Pažvelgus iš paukščio skrydžio, Sibiro šiaurė gegužės viduryje atrodo purvinos baltos spalvos – tirpstantį baltą sniegą vagoja rudi upių vingiai. Tačiau tarp šių vingių palydovai aptiko vietų, kuriose dirva buvo šiltesnė negu aplinkiniuose plotuose. Mėnesiui bėgant šie karštieji taškai augo ir jungėsi. Gegužei dar nesibaigus, kai kuriuose matėsi liepsna.
Arktyje gaisrų yra buvę ir anksčiau, net ir tokiu metų laiku. Tačiau neįprastai dideli praeitą vasarą matyti gaisrai paskatino tyrėjus dairytis ir kitų netikėtų reiškinių. 2019 m. birželį, liepą ir rugpjūtį Arkties poliariniame rate degusios liepsnos į atmosferą išmetė 173 mln. tonų anglies dioksido. Per visus metus išmesti 182 mln. tonų anglies dioksido gerokai pralenkė ankstesnį rekordą – 110 mln. tonų, išmestų 2004 m. Sibiro miestus užtemdė tamsių dūmų debesys. Ugnis sudegino ne tik medžius ir žolę, bet ir durpes, kurios paprastai būna užšalusios. Neįprastai didelis gaisrų sezonas buvo ir Aliaskoje.
Ankstyvi šių metų sezono karštieji taškai ypač įdomūs dėl praeitų metų pragariškų gaisrų. Kartais gaisrai po žeme dega ir per žiemą, ypač jei prasismelkia į durpių telkinius, kuriuose užtenka deguonies lėtai smilkti po sniegu. Kai gaisras prasismelkia pro keletą durpių sluoksnių, išlikusios žarijos į paviršių gali iškilti ir po kelių mėnesių – nors kalbos puristai šio termino ir nemėgsta, reiškinį imta vadinti „gaisrais‑zombiais“.
Tą pačią savaitę, kai pastebėti karštieji taškai Sibire, Europos geomokslų sąjungos susirinkime pristatytas neseniai Nyderlandų tyrėjų atliktas tyrimas apie per žiemą degančią ugnį, kuriame spėjama, kad toks reiškinys dažniau matomas po didelių gaisrų. Nors liepsna gali plėstis po žeme ir ne visada iškyla ten pat, kur ir prasidėjo, dauguma gaisrų lieka vienoje vietoje. Iš to, kad gegužę pasirodžiusios liepsnos iškilo tose vietose, kuriose gausu durpių ir kurios degė praeitais metais, galima padaryti įvairių išvadų. Tačiau tam reikės tyrimų vietoje.
Jei ugnis degė per žiemą, tai nebūtinai pranašauja ką nors blogo – Nyderlandų mokslininkų tyrime nerasta įrodymų, kad ugniai degus per žiemą ta vietovė tampa ypač pažeidžiama. Nepaprastai dideli gaisrų sezonai paprastai kyla po ilgų, sausų ir karštų vasarų, kokia buvo ir praeita vasara. Laimei, dirva aplink Arkties vandenyną dabar atrodo drėgnesnė nei įprasta, išskyrus tik labiausiai į šiaurės rytus nutolusius Sibiro taškus. Tačiau Sibiro ir Grenlandijos vidutinė temperatūra balandžio mėnesį gerokai viršijo 1981–2010 m. vidurkį – vietomis ji buvo net iki 10 °C aukštesnė. Šiltas, drėgnas pavasaris dar gali tapti karšta ir sausa vasara.
Arkties gaisrai sulaukia mažiau dėmesio negu gaisrai Brazilijoje, kurie pasaulį neramina jau kelis dešimtmečius, bei gaisrai Kalifornijoje, Australijoje ir Viduržemio jūros regione, kurie kur kas tankiau apgyvendinti. Tačiau dėl vietinės ir pasaulinės atsakomosios reakcijos jie gali būti itin pavojingi. Gaisrai palieka tamsius išdegintos žemės randus ir toli paskleidžia suodžius, taip padidindami žemės gebėjimą sugerti vasaros saulę ir dar labiau įkaisti. Kuo šilčiau, tuo lengviau kyla gaisrai – ir tuo daugiau anglies dioksido ir metano išmetama.
Palyginus su tuo, kiek anglies dioksido išmeta žmonės, 173 mln. tonų yra nemažai (maždaug 30 didelių anglimi varomų elektrinių, dirbančių be pertraukų, tiek išmestų per metus), bet kiekis nėra milžiniškas. Tačiau Arktyje yra susikaupę šimtai milijardų tonų anglies dioksido, o šis regionas jau dabar šyla dvigubai greičiau negu likęs pasaulis. Todėl būtina stebėti, ar neartėja lūžio taškas.