Raulis Hilbergas savo knygoje „Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai“ aprašo žydų tragediją. Istorikas pateikia nusikaltėlių portretus, aukų padėtį, stebėtojų liudijimus.
Nusikaltimai žydų atžvilgiu intensyviausiai vyko 1933–1945 metais. Šios tautybės žmonės buvo žudomi ne tik hitlerinėje Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Kaip matome iš datos – tai tarpukario ir karo metai.
Kuo prasikalto žydai? Tuo, kad jie nebuvo „arijų“ rasės? Tuo, kad jie buvo turtingi ir mokėjo gyventi? Tuo, kad jie versdavosi tarpininkavimu? Skaitant knygą paaiškėja, kad ši neapykanta buvo vieno didžiausių visų laikų nusikaltėlio – Adolfo Hitlerio – asmeninių marazmų pasekmė. Hitlerio motiną gydė daktaras žydas, moteris neišgyveno. Jau tada Hitleris, dar būdamas visai jaunas, ėmė neapkęsti žydų. Ir tik vėliau Adolfas Hitleris sukūrė nacionalizmo ideologiją, kurios pagrindinis principas yra tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, – šiuo atveju vokiečių tautos.
Dar 1919 metais Hitleris išdėstė savo požiūrį į žydus. Jis žydus kaltino tokiais dalykais: žydai esą nešioja užkrečiamas ligas (utėlės, sifilis, šiltinė), esą žydai yra negražūs, nuo jų sklinda nemalonus kvapas, žydai esą yra komunistai ir platina marksizmo idėjas, jie nieko negamina ir yra tik tarpininkai, užgrobė profsąjungas, kontroliuoja biržas.
Žydų tautą buvo siekiama sunaikinti. Vokietijoje nacistų partija organizavo žydų boikotą, o žydai teisėjai buvo brutaliai išvaromi iš teismų. Hitleris pareikalavo pašalinti visus valstybinių įstaigų tarnautojus žydus, uždrausti žydams teisininkams verstis juridine praktika, nutraukti darbo sutartis su žydais patentų agentais bei mokesčių konsultantais. Galiausiai specialūs būriai ėmė šaudyti žydus ir šis procesas tapo rutina, kuri baigėsi tik 1945 m. Nei vienai žydų grupei neturėjo būti taikomos išimtys, nė vienam žydui neturėjo būti sudaromos galimybės pasprukti iš užmesto tinklo. Žudynės turėjo būti vykdomos taip, kad nesukeltų psichologinio žudikų pasipriešinimo, aukų sąmyšio ir nežydiškosios gyventojų dalies susirūpinimo bei protesto, todėl žydų šaudymo operacijoms Rytų Europoje būdavo samdoma palyginti daug tenykščių kolaborantų ir tobulinama sistema pervežant žydus aklinai užkaltais traukiniais iš Vakarų ir Vidurio Europos sričių okupuotoje Lenkijos teritorijoje esančias nuošalias stovyklas su įrengtomis dujų kameromis.
Žydus pažymėdavo žvaigžde, ir jų kontaktai su ne žydais tapdavo griežtai ribojami, reguliuojami arba draudžiami. Milijonus žydų ištiko vienodas likimas prie iš anksto iškastų kapų arba dujų kameroje tamsoje už hermetiškai uždarytų durų. Kai vokiečiai pradėjo atvirai demonstruoti savo išaugusią galią žydams, nusikaltėliai kiekvienas skirtingai įsijautė į savo vaidmenį. Vieni griebėsi darbo su įkarščiu, kiti nusirisdavo į kraštutinumus, dar kiti savo pareigas atlikdavo kamuojami dvejonių ir nuogąstavimų.
Buvo nesigailima nei vaikų, nei nėščių moterų. Liudytojai pasakojo, kaip maži vaikai būdavo mėtomi pro langą, sviedžiami kaip maišai į sunkvežimius, trankomi į sienas arba gyvi grūdami į degančių lavonų laužus. Šautuvų buožėmis būdavo mušamos nėščios moterys. Tyčiojimasis iš žydų buvo vadinamas „pramogavimu“. Kai kurie budeliai mėgdavo pasijuokti iš žydų. Patyčioms perrengdavo kokį nors belaisvį juokdario kostiumu ir pastatydavo priešais Osvencimo išvietę, prisakę, kad duotų tik vieną minutę reikalo prispaustiems kaliniams nusilengvinti. Jie galėdavo prikalti Dovydo žvaigždę prie dujų kamerų pastato. Gydytojai žydams specialiai sukeldavo ligas, nuo kurių jie mirdavo, o teisininkai kurpdavo neteisingas bylas. Žydams būdavo atliekama prievartinė sterilizacija, o karo pradžioje pradėta taikyti eutanazija.
Baisiausia tai, kad nusikaltėliai savo „darbą“ atlikdavo vedami gryno entuziazmo, kurį skatino visa nacionalistinė ideologija. Žydus šaudyti ėjo savanoriai.
Tačiau daugiau nei milijonas žydų, kurie gyveno tiesiogiai Vokietijos kontroliuojamose arba su Vokietija sąjungą sudariusiose šalyse ir kurie prieš arba per karą nepabėgo į saugią vietą, po 1945 metų gegužės mėnesio tebebuvo gyvi.
Visų pirma mirties pavyko išvengti tiems žydams, kurių neįtraukė galutinė naikinimo proceso stadija. Senosios Rumunijos ir Bulgarijos žydų bendruomenes išgelbėjo savo sprendimais šių šalių vyriausybės. Išliko ir žydai, be priedangos gyvenę miestuose, kuriuose vokiečiai daugiau nebegalėjo mobilizuoti transporto ir policijos deportacijoms vykdyti. Taip nutiko Budapešte ir Paryžiuje.
Antrajai didelei kategorijai priklausė žmonės, kurie išsigelbėjo slapstydamiesi, priešindamiesi arba maskuodamiesi. Vakarų Europoje nemažai žydų rado prieglobstį butų kambariuose, rūsiuose ir palėpėse arba vienuolynuose ir panašiose vietose. Taip pat žydai, būdami gudri tauta, sugebėdavo suklastoti dokumentus.
Trečią svarbią grupę išvaduotoje teritorijoje ir sąjungininkų užimtame reiche sudarė asmenys, kurie visą karą iki pat pabaigos praleido nelaisvėje. Žydus, likusius stovyklose ir pamestus likimo valiai evakuojant, išvaduotojai rasdavo itin sunkios fizinės būklės. Tokie žmonės ilgai neišgyvendavo.
Tarp išgyvenusių žmonių vyresnių nei trisdešimt metų buvo labai mažai.
Išgyveno tik labai stiprūs žydai – ir fizine, ir psichologine prasme. Jiems buvo būdingas realizmas, gebėjimas greitai apsispręsti ir atkaklus gyvenimo troškimas, nuovokumas.
Išgyvenusieji pasižymėjo ypatingu ryžtingumu – tai nepaliaujamas ryžtas išgyventi. Jie įkūnijo visas tas savybes, kurios gali padėti žmogui išsigelbėti pačiose neįmanomiausiose situacijose. Kartu jie neginčijamai įrodė esminę tiesą, pasitvirtinusią visais atvejais, kai žmogui pavykdavo nugalėti savo likimą: juos lydėjo sėkmė, bet lydėjo po to, kai jie ėmė patys už save kovoti.
Mažai buvo tokių, kurie į pokario pasaulį grįžo su įsisenėjusia liga ar fiziniu trūkumu. Pirmiausia, jie išvis nebūtų likę gyvi, jeigu būtų buvę luoši.
Taigi žydai, kurie išgyveno, sudarė labai stiprios tautos pamatus. Šiomis dienomis nerasi žydo, kuris nemokėtų gyventi.
