Atrodytų, tokio masto katastrofos turėjo likti toli praeityje. Ir vis dėlto šiandien tai tapo realybe: 400 kartų mažesnis už žmogaus plauko skersmenį virusas su nuožmiu abejingumu atskleidė visas globaliosios ekonomikos silpnąsias vietas. Krizė žymi lūžį tarp pažįstamo ir naujojo pasaulio.

Tik kyla klausimas, kaip atrodys šis naujasis pasaulis?

Nepaisant vilčių, kad vos tik įveikus COVID-19 ligą viskas vėl sugrįš į vėžes, o atsigavimas bus V raidės formos, didėja tikimybė, kad priešakyje – ilgas L formos kelias. Benas Bernanke, buvęs Federalinės rezervų sistemos pirmininkas, vadovavęs centrinio banko reakcijai į 2008–2009 m. nuosmukį, teigia, kad JAV ekonomika turi mažai šansų iš tikrųjų atsitiesti, kol virusas nebus įveiktas, o žmonės nesijaus pakankamai saugūs, kad galėtų grįžti prie įprasto gyvenimo būdo.

Vis dėlto jis taip pat sako, kad Vašingtono reakcijos į ekonominę krizę greitis ir mastas – Federalinė rezervų sistema ir Kongresas ruošiasi skirti daugiau nei 6 trilijonus dolerių paremti verslui ir namų ūkiams – turėtų apsaugoti nuo dar vienos Didžiosios depresijos, dešimčiai metų pristabdžiusios ekonomiką ir dar labiau apsunkintos politikų klaidų ir neveiklumo. „Jei būsime kantrūs ir darysime tai, ką turime daryti, visi drauge kaip nors iš to išbrisime“, – kalbėjo B. Bernanke balandžio mėnesį Brukingso instituto surengtoje vaizdo transliacijoje.

Michaelas Mandelis, Vašingtone įsikūrusio Progresyviosios politikos instituto vyriausiasis ekonomikos strategas, teigia, kad pinigų srautai paskatins pramonės įmones investuoti į technologijas ir automatizavimą, o tai pagerins produktyvumą. Be to, gamintojai bus motyvuoti perkelti į JAV operacijas, kurias iki šiol atliko įmonės Kinijoje ir kitose pigios darbo jėgos šalyse: šį procesą M. Mandelis vadina lokalizavimu. Jis sako, kad dėl abiejų šių permainų turėtų išaugti darbo užmokestis ir galimybės darbuotojams. Daugelis šių pokyčių buvo rengiami dar prieš ištikus katastrofai. Vienas iš netikėtų efektų – savotiška „paspartinta istorija“, pastebi Richardas Haassas, Užsienio reikalų tarybos prezidentas. Pokyčiai, kuriems paprastai prireikia ne vienerių metų, dabar įvyksta per kelias savaites.

Didžioji intervencija

Tačiau daugelis šių permainų bus įgyvendinta tos visuomenės dalies, kuri neturi galimybių dalyvauti išmanesnėje darbo rinkoje, vis labiau priklausomoje nuo programinės įrangos ir automatizavimo, sąskaita – tai pasakytina ir apie dalį „mėlynųjų apykaklių“ darbų. „Laukia skausmingas, nemalonus, tragiškas laikotarpis, tačiau aš taip pat prognozuoju kapitalo investicijų, skaitmeninimo ir verslumo bumą, – sako M. Mandelis. – Šiuo metu technologijomis paremto augimo nauda bus jaučiama plačiau, tačiau kai kurie žmonės liks nuošalyje, o socialinės apsaugos tinklo poreikis taps dar aktualesnis.“

Tai tik viena iš dinamikų, su kuriomis susidurs stabilumo ir augimo ieškantys investuotojai ir įmonės. Žinoma, labiausiai baiminamasi, kad atkurti ankstesnio normalumo jausmą pasirodys neįmanoma. Bus praėję per daug laiko ir pridaryta per daug žalos. Valstybės kišimosi į privatųjį sektorių mastas, su kuriuo palyginus 2008–2009 metų finansinė parama atrodo santūriai senamadiška, politinį peizažą neabejotinai drebins dar kelerius metus. Ikipandeminė era greičiausiai jau nebegrįš.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad visa tai – į gera. Juk nebuvo taip, kad prieš užklumpant naujajam koronavirusui pasaulis mėgavosi taika ir ramybe. Prezidento D. Trumpo Amerika su savo nacionalistiniu populizmu, Didžioji Britanija su savo „Brexit“, Turkija, Indija ir kitos šalys jau ardė pasaulio tvarką, pradėtą įgyvendinti po Antrojo pasaulinio karo. Nerimas dėl chaotiškos ateities buvo jaučiamas pakankamai ilgą laiką.

Dvigubas klimato kaitos ir ekonominės nelygybės iššūkis žadino jaunimo politinę energiją ir keitė investuotojų bei kompanijų vadovų verslo planus. Pokyčiai tvyrojo ore. Nobelio premiją pelnęs ekonomistas ir nelygybės ekspertas Amartya Senas – vienas iš daugelio įtakingų balsų, raginančių lyderius nepraleisti šios progos ir kurti naują socialinę tvarką, kuri pagaliau išspręstų chroniško disbalanso problemas, kaip antai prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų JAV stygius.

Pandemijos iš tiesų sugeba priversti radikaliai perskirstyti turtą. Istorikas Walteris Scheidelis sako, kad ligos – kartu su karais, revoliucijomis ir valstybių žlugimu – visada buvo vienas iš „apokalipsės raitelių“, istoriškai lyginusių nelygybę. Po to, kai XIV amžiuje maras pražudė daugiau kaip ketvirtadalį Europos gyventojų, realios pajamos Amsterdame, Londone ir kituose miestuose išaugo dvigubai, nes išgyvenę darbininkai ir amatininkai už savo darbą pradėjo reikalauti didesnės kompensacijos – be to, mėsos ir alaus. Tuo tarpu aristokratijos pajamos sumažėjo, ir daugelis kilmingų šeimų, likusių be įpėdinių ir turto išsaugojimo strategijų, tiesiog išmirė, pasakoja W. Scheidelis savo 2017 m. knygoje The Great Leveler: Violence and the History of Inequality From the Stone Age to the Twenty-First Century (Didysis lygintojas: smurtas ir nelygybės istorija nuo akmens amžiaus iki šių laikų).

Kad ir koks siaubingas būtų COVID-19, vien jo nepakaks, kad iš esmės pakeistume savo ekonominius prioritetus, sako W. Scheidelis. Jis pažymi, kad nelygybė netgi paaštrės, kadangi darbininkai netenka darbo – o su juo, bent jau JAV, ir prieinamos sveikatos priežiūros. Nors vyriausybės gali užkirsti kelią užsitęsusiai depresijai, sako jis, jų pastangos galiausiai tik sustiprins status quo, kaip tai nutiko po 2008 m. katastrofos.
E. Robinson

Ar gali būti, kad vėl sulaukėme tokių laikų? Siūlymai apmokestinti pačius turtingiausius ir masiškai taikyti visuotines bazines pajamas daugelio buvo atmesti kaip nerealistiški. O dabar staiga atrodo, kad tokios priemonės visai įmanomos: respublikonas prezidentas dalija 1200 dolerių čekius mokesčių mokėtojams, Didžiosios Britanijos konservatorių vyriausybė bent jau iki liepos mėnesio padengs 80 proc. nemokamų atostogų išleistų darbuotojų atlyginimų. Galiausiai prireiks gausių mokestinių įplaukų, kad būtų užlopytos astronominės skolos, kurias valstybės patyrė šiais metais.

Kad ir koks siaubingas būtų COVID-19, vien jo nepakaks, kad iš esmės pakeistume savo ekonominius prioritetus, sako W. Scheidelis. Jis pažymi, kad nelygybė netgi paaštrės, kadangi darbininkai netenka darbo – o su juo, bent jau JAV, ir prieinamos sveikatos priežiūros. Nors vyriausybės gali užkirsti kelią užsitęsusiai depresijai, sako jis, jų pastangos galiausiai tik sustiprins status quo, kaip tai nutiko po 2008 m. katastrofos. Gali prireikti toli gražu ne vienos krizės bangos, įskaitant klimato pokyčius, kad išvystume pabaigą pasaulio, kuriame 62 turtingiausiems žmonėms priklauso tiek pat turto, kiek pusei planetos gyventojų. „XIV amžiuje pasaulį siaubė badas, maras, o paskui vėl maras, – pasakoja Stanfordo universiteto istorijos ir klasikinių kalbų profesorius W. Scheidelis. – Jei pažvelgtume į 50 metų vaizdą, galėtume pamatyti pakankamai dislokacijos pokyčiams įvykti.“

Ekonomistė Faiza Shaheen teigia, kad seniai buvo laikas gerinti darbuotojų, atsidūrusių pandemijos fronto linijose, gyvenimo lygį. Jungtinės Karalystės darbo partijos aktyvistė, gruodžio mėnesį per plauką išsaugojusi savo vietą parlamente, F. Shaheen apstulbusi stebėjo, kaip Boriso Johnsono konservatorių vyriausybė puolė imtis skubių priemonių, tarytum nurašytų nuo leiboristų partijos vadovėlio.

Dabar ji baiminasi, kad krizė praeis, palikdama neišspręstas jau seniai dėmesio reikalaujančias problemas, tokias kaip maži atlyginimai tiems, kurie rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis socialinės globos namuose. Jungtinėje Karalystėje, kaip ir kitose šalyse, šioms įstaigoms koronavirusinė infekcija sudavė negailestingą smūgį: gegužės 1 d. Anglijoje ir Velse buvo užregistruota 8312 mirčių.

COVID-19

F. Shaheen teigia, kad nesugebėjimas paremti socialinės globos darbuotojų yra palikimas taupymo ir privatizavimo politikos, kurios po 2008 m. nuosmukio laikėsi viena po kitos valdžiusios konservatorių vyriausybės. „Norint pamatyti ilgalaikį viešųjų investicijų augimą, reikėtų giluminių pokyčių torių ideologijoje, – sako Londono darbo ir socialinių studijų centro direktorė F. Shaheen. – Ketiname garsiai šaukti ir sukurti socialinį judėjimą, kad pagaliau išvystume realius pokyčius.“

Akcininkų aktyvistė Catherine Howarth pati bando kelti triukšmą. Kaip Londono „ShareAction“ vadovė, ji žengia aplinkosaugos, socialinės politikos ir valdymo (arba ESG) judėjimo priešakyje. Pasak C. Howarth, per daug kompanijų išnaudoja menkai apmokamus, laisvai samdomus darbuotojus ir reikalauja nulinių valandų sutarčių, kurios nesuteikia nuolatinio darbo teikiamų privalumų ir saugumo. Šias problemas pandemija tik pagilino.

Taigi jos pelno nesiekianti organizacija, ilgą laiką taikiusi kompanijoms spaudimą dėl klimato kaitos, dabar ragina institucinius investuotojus pasinaudoti savo įtaka ir akcininkų nutarimais, spaudžiant kompanijų valdybas priimti progresyvesnę užimtumo politiką. Daugiau kaip 40 biržoje kotiruojamų Didžiosios Britanijos kompanijų jau įsipareigojo savo darbuotojams ir rangovams mokėti „atlyginimą, už kurį įmanoma gyventi“ – jis 20 proc. didesnis už minimalų atlyginimą. Atsižvelgiant į augančią ESG fondų įtaką – praėjusiais metais investuotojai į juos įdėjo daugiau kaip 20 milijardų dolerių, arba keturis kartus daugiau nei 2018 m., – ji tikisi, kad prie pokyčių prisijungs ir daugiau firmų.

Tačiau C. Howarth negali pasakyti, ar krizė taps pokyčių katalizatoriumi. „Net neįsivaizduoju, ar ši katastrofa tiesiog pasimirš, ar kompanijoms ir investuotojų bendruomenei pakaks vaizduotės, kad būtų sukurta nauja kapitalizmo forma, apsauganti žmones nuo tokio pobūdžio sukrėtimų, – sako ji. – Bet galbūt mums pavyks atstatyti pasaulį geriau, nei jis atrodė iki katastrofos.“

Daugybė įsitikinimų, kuriuos pasaulio ekonomikoje laikėme savaime suprantamais, dabar išsisklaidė. Imkime kad ir Kiniją. Progresyviosios politikos instituto atstovas M. Mandelis teigia, kad tiekimo grandinių nutrūkimas antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje turės plačių padarinių. Kinija daugelį metų pildė Amerikos prekybos centrų lentynas. Nuostabiausia tai, kad kainos metų metus išliko tos pačios, nors vidutinis darbo užmokestis Kinijoje išaugo keturis kartus. Ši anomaliją daug pasako apie tai, kaip Kinija ištraukė iš skurdo šimtus milijonų savo piliečių tuo metu, kai Amerika ragavo vartojimo bumo vaisius.

Anot M. Mandelio, net jei D. Trumpo prekybos ginčui su Kinija nepavyko iš tikrųjų nutraukti šio ciklo, tą veikiausiai padarys koronavirusas. Tai reiškia, kad Kinijos prekių kainos greičiausiai kils, Federalinė rezervų sistema užvers ekonomiką grynaisiais pinigais, o amerikiečiai pradės labiau taupyti. M. Mandelis sako, kad infliacija, paskutinį kartą JAV ekonomiką kamavusi devintojo dešimtmečio pradžioje, gali vėl sugrįžti – ir su trenksmu.

Tačiau ne iš karto. Balandį, kai energijos rinka pramušė dugną, o naftos kaina nukrito žemiau nulio, tapo aišku, kad dezinfliacijos rizika dar kurį laiką veiks pasaulio ekonomiką. Iainas Barnesas, Londono „Netwealth Investments Ltd.“ portfelių valdymo vadovas, sako, kad sunku prognozuoti, ar energijos paklausa artimiausiu metu vėl išaugs.

B. Bernanke taip pat numato ilgalaikius politinės ekonomikos pokyčius. Jis mąsto apie histerezės principą, kuris ekonomikoje reiškia suvokimą, jog tai, kas iš pradžių atrodo laikina, ilgainiui tampa pastovu. Jis pažymi, kad ekonomistai ilgą laiką nerimavo dėl įvairiose pramonės šakose augančios stambių korporacijų koncentracijos. Ši tendencija gali tik sustiprėti, jei vyriausybės nesugebės padėti smulkesnėms kompanijoms išgyventi krizę.
E. Robinson

O štai Ray Dalio žengia dar toliau: pasak jo, turėtum būti „beprotis“, kad laikytum vyriausybių obligacijas, nes centriniai bankai yra nusiteikę spausdinti pinigus ir gelbėti savo ekonomikas, tad jų fiksuotų pajamų obligacijos – prasta turto saugykla. Tokia nuomonė skamba netikėtai, kadangi JAV vyriausybės ir kitų aukštai vertinamų valstybių obligacijos laikomos pačiomis saugiausiomis investicijomis. Maža to, didžiausio pasaulyje rizikos draudimo fondo „Bridgewater Associates LP“ įkūrėjas R. Dalio balandžio mėnesį „Bloomberg News“ sakė, kad pandemija paskatins „naują pasaulio tvarką“, nes lyderiai stengsis užpildyti, jo apskaičiavimu, 20 trilijonų dolerių skylę pasaulio ekonomikoje. Jis teigia, kad investuotojams netgi teks iš naujo apibrėžti „pinigų ir kredito vertę“.

B. Bernanke taip pat numato ilgalaikius politinės ekonomikos pokyčius. Jis mąsto apie histerezės principą, kuris ekonomikoje reiškia suvokimą, jog tai, kas iš pradžių atrodo laikina, ilgainiui tampa pastovu. Jis pažymi, kad ekonomistai ilgą laiką nerimavo dėl įvairiose pramonės šakose augančios stambių korporacijų koncentracijos. Ši tendencija gali tik sustiprėti, jei vyriausybės nesugebės padėti smulkesnėms kompanijoms išgyventi krizę. B. Bernanke taip pat teigia, kad nuotolinis darbas ir verslas turi potencialo pakeisti vartotojų elgesį ir ekonomiką.

Pinigų valdytojas Peteris Fitzgeraldas visą gyvenimą kaunasi su krizėmis: 1997 m. Azijos finansiniu nuosmukiu, „dotkomų“ žlugimu 2000 m., „Enron“ ir „WorldCom“ bankrotais šio amžiaus pradžioje, būsto paskolų krize 2008-aisiais ir galiausiai Europos Sąjungos 2012–15 m. suverenių skolų katastrofa. Pasak jo, sprendimas beveik visada būna aiškiai matomas.

Kad ir kokia neišsprendžiama atrodytų problema – pamenate, kaip Vokietija ir Graikija prieš penkis pavasarius negalėjo susitarti dėl finansinės paramos? – galima guostis tuo, kad sprendimas būtinai atsiras, kad ir koks nemalonus jis atrodytų. „Šį kartą mes tiesiog neturime duomenų, – sako P. Fitzgeraldas, Londono „Aviva Investors Global Services Ltd.“ vyriausiasis daugialypio turto investavimo specialistas. – Nujaučiu, kad viskas dar tik prasideda.“

Kontrolės praradimas yra tai, ką P. Fitzgeraldas ir kiti patyrę finansų specialistai laiko išties šiurpinančiu niuansu. Šį kartą sąlygas diktuoja virusas, o ne Federalinės rezervų sistemos Atviros rinkos komitetas ar Eurogrupė. Kol mokslas nesugebės jo įveikti, geriausia, ko galime tikėtis – išsilaikyti ant kojų.