baltu kaip sniegas fuzeliažu ir nacionalinėmis spalvomis arba tricolore išsiskiriantis prezidento lėktuvas skrenda iš Pekino į Paryžių. Emmanuelis Macronas savo ore pakibusiame kabinete ką tik baigė susirinkimą po kelionės į Kiniją ir leido darbuotojams kelias valandas nusnūsti. Neįpratęs prie prezidento lėktuvo vaizdo lankytojas labiausiai nustebtų čia išvydęs ne ant sienos kabantį įrėmintą plakatą ir ne prie grindų prisuktas odines kėdes. Keisčiausia jam būtų pamatyti E. Macroną, vilkintį džemperiu.
Daugelis pasaulio šalių vadovų turi susikūrę jiems įprastą įvaizdį. Vokietijos kanclerė Angela Merkel nuolat dėvi vienspalvius švarkus. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas meniškai susivelia plaukus. Tačiau E. Macrono uniforma – tai kostiumai. Ne dryžuoti kostiumai, kuriuos jis mėgo vilkėti, kai dar buvo jaunas investicijų banko darbuotojas, o gero sukirpimo tamsiai mėlyni kostiumai su derančiais rimtų spalvų kaklaraiščiais. Taip apsirengęs jis lankosi ligoninėse, internetu kalbasi su Europos šalių vadovais, o praeitą savaitę vilkėdamas kostiumu netgi apsilankė pomidorų ūkyje ir maisto parduotuvėje. Jo kritikai kostiumus laiko įžeidžiančiu požymiu, atskleidžiančiu, kad jis priklauso puikiai išsilavinusių miestiečių elitui. Tačiau užkietėjusiam teatro gerbėjui E. Macronui jo kostiumai – tai tiesiogine prasme personažo kostiumai, t. y., būdas sukurti Penktosios respublikos prezidento institucijai deramą formalumo, autoriteto ir galios atmosferą.
Europoje tebesitęsianti Covid‑19 krizė – tai išbandymas skirtingiems lyderystės stiliams. Atsargios ir racionalios A. Merkel manieros bent kol kas patenkina visuomenėje kilusį tylios kompetencijos troškimą. B. Johnsonui įprastas triukšmingas optimizmas šiuo metu neatrodo deramas. O 2017 m. rinkimų naktį iš Luvro rūmų šešėlio pasirodęs ir Jupiteriu tapęs E. Macronas dabar savo kostiumą simboliškai nusivilko. Nuo tada, kai prasidėjo pandemija, anksčiau iš aukšto savo žmonėms pamokslavęs visažinis prezidentas įvaizdį pakeitė du kartus – iš pradžių tapo kariu, vedančiu prancūzus į mūšį, o tada – savimi abejojančiu lyderiu, kuris vos per vieną interviu net 11 kartų pavartojo žodį „nuolankumas“. Jei pasinaudotume prezidento mėgstamomis aliuzijomis į klasikinę literatūrą, jis pakeitė romėnų dievų karaliaus Jupiterio kostiumą į karo dievo Marso kostiumą, o šį vėliau iškeitė į išminties deivės Minervos apdarą.
Jupiterio kostiumą verta prisiminti. „Jupiteriškas“ prezidento valdymas buvo pasipriešinimas pernelyg „normaliam“ jo pirmtako socialistų partijos atstovo François Hollande valdymo laikotarpiui, kai dabartinis prezidentas tarnavo tiek jo patarėju, tiek ministru. Kaip prieš rinkimus tvirtino E. Macronas, romantiškus nacionalinius mitus apie garbingas kovas ir civilizaciją mėgstantiems prancūzams reikia ne tik kompetentingos vyriausybės, bet ir lyderio, kuris simbolizuotų ypatingą, beveik mistišką galią. Tačiau nors išrinktas E. Macronas įsivaizdavo, kad demonstruoja autoritetą, prancūzai jo elgesį vis dažniau laikė abejingumu ir panieka. Kartą jis nerūpestingai pareiškė darbo netekusiam sodininkui: „Galėčiau rasti tau darbą vos perėjęs į kitą gatvės pusę“. Netrukus kilo gilets jaunes („geltonųjų liemenių“) protestai. Jupiteris nuo Olimpo nusirito su trenksmu.
O kai įsisiautėjo epidemija, E. Macronas apsivilko kareivio drabužius. „Mes patekome į karą“, – kreipdamasis į tautą kovo 16 d., kai Prancūzijoje įvestas karantinas, ne mažiau kaip šešis kartus pakartojo jis. „Priešas“ buvo nematomas; vyriausybė turėjo „kovoti“. Po savaitės jis pasirodė rytų Prancūzijos karinėje ligoninėje, apsuptas kamufliažo ir rusvai žalių kareivių uniformų spalvų. „Kaip G. Clemenceau apkasuose“, – pareiškė vienas prezidento padėjėjas, turėdamas omenyje ministrą pirmininką, kuris 1917 m. reguliariai lankydavosi purvinose ir kruvinose fronto linijose vilkėdamas paltu ilgais skvernais ir apsimovęs blauzdines, kad išreikštų pasipriešinimą pesimizmui ir nevilčiai.
Tačiau neilgai trukus atsiskleidė karingo E. Macrono įvaizdžio trūkumai. Prancūzija, kaip ir visos kitos šalys, negali „nugalėti“ Covid‑19. Déconfinement, arba karantino priemonių lengvinimas, kuris Prancūzijoje prasidės gegužės 11 d., nėra kova. Tai – sudėtingas procesas, kurio metu reikia ieškoti kompromisų, suvaldyti baimę ir įgyti pasitikėjimą – ir visa tai padaryti remiantis nuolat kintančiais įrodymais ir netobula informacija.
Dėl to dabar prezidentas apsisiautė Minervos sagesse aura. Balandžio 13 d. trečią kartą per televiziją kreipdamasis į tautą jis daug kalbėjo apie solidarité ir fraternité, taip bandydamas įkvėpti tautiečius. Tačiau taip pat išreiškė ir pavyzdingą nuolankumą. „Privalome būti atviri“, – pareiškė jis, kalbėdamas apie „klaidas“ ir „nesėkmes“ dėl kaukių, medicininių chalatų ir dezinfekcinio skysčio rankoms trūkumo. Jis mįslingai pridūrė, kad atėjo laikas „atnaujinti viską, ypač save patį“. Atrodo, kad kilus nežinomybei prezidentas‑filosofas atsisakė pamokslų tautai ir pakeitė jas savianalize bei itin detalia faktų paieška – vieną dieną jis smulkiai išklausinėjo maisto parduotuvės darbuotoją, kitą – be jokio paaiškinimo išskrido į Marselį paklausti mikrobiologijos specialisto apie hidroksichlorokvino naudojimą. „Ši akimirka, – pareiškė jis žurnalui „Le Point“, – manyje daug ką pakeitė.“ Atrodo, kad prezidentas, kaip ir jo dažnai minima Minervos pelėda, laukia pandemijos sutemų, kad pagaliau galėtų imti ieškoti tikrosios išminties.
Tinkamiausias kostiumas
Naujasis prezidento įvaizdis nežinomybės pilniems laikams tinka labiau. Covid‑19 pandemija racionaliems technokratams tapo gera proga atsikeršyti po populistams palankesnio laikotarpio. A. Merkel reitingai nepaprastai išaugo; E. Macrono reitingai taip pat pakilo, tačiau ne taip smarkiai. Tačiau daryti išvadas dar per anksti. Aišku, kad pandemijos politinės pasekmės bus sunkios – bus daug ginčijamasi, kas ir kada priėmė teisingą ar klaidingą sprendimą. Daugelis Prancūzijos gyventojų mano, kad jiems teikta nepatikima informacija dėl kaukių naudojimo ir testų. Tikintys, kad vyriausybė tinkamai susidoros su Covid‑19, teigia tik 39 proc. gyventojų. Kol kas Marine Le Pen ir jos populistai tyli. Tačiau niekas neabejoja, kad jie grįš.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad politikui nuolankumas – ne itin puiki savybė. Pragmatiškumas dažnai gali atrodyti kaip neryžtingumas, o gebėjimas prisitaikyti – kaip paprasčiausia improvizacija. Net labiausiai faktais remtis norintis politikas negali nuolat visko perleisti mokslininkams ir ekspertams. Galų gale sprendimus turi priimti jis. Po trijų valdymo metų E. Macronas puikiai tai žino. Dėl to sunkiausia gali būti įgauti išmintingiausią pavidalą – kalbėti nuolankiai ir elgtis išmintingai.