąstydami sutiko, kad Izraelis – tai žydų valstybė, kurios žydišką tapatybę privalu ginti. Daugeliui toks apibrėžimas reiškia, kad Izraelis yra tiek žydiška, tiek demokratiška valstybė – tokia nuostata įrašyta ir Izraelio valstybės įkūrimo deklaracijoje.
Idėja, kad Izraelis – tai demokratiška žydų valstybė, skirta nuraminti žydiškos valstybės idėją ginančius liberalus, kurie paprastai nebūtų linkę ginti etniniu arba religiniu nacionalizmu paremtos valstybės – tačiau žodis „demokratija“ viską pakeičia.
Žinoma, negalima paneigti, kad arabais arba palestiniečiais save laikančių Izraelio piliečių padėtis per 18 metų pagerėjo (jei neatsižvelgsime palestiniečius iš okupuotų teritorijų) – iš pradžių jie buvo valdomi kariuomenės administracijos, tačiau dabar laikomi teisėtais piliečiais, galinčiais balsuoti ir dalyvauti rinkimuose, be to, jie geriau integravosi į dalį Izraelio ekonomikos. Tačiau jų padėtis visada buvo šiek tiek žemesnė negu Izraelio piliečių žydų.
Didžiausia problema – ne tik struktūriškai įteisinta nelygybė ir diskriminacija, kurią palaikė jau keletas skirtingų vyriausybių, bet ir idėja, kad šie gyventojai iš esmės neteisėti: ministras pirmininkas teigia, kad jie kelia grėsmę, o net ir tada, kai arabų partijos nori prisidėti prie vyriausybės, pagrindinės žydų partijos nenori jų priimti.
Jei būtų įmanoma vienu metu turėti tiek žydišką, tiek demokratišką valstybę, Izraelį būtų galima laikyti tikrais nacionaliniais „žydų tautos žmonių ir visų šalies piliečių“ namais. Tačiau iš tiesų nuo pat 1948 m. žydiška tapatybė laikyta svarbesne už demokratiją –Izraelio piliečiais leista tapti viso pasaulio žydams, tačiau kitiems tokia teisė nesuteikta, įskaitant ir palestiniečius, kurių šeimos išvyko arba buvo išvarytos iš dabartinio Izraelio prieš šiam tampant nepriklausoma valstybe. Jei neatsižvelgtume į tai, galbūt būtų galima teigti, kad Izraelyje religija ir etninė tapatybė nesvarbi.
Tačiau Izraelyje piliečių religija ir etninė tapatybė visada buvo svarbi – o nuo tada, kai 2018 m. priimtas „nacionalinės valstybės“ įstatymas, imta dar drąsiau pabrėžti valstybės žydiškumą ir diskriminuoti ne žydus. Šiame įstatyme Izraelis apibrėžiamas kaip „nacionalinė žydų tautos valstybė“ ir teigiama, kad „nacionalinė apsisprendimo teisė Izraelio valstybėje suteikiama žydų tautybės žmonėms“ – apie demokratiją ir lygybę kitiems gyventojams neužsimenama.
Įstatymas paremtas Izraelio žydų visuomenėje vyraujančiu nusistatymu žydišką tapatybę vertinti labiau negu demokratiją. 2014–2015 m. atliktas „Pew“ nuomonių tyrimas, kuriame apklaustas 5 601 Izraelio pilietis, atskleidė, kad 79 proc. Izraelio žydų mano, kad Izraelyje žydams turėtų būti suteikiama daugiau privilegijų negu kitiems gyventojams.
Tuo tarpu JAV atliktos apklausos atskleidžia, kad amerikiečiai Izraelyje svarbesne laiko demokratiją. Daugelį metų nuomonės tyrimai nuolat rodė, kad jei nepavyktų sudaryti dviejų valstybių sambūviu paremtos taikos, maždaug du trečdaliai amerikiečių ir daugiau kaip trys ketvirtadaliai demokratų labiau norėtų demokratiško Izraelio, suteikiančio lygias teises visiems piliečiams (net jei tai reikštų, kad Izraelis nebebus žydų daugumos valstybė), o ne žydų valstybės, nesuteikiančios lygių teisių visiems piliečiams.
Iš dalies toks amerikiečių nusiteikimas apibendrina politinio elito dilemą: jie besąlygiškai įsipareigojo ginti Izraelio žydišką tapatybę, kuriai priešintis išdrįsta nedaug kas, tačiau tuo pačiu metu nori laikyti save demokratijos puoselėtojais.
Įsipareigojimas ieškoti dviejų valstybių sambūviu paremtos taikos izraeliečiams ir palestiniečiams iš dalies tebuvo psichologinis triukas, nes tikimybė rasti tokį sprendimą aiškiai sumažėjo. Pripažinti realybę, kad liko tik viena valstybė, reiškia būti priverstiems rinktis tarp Izraelio demokratijos ir žydiškos tapatybės – o tokios dilemos spręsti nenori niekas. Daug lengviau tvirtinti, kad esama Izraelio nelygybė ir okupuotos Palestinos teritorijos tėra laikina padėtis, o ne ilgalaikė ir sunkius sprendimus priimti reikalaujanti tikrovė.
Tačiau net neatsižvelgiant į visuomenės nuomonę, nors JAV politinis elitas ir reikalauja lygaus ir demokratiško sprendimo, savo retorika vis tiek pabrėžia žydišką Izraelio tapatybę.
Ginant dviejų valstybių sambūviu paremtą sprendimą dažnai pateikiamas argumentas – kad kitu atveju Izraelis neteks arba savo žydiškos tapatybės, arba demokratijos – paremtas demografija: jei Izraelis aneksuos Vakarų Krantą, jo gyventojų dauguma bus nebe žydai, nes tokiu atveju arabų gyventojų bus daugiau; vadinasi, norėdamas išsaugoti savo žydišką tapatybę Izraelis negalės būti demokratiškas. Dėl to arabai netiesiogiai laikomi mažų mažiausiai demografine problema, o daugiausiai – galima grėsme. Pareikšti, kad Izraelio piliečiai arabai yra „didžiausias priešas“ – tik kraštutinė tokios demografinės problemos išvada.
Tiesą sakant, nesunku įsivaizduoti ir ekstremalesnių išvadų, ypač jei smurto protrūkiai nesiliaus, o palestiniečiai ir toliau bus išvaromi – ta pati „Pew“ apklausa atskleidė, kad 48 proc. Izraelio žydų pritaria tam, kad arabai būtų išvaromi arba „perkeliami“ – t. y., jie remia etninį valymą palaikančią poziciją, kurios jau ilgai laikėsi kraštutiniai Izraelio dešinieji.
Žinoma, negalima sakyti, kad Izraelis – tai vienintelė valstybė, vis labiau apibrėžianti savo tapatybę per tautybę ir religiją (tereikia pažvelgti į hipernacionalizmo populiarėjimą Indijoje), tačiau jis – valstybė, ilgiausiai išlaikiusi tarptautinės bendruomenės pripažintą karinę okupaciją. JAV dažnai susitaiko su nemalonia tikrove. Tačiau dar niekad neteko matyti Vašingtono tokias idėjas skatinant ir naudojant savo kaip supervalstybės turimą galią tam, kad jas įgyvendintų. Nerūpestinga ir atlaidi JAV retorika atvėrė duris ekstremalioms išvadoms, kurias dabar galime išgirsti visur – nuo Baltųjų rūmų iki nuomonių straipsnių.
Trumpizmas – tai trumpalaikė JAV politinio gyvenimo akimirka, kuri, tikėkimės, netrukus bus baigta. Tačiau šią akimirką neužtenka tik priešintis D. Trumpo ketinimui pasinaudoti JAV galia ir paminti JAV vertybes – dabar naudojama retorika ir pasiteisinimai turės pasekmių. Pasipriešinant vyriausybės politikai reikia vengti neraminančių argumentų apie demografinę grėsmę ir silpnų raginimų išsaugoti neegzistuojančias taikos derybas; argumentai privalo būti paremti tarptautinės teisės principais ir normomis bei pamatinėmis JAV vertybėmis.
Shibley Telhami – Merilando universiteto vyriausybės ir politikos mokslų profesorius ir apklausos „Critical Issues Poll“ direktorius bei nerezidentas vyresnysis mokslinis bendradarbis tyrimų organizacijoje „Brookings Institution“. Jis – knygos „The Peace Puzzle: America’s Quest for Arab-Israeli Peace, 1989–2011“ („Taikos galvosūkis: Amerikos pastangos rasti arabų ir Izraelio taiką 1989–2011 m.“) bendraautoris. Šiuo metu jis rašo netrukus pasirodysiantį knygos tęsinį apie B. Obamos ir D. Trumpo kadencijas.
