Šveicarijos bankininkystės tradicijos užgimė apie 1700-uosius, kai Europos didikams darėsi nesaugu visą kapitalą laikyti prie savęs, o karingi kalniečiai, ne kartą įrodę savo pažado vertę, atrodė tinkama vieta turtams slėpti. 1934-aisiais Šveicarija išleido Federalinį bankų aktą, kuriame įstatymiškai įtvirtinta prievolė laikytis besąlyginio klientų slaptumo ir konfidencialumo taisyklių.

Neutrali ir aikštinga Šveicarija karingo nacionalizmo siuto apimtoms didžiosioms kaimynėms buvo kaip rakštis. Pridurčiau, auksinė rakštis – jau prieš Antrąjį pasaulinį karą sklido gandai apie nesuskaičiuojamas aukso, brangakmenių, grynųjų pinigų atsargas slaptose kalnų saugyklose. Ir visa tai – kažkokioje sūrių ir karvučių karalystėje su 4 milijonais gyventojų (būtent tiek jų buvo 1930-aisiais)?

Žinoma, protingesni (o tokiais reikėtų laikyti nacių Vokietijos karinius planuotojus) suprato, kad viskas ne taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Matomi fortai, įtvirtinimų linijos slėpė ir dar kai ką – šveicarai paruošė staigmenų bet kokiam priešui: kiekvienas kelias, tiltas, tunelis buvo užminuotas. Sutriuškinus šveicarus mūšiuose šalis turėjo tapti nepereinama ir nepervažiuojama akmenų krūva. Suprantama, su po ja palaidotais priešais.

Fort du Scex. Artilerijos baterija "Ermitage"

Gintis šveicarai pasiruošė skrupulingai ir be jokios abejonės priemaišos. Po Vermachto tankų vikšrais kritus Prancūzijai, Henri Guisanas, Šveicarijos ginkluotųjų pajėgų generolas, pareiškė, kad kariuomenė priešinsis bet kokiai bet kurio priešo invazijai, vėliau atsitrauks į Alpėse paruoštas pozicijas ir priešinsis ten. Kai pasibaigs šaudmenys, priešinsis durtuvais. Šalies gyventojams duotas nurodymas nevykdyti bet kurio Šveicarijos pareigūno įsakymo pasiduoti, net jeigu kartais toks įsakymas būtų paskelbtas: karas turi tęstis, kol neliks agresoriaus arba neliks šveicarų.

Dar 1937-aisiais Adolfas Hitleris teigė, kad gerbia šveicarų neutralitetą, tačiau apetitas kyla valgant, todėl jau 1941-aisiais, susitikimo su B. Musoliniu metu, kalbėjo tiesiai: „Šveicarija turi labiausiai šlykščius ir apgailėtinus žmones bei politinę sistemą.“ Tardamas šiuos žodžius A. Hitleris ruošė planą „Tannenbaum“ – invazijos į Šveicariją operaciją. Reikėjo tik duoti įsakymą ir 11 vokiečių bei 15 italų divizijų būtų kirtusios sienas. Alpių kalnų šlaitai būtų nusidažę kraujo upėmis. Tačiau A. Hitleris įsakymo nedavė.

Kai kurie sako, kad šveicarai naudojo dabar dažnai aptarinėjamą atgrasymo taktiką, tačiau patys šveicarai taip nemanė. Vokiečiams „netyčia“ pažeidus Šveicarijos oro erdvę, pakilę šalies naikintuvai nutupdė vokiečių lengvąjį bombonešį „Do-17“. Kai iškarto 36 vokiški „Heinkel-111“ lėktuvai kirto valstybės oro sieną, šveicarai du iš jų numušė. Vokiečiai vis kartojo savo reidus, šveicarai numušinėjo pažeidėjus (1940-ųjų birželį numušta 11 „Luftwaffe“ orlaivių).

Užmaskuota 105 mm artilerijos pozicija

1944 m. balandį dėl techninio gedimo Šveicarijoje buvo priverstas nusileisti slaptas vokiečių lėktuvas „Bf.110G-4/R7“ su eksperimentine įranga bei slaptais vokiečių priešlėktuvininkų kodais. Naciai parengė lėktuvo perėmimo operaciją, kuriai turėjo vadovauti garsusis diversantas Otto Skorzeny, tačiau šalių diplomatai susitarė ir vokiečių ambasados darbuotojų akyse šveicarai lėktuvą sudegino. „Už nepatogumus“ šveicarams buvo pažadėta 12 naujutėlaičių meseršmitų. Deja, jie gauti su visiškai išteklius išnaudojusiais varikliais. Už tai bankininkų šalies atstovai 1951-aisiais iš Vokietijos išsireikalavo piniginę kompensaciją.

Karui artėjant į pabaigą, Europą užtvindžius sąjungininkų pajėgoms, prasidėjo Šveicarijos oro erdvės pažeidimai jau iš pastarųjų pusės. Tačiau neutralitetas reiškia... neutralitetą – šveicarai sėkmingai pradėjo gaudyti ir šiuos oro pažeidėjus. Taip, su priverstiniais tupdymais ir nepaklusniųjų numušimu. Žinoma daugybė incidentų, pradedant miesto bombardavimu ir baigiant žuvusiais amerikiečių bei britų pilotais. Galiausiai viskas nurimo.

Šaltojo karo metu Šveicarija dar labiau apsikasė, militarizavosi ir... turtėjo. Buvo net atlikti skaičiavimai ir pradėti teoriniai šveicariškos atominės bombos kūrimo darbai, jie apleisti tik 1988-aisiais.

Didžiausias Šveicarijos bankas UBS

Sovietinė imperija žlugo, per Vakarų pasaulį septynmyliais žingsniais ėmė ristis progresyvios globalumo idėjos. Neaplenkė jos ir Šveicarijos. Armija nuolat mažinama (2017 m. jos struktūrą sudarė 120 000 žmonių), atsirado judėjimas „Už Šveicariją be armijos“, o gynybos finansavimas nesiekia 0,7 procentų nuo BVP. Militarizmo pabaiga?

Ne visai. Nedidelė valstybė, kurioje gyventojų 3 kartus daugiau negu Lietuvoje, savo jau sukurtoms ir išvystytoms pajėgoms skiria 4,8 karto daugiau lėšų gynybai negu pajėgas vystanti Lietuva.

2013 m. daugiau negu 73 procentai balsavusių šveicarų referendumo metu atmetė iniciatyvą atsisakyti šauktinių. Ir, svarbiausia, praktiškai kiekvienas namų ūkis Šveicarijoje yra „prifarširuotas“ ginklų. Priešų invazijos metu į jį šaudys ne bet kas: daugelis statinių, esančių strateginėse vietose, turi ne plonesnes kaip 40 cm sienas ir sustiprintas perdangas – štai iš ten į priešą ir šaudys kiekvienas gerai pasirengęs šveicaras.

Garbę būti laisviems ir turtingiems reikia apginti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)