Daug kam teko girdėti, kad minėtas Dž. Kukas buvo suvalgytas čiabuvių, bet tai nutiko Havajuose, o štai Naujojoje Zelandijoje, kurioje vyravo maoriai, Dž. Kukas nepapuošė pietų stalo. Tiesa, sprendžiant iš istorinių šaltinių, maoriai buvo kur kas mažiau išrankesni žmogienai negu havajiečiai, taigi patiekalo likimas turbūt laukė ir Džeimso Kuko. Be žmogienos skanavimo, maoriai labai mėgo... Taip – kariauti.
Kai baigėsi karai su vietiniais konkurentais morioriais, atplaukė svečių iš Didžiosios Britanijos, su kuriais maoriai taip pat aršiai kariavo. Kad ir kaip būtų keista, kariavo sąlyginai sėkmingai, nes šalia esančios Australijos aborigenai tuo metu buvo pjudomi šunimis, o britai su maoriais sudarinėjo taikos sutartis dievagodamiesi palikti jų žemes ramybėje. Niekas nenorėjo būti užmuštas taiaha (tradicinis maorių kovinis irklas-ietis) ir suvalgytas be prieskonių.
Įsivyravus sąlyginei ramybei tarp čiabuvių ir jos Didenybės iš Londono, maoriai noriai mokėsi angliškų papročių, tačiau savo pamiršti nesiruošė. O karo dievas Tūmatauenga (ar paprasčiau tariamas Tū) galėjo pradėti pykti, kad maoriai jį pamiršo ir nedemonstruoja savo karinės dvasios.
Į būrų karus maorių neišleido, dėl to šie stipriai supyko, Pirmajame pasauliniame kare jiems skyrė daugiausia užnugario pareigas, nors kartą papuolę į turkų pozicijas maorių žvalgai pasirodė labai puikiai, t. y. tiesiog išskerdė priešo pėstininkus.
Tačiau pasaulis jau stovėjo ant naujo karo slenksčio ir imperijai, kurioje „niekada nenusileidžia saulė“, reikėjo kiekvieno gebančio ginklą į rankas paimti vyro: rudasis nacių maras grasino šalies egzistencijai.
Naujosios Zelandijos kariuomenėje, antrojoje divizijoje, įsteigtas 28-asis maorių batalionas – karo dievas Tū pagaliau buvo patenkintas. Po mokymų Britanijoje batalionas buvo pasiųstas į Graikiją, kur galėjo tikėtis sutikti vokiečius.
1941 m. balandį maoriai vos nepakartojo spartiečių karvedžio Leonido žygdarbio, nes įsitvirtino šalia Termopilų, tačiau britų vadovybė įsakė su mūšiais trauktis ir evakuotis iš žemyninės Graikijos dalies.
Beje, visas „Vermachto“ (Vokietijos karinės pajėgos, 1939–1946) atakas maorių batalionas atmušė.
Kita stotelė, kurioje maoriai galėjo pademonstruoti savo karinius įgūdžius, buvo Kreta. Nacistai ten desantavo gausias savo pajėgas, o Naujosios Zelandijos brigada privalėjo pridengti oro uostą ir jo apylinkes. Maorių batalionas, išvydęs kelis nutūpusius nacių sklandytuvus, puolė sodyboje spėjusį įsitvirtinti priešą ir jį nušlavė. Naktinio patruliavimo metu viena iš kuopų aptiko vokiečių desantininkus ir taip ugnimi juos prispaudė prie žemės, kad šie nutarė pasiduoti, tačiau paskutiniu momentu vienas karininkas sviedė į maorius granatą. Ir visai be reikalo.
Prisitvirtinę prie savo šautuvų durtuvus maoriai puolė į kovą vienas prieš vieną. Kaip ir reikėjo tikėtis, visi vokiečiai buvo tiesiog išpjauti. Tą pačią naktį sutiktą dar vieną vokiečių desantininkų skyrių ištiko toks pats likimas.
Reikia pažymėti, kad maoriai mėgo kautynes vyras prieš vyrą. Gal prabildavo genai, tradicijos, gal dėl to, kad šautuvas su durtuvu buvo itin panašus į jau minėtą kovos irklą taiahą. Tiesa, kariuomenės statutai draudė valgyti priešus, tačiau dėl geros kovos buvo galima ir pakentėti šiokius tokius nepatogumus.
Kai kitą dieną kolegos australai pakilo į durtuvų ataką, maorių savanoriai prisijungė. Rezultatas – 280 papjautų vokiečių parašiutininkų.
Per kovas žemyninėje Graikijoje ir Kretos saloje maorių batalionas neteko 84 karių. 108 buvo sužeisti. 166 kariai papuolė į nelaisvę. Keli smulkūs padaliniai tiesiog pasiklydo Graikijos kalnuose ir nespėjo evakuotis laivais, visi kiti – belaisviai sužeistieji, vargiai galėję judėti savo pastangomis.
Evakuoti į Afriką maoriai tęsė savo kovos tradicijas. Italams naktimis stingo kraujas girdint nežmoniškus kovos klyksmus, sklindančius apie jų pozicijas naktinėje dykumoje, o vokiečių karinėje grupuotėje pradėjo sklisti gandai, kad maorių kariai nuima priešams skalpus. Nežinia, kiek buvo teisybės, bet priešų valgyti maoriams vis tiek niekas neleido.
Vėliau buvo mūšis prie El Alameino, kur Naujosios Zelandijos divizija išsiveržė iš apsupties (iš esmės dėl eilinės maorių durtuvų atakos), kovos Tunise, kur apsupti maoriai pasibaigus šaudmenims kovėsi uolų gabalais.
Galiausiai maorių batalionas pateko į Italiją, kur mėsmalėje prie Monte Cassino neteko 60 procentų savo sudėties. Nenoriai teko atsitraukti nuo vokiečių tankų, nes prieštankinių ginklų batalionas neturėjo.
Papildžius 28-ąjį batalioną šviežiomis pajėgomis, jis tęsė maršą Šiaurės Italijoje ir tapo pirmuoju sąjungininkų kariniu vienetu, įžengusiu į Florenciją.
28-asis maorių batalionas tapo daugiausia apdovanojimų gavusiu kariniu daliniu Naujosios Zelandijos armijoje, o apie jų kovas iki šiol sklinda legendos.
Dabartinės Naujosios Zelandijos ginkluotosiose pajėgose apie 60 procentų specialiųjų operacijų pajėgų karių – maorių kilmės.
Vis dėlto, panašu, kad priešų valgyti jiems neleidžiama iki šiol.
