Šiaurės kovos: Arktyje NATO žaidžia Šaltojo karo žaidimus su Rusija

Pirmą kartą po daugelio metų į Barenco jūrą grįžta NATO kariniai laivai.

Barenco jūra – ne pati svetingiausia vieta. „Nuolatinės pūgos... po kelias valandas užstodavo žemę, – rašė nelaimingas britų povandeninio laivo įgulos narys, Šaltojo karo metu išsiųstas į Barenco jūrą šnipinėti priešų. – Mums teko kęsti purslus, dar nepasiekus veido sušąlančius į ledą.“ Todėl nieko nuostabaus, kad JAV kariniai laivai Barenco jūroje neplaukiojo nuo pat devintojo dešimtmečio. Tačiau praeitą savaitę jie vėl grįžo.

KLAUSYK: Šiaurės kovos: JAV ir Jungtinė Karalystė žaidžia Šaltojo karo žaidimus su Rusija Arktyje

NATO jūrų pajėgos pamažu stumiasi vis tolyn į šiaurę. 2018 m. sąjungininkės kartu su Švedija ir Suomija dalyvavo Norvegijoje vykusiose „Trident Juncture“ pratybose – didžiausiose NATO pratybose nuo Šaltojo karo pabaigos. Jose pirmą kartą per tris dešimtmečius Šiaurės poliariniame rate panaudotas JAV lėktuvnešis. Nuo pratybų Vakarų šalių kariniai laivai teritorijoje lankosi dažnai. Gegužės 1 d. Norvegijos jūroje povandeninių laivų medžioklės įgūdžius lavino „paviršiaus karinių veiksmų grupė“, sudaryta iš dviejų JAV eskadrinių minininkų, atominio povandeninio laivo, aptarnaujančio laivo, ilgo nuotolio patruliavimui jūroje skirto lėktuvo bei britų fregatos.

Tokios pratybos gana įprastos. Tačiau gegužės 4 d. keli iš šių laivų atsiskyrė ir kartu su trečiu eskadriniu minininku nuplaukė tolyn į Barenco jūrą. Nors šioje teritorijoje JAV ir Jungtinės Karalystės povandeniniai laivai sukinėjasi ir slapčia rusų pajėgas ir pratybas stebi nuolat, paviršiaus laivai to nedarė jau daugybę metų. Gegužės 7 d. Rusijos laivynas nekviestus svečius pasitiko pareiškęs, kad taip pat atliks pratybas Barenco jūroje – ir ne bet kaip, o naudojant tikrą amuniciją. Gegužės 8 d. Rusijos pašonėje atšventę Antrojo pasaulinio karo baigties metines ir užbaigę kelias dienas trukusias „aukšto lygio ilgalaikių operacijų“ pratybas, NATO laivai pasišalino.

Šie veiksmai labai svarbūs. Panaudoti eskadrinius minininkus, gabenančius priešraketinės gynybos sistemas ir atakoms sausumoje skirtas sparnuotąsias raketas – itin rimtas žingsnis. Juk ši teritorija – Rusijos karinio laivyno pajėgų centras, kuriame laikomi ir atominiais ginklais apginkluoti povandeniniai laivai. Severomorske, Kolos pusiasalyje, šiek tiek į rytus nuo tolimiausios Norvegijos šiaurinės dalies įsikūręs Rusijos šiaurinis laivynas.

JAV ir Prancūzijai kovai su koronavirusu teko paaukoti po lėktuvnešį, tad Vakarų kariniai laivynai trokšta pademonstruoti, kad covid‑19 krizė jų pajėgumų nesusilpinino. Tačiau domėtis šiaurės ašigaliu pradėta dar prieš pandemiją. Pasak JAV karinio laivyno, viena iš priežasčių įsiveržti į Barenco jūrą buvo tikslas „įtvirtinti laivybos laisvę“. Pastaruoju metu Rusija ėmė taikyti įvairias taisykles laivams, norintiems keliauti dėl pasaulinio atšilimo tirpstant ledynams vis patogesniu tampančiu Šiaurės jūrų keliu (Northern Sea Route arba NSR), kuris jungia Atlanto ir Ramųjį vandenyną. JAV į šias taisykles žvelgia su panieka ir tvirtina, kad jūrų teisėje numatoma, jog užsienio kariniai laivai turi teisę taikiai praplaukti teritorinius vandenis. Nors praeitos savaitės pratybose laivai į NSR neplaukė, galima laukti užuominų, kad ryšis ten plaukti ateityje.

Be to, Arktis tampa vis svarbesne NATO gynybos politikai. Per kelis pastaruosius metus Rusija sustiprino savo šiaurinį laivyną naujais laivais, oro gynybos sistemomis bei raketų bazėmis. Pasak JAV organizacijos „Centre for Naval Analyses“ atstovo Michaelo Kofmano, Rusijos povandeninių laivų skaičius vis dar „neprilygsta“ JAV. Tačiau jie darosi vis aktyvesni. NATO vadų duomenimis, Rusijos povandeniniai laivai tokie aktyvūs nebuvo nuo pat Šaltojo karo. Pranešama, kad spalio mėnesį į šiaurės Atlantą atplaukė dešimt povandeninių laivų, norėjusių išbandyti, ar pavyks prasmukti nepastebėtiems.

„Rusijos karinis laivynas dabar kur kas aktyvesnis negu buvo dešimtajame dešimtmetyje ir 2000 m. pirmajame dešimtmetyje, bet turint omenyje, kad tuo metu buvo sulėtėjusi karinė veikla ir trūko finansavimo, toks pokytis neišvengiamas“, – teigia M. Kofmanas. Tačiau suintensyvėjusi Rusijos veikla NATO planuotojus vis tiek neramina. Naujieji Rusijos povandeniniai laivai puikiai apsiginklavę ir tylūs. Dėl to, kaip teigiama neseniai pasirodžiusiame Londono ekspertų organizacijos „International institute for Strategic Studies“ (IISS) atstovo Nicko Childso moksliniame darbe, NATO „akustinis pranašumas“ (t. y., gebėjimas aptikti toliau esančius povandeninius laivus, negu geba Rusija) dabar „smarkiai sumažėjo“.

Rusija puolimui skirtus povandeninius laivus dažniausiai naudoja ginti „bastioną“ – teritoriją Barenco ir Ochotsko jūroje, kur patruliuoja branduoliniais ginklais ir balistinėmis raketomis ginkluoti jos povandeniniai laivai. Tačiau keletas NATO admirolų nerimauja, kad kilus konfliktui kai kurie iš šių laivų sąjungai gali kelti didesnį pavojų. Atskira Rusijos karo laivyno pajėgų atšaka, vadinama „Pagrindiniu giliavandenių tyrimų direktoratu“ (Главное управление глубоководных исследований arba GUGI) gali taikytis į Atlanto vandenyną kertančius kabelius.

Šis pavojus nenaujas. Didžiąją Šaltojo karo laikotarpio dalį NATO sąjungininkės stengėsi neišleisti sovietų laivų iš Arkties ir užkirsti jiems kelią vadinamojoje „GIUK spragoje“ (t. y., jūrų kelyje tarp Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės), kur įrengta daugybė povandeninių pasiklausymo postų. „Mes perplauksime imperialistų hidrolokatorių tinklus ir pastebėti nebūsime!“ – pareiškia „Raudonojo spalio“ kapitonas Markas Ramius 1984 m. pasirodžiusiame debiutiniame Tomo Clancy romane.

Dabar ši teritorija vėl grįžo į dėmesio centrą, tad po kelių dešimtmečių nepriežiūros, NATO vėl investuoja į povandeninių laivų stabdymo įrangą. JAV ėmė vykdyti daugiau povandeninius laivus sekančių P8 lėktuvų skrydžių iš Islandijos, o Jungtinė Karalystė ir Norvegija ėmėsi kurti savo P8 eskadriles. Jų tikslas – kaip įmanoma anksčiau pastebėti ir atgrasyti Rusijos atominius povandenius laivus, nes patekęs į Atlantą vos vienas iš jų gali sukelti bėdų didžiuliuose vandenynų plotuose.

Tačiau gynybinio perimetro gali ir neužtekti. Naujosios kartos Rusijos laivuose gabenamos raketos NATO laivams arba teritorijai grėsmę gali kelti ir būdamos toli į šiaurę nuo GIUK, o galbūt net ir likdamos namų uostuose. „Šios technologijų naujovės kelia visiškai naują ir sunkiai įveikiamą pavojų NATO pajėgoms“, – padaro išvadą IISS. Dėl tokio pavojaus daugiau pastangų puolimui jūroje kažkada buvo pradėjusi skirti ir R. Reagano administracija, kuri siuntė pajėgas į šiaurę nuo GIUK, link jūrinio Sovietų Sąjungos „bastiono“. „Mane labai stebina dabartinės padėties panašumas į devintojo dešimtmečio įvykius, – kalbėdamas apie JAV ir Jungtinės Karalystės laivus Barenco jūroje pareiškė Švedijos gynybos tyrimų agentūros (Swedish Defence Research Agency) atstovas Niklas Granholmas. – Laikomasi strategijos priartėti prie Rusijos šiaurinio laivyno, o ne pasitikti jį toliau pietuose.“