„Harvard Business Review“ organizuotame apsikeitime el. laiškais R. Henderson ir J. Lepore aptarė kapitalizmo vaidmenį pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali populizmas. J. Lepore remiasi istoriniais faktais apie Herbertą Hooverį, 16‑ają JAV Konstitucijos pataisą ir „Pullman“ geležinkelio streiką ir tvirtina, kad norint išgelbėti demokratiją remti verslo interesų neužtenka. O R. Henderson tikina, kad demokratijos krizė tokia didelė, kad verslas neturi kitos išeities, tad privalo rodyti naują kelią pirmyn, remdamasis vadinamosios „Pažangiosios eros“ pamokomis.
Čia pateikiamas šiek tiek paredaguotas jų pokalbis.
REBECCA HENDERSON: Aš Pažangiąją erą (laikotarpį nuo XIX a. dešimtojo dešimtmečio iki XX a. trečiojo dešimtmečio) laikau vienu geriausių JAV istorijos etapų. Stiprinti demokratiją raginu iš dalies dėl to, kad tikiu, jog tvirtesnė demokratija būtų daug geriau pasiruošusi priimti tokį spaudimą vykdyti pažangias reformas, kokį patiriame dabar.
Norėčiau jums užduoti tokį klausimą: „Kokių šiais laikais aktualių pamokų galime išmokti iš Pažangiosios eros aktyvistų? Jei būčiau pažangiai mąstanti verslininkė ir norėčiau remti tokius pokyčius, su kuo turėčiau bendradarbiauti? Apie ką turėčiau galvoti?“
JILL LEPORE: Pažangiosios eros idėjos buvo priimtinos abiem politinėms partijoms. Prezidentas Theodore Rooseveltas prieš įkurdamas savo partiją buvo respublikonas, o Woodrow Wilsonas buvo demokratas, tačiau jų pažangių reformų vizijos buvo beveik vienodos. Kaip teigė pats W. Wilsonas: „Kai atsisėdu ir palyginu savo idėjas su pažangiai mąstančio respublikono idėjomis, nematau jokio skirtumo.“ Pažvelgus į T. Roosevelto pasisakymus – pavyzdžiui, kad „Jungtinių Valstijų piliečiai turi kontroliuoti tas stiprias komercines jėgas, kurias patys ir sukūrė“, arba prisiminus jo siekį ardyti trestus, visiškai suprantama, kodėl W. Wilsonas taip manė.
Šios reformos (trestų ardymas ir geležinkelių veiklos reguliavimas) buvo sėkmingos dėl to, kad nesupriešino abiejų partijų. Žinoma, didžiosioms įmonėms jos nepatiko, bet beveik visi kiti sutiko, kad jos būtinos.
Arba galime pažvelgti į 16‑ąją Konstitucijos pataisą, kuria įvestas federalinis pajamų mokestis. Kaip rašiau savo JAV istoriją aptariančioje knygoje „These Truths“ („Šios tiesos“): „Priimti Konstitucijos pataisas nepaprastai sunku. Tačiau priimti 16‑ąją pataisą buvo paprasta, o jos pasisekimas atskleidžia, kaip plačiai paplitęs ir koks galingas buvo pažangių idėjų judėjimas. 16‑ąją pataisą greitai ir lengvai priėmė 42 iš 48 valstijų (6 daugiau, negu reikalinga), valstijų Senatuose už ją balsavo vidutiniškai 89 proc., o valstijų Atstovų Rūmuose – 95 proc. politikų. O 19‑oje žemesnės grandies įstatymų leidybų institucijų ji priimta vienbalsiai.“
Šiais laikais panašaus masto pokytis būtų reformuoti rinkikų kolegiją arba apriboti išlaidas rinkiminėms kampanijoms. Tokių didelių reformų nebebūna.
Aptarkime kitą pavyzdį. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje verslininkai (tačiau tik nedidelė verslininkų dalis, ir tik tie, kas turėjo labai dideles įmones, pavyzdžiui, broliai du Pontai) ėmė organizuoti pasipriešinimą Naujojo kurso politikai, ypač pasinaudodami Nacionaline gamintojų asociacija (National Association of Manufacturers arba NAM). NAM pasamdė viešųjų ryšių specialistą, kurio vykdomos kampanijos buvo tokios negarbingos, kad galų gale joms ištirti surengtas tyrimas Kongrese. Tyrime padaryta išvada, kad ši organizacija „neklausė, kokios mūsų ekonominės struktūros silpnybės ir kaip ji išnaudojama, ir neklausė, kaip būtų galima šias klaidas ištaisyti, bet mokėjo milijonus, kad visuomenei būtų kartojama, jog viskas gerai ir tvirtinama, jog siūlomi problemų sprendimai labai pavojingi.“
Broliai du Pontai taip pat įsteigė vadinamąją Amerikos laisvės lygą (American Liberty League), kurios pagrindinė paskirtis buvo priešintis siūlomai socialinio draudimo programai. Beveik visą paramą organizacijai teikė 30 milijonierių (dėl to Demokratų partija ją vadino „Milijonierių lyga“).
Tačiau dabar „pažangumas“ – tai nebe abiem partijoms būdingas reformų siekimas. Šiandien „pažangiai mąstančiais“ vadinami tik tam tikro tipo demokratai. Tai – apibūdinimas, kurį demokratai pradėjo vartoti atsisakę žodžio „liberalas“ – tačiau „pažangiai mąstančių respublikonų“ nebėra. Šiais laikais, kaip nurodote savo esė, taip pat yra milijonierių ir net milijardierių lygų. Tačiau pažangumo šalininkams nelabai sekasi jas sulaikyti. Jie neatliko darbų, reikalingų norint priimti politiką, kuri palengvintų rinkėjų naštą, padėtų užsitarnauti jų ištikimybę bei sugrąžintų jų pasitikėjimą atstovaujamąja valdžia. Dėl to milijonierių lyga pateko į Baltuosius rūmus, o milijonierių priešininkai liko už vartų.
Iš dalies tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų populizmas populiarėja todėl, kad pastaruoju metu pažangiai mąstantiems politikams nepavyko įgyvendinti reformų, kurių reikalavo žmonės (ypač po 2008 m. finansinės krizės). Ar norint išspręsti šią problemą iš tiesų būtina keisti politinius procesus (pavyzdžiui, pirminių rinkimų procedūrą) taip, kad būtų užkirstas kelias populizmui? O galbūt geresnis sprendimas būtų atsižvelgti į žmonių problemas? Paprastai istorikai nemėgsta kalbėti apie tai, kas galėjo nutikti, tačiau man būtų įdomu sužinoti, kokias reformas, jūsų nuomone, būtų galėjusios įvesti B. Clintono, G. W. Busho ir B. Obamos administracijos, kad išvengtų populistų grįžimo – nuo „Occupy Wall Street“ iki „Arbatėlės“ („Tea Party“) ir kitų judėjimų.
O kalbant apie ateitį galima pasakyti, kad istorija – tai ne prognozių mokslas. Istorikai, kurie uždirba pinigus spėliodami apie ateitį – tai ne istorikai, o futurologai. Vis dėlto galiu patarti štai ką: jei esate pažangių pažiūrų verslininkas ir norite daryti įtaką vyriausybės politikai, pasistenkite rasti jus palaikančių konservatorių. Visa kita – tik partijų kovos.
R. HENDERSON: Visiškai sutinku, kad geriausias būdas sustabdyti dabar JAV vis labiau užvaldančius populistinius judėjimus – tai imti spręsti konkrečias ir tikras problemas (nelygybę, klimato kaitą, socialinį judumą), dėl kurių tas populizmas susiformavo. Šioms problemoms yra daugybė politinių sprendimų, o į dabartinę padėtį patekome todėl, kad per pastaruosius 30 metų nė vienai partijai nepavyko jų įgyvendinti. Tačiau problemų kyla ne dėl to, kad kuriama politika prasta. Problemų kyla dėl to, kad įstatymai nepriimami. Per pastaruosius 20 metų patvirtinta tik viena didelė socialinė programa – Pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymas (Patient Protection and Affordable Care Act), tačiau dabar kilo grėsmė, kad jis bus paskelbtas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Mūsų demokratija tokia iškreipta ir taip smarkiai kontroliuojama specialiųjų interesų grupių ir, visų svarbiausia, taip nulemta griežtai viena kitai priešiškų partijų, kad net didžiosios visuomenės daugumos palaikomus įstatymus priimti labai sunku. Manau, kad tokiomis aplinkybėmis privatusis sektorius turi tiek pareigą, tiek svarbų ekonominį interesą stiprinti demokratiją. Aš trokštu tikros demokratijos – t. y., demokratijos, kurioje kiekvieno žmogaus balsas lygus, visi skatinami balsuoti, o mažumų teisės gerbiamos. Manau, kad jei turėtume tokią demokratiją, būtume daug geriau pasiruošę įgyvendinti politiką, kuri reikalinga norint sustabdyti šalį pusiau draskančias jėgas. Bijau, kad be jos vyriausybėje vis labiau plis populizmas, o dėl to stiprės ir autokratinės tendencijos bei daugės žmonių kančių.
Tačiau ką apie tai gali pasakyti istorija? Neseniai žurnale „The New Yorker“ pasirodžiusioje savo esė rašėte apie po Pirmo pasaulinio karo pasipylusias diskusijas apie demokratiją. Ar reikėtų bandyti jas užmegzti ir dabar? O jei ne, kam reikėtų skirti dėmesį? Ar reikia naujos politinės partijos? Ar reikia iš esmės kitaip derinti interesus?
J. LEPORE: Partijų sistema žlunga, o tai – tragedija, nes ją keičia gerokai labiau susiskaldymą skatinanti politika – hiperindividualizmas. Iš dalies tai – ilgai naudotos itin tiksliai orientuotos politinės reklamos pasekmė (šį reiškinį aprašau naujoje savo knygoje „If Then“ („Jeigu, tada“), kurioje aptariama, kaip Šaltojo karo psichologinėse kovose susiformavo šiuolaikinio duomenų mokslo ištakos). Didžioji dalis 2020 m. politinių įvykių neatsiejami nuo su duomenimis susijusių apgaulių – t. y., informacijos iškraipymo, manipuliavimo ir klaidinimo kampanijų (jų pavyzdžių galima rasti šiame „The Atlantic“ straipsnyje). Būtų sunku ką nors pakeisti pirma neišsprendus šios problemos. Tačiau norint ją išspręsti reikia politinės galios, kurios ją norintys išspręsti žmonės neturi. Man labai keista matyti, kad kai kas bruka idėją, jog viską sutvarkyti galima naudojant dar daugiau programėlių. Ar reikėtų naudoti ištisinį automatizuotą faktų tikrinimą? Sukurti tiesos algoritmą? Taip tik įpilsime žibalo į ugnį. Nemanau, kad politines problemas galima išspręsti technologijomis. Netikiu verslo guru ir politiniais pranašais.
Galbūt kai kurie „Harvard Business Review“ skaitytojai prisimena, kad prieš kelis metus parašiau straipsnį, kuriame kritikavau radikaliąsias inovacijas. Jame teigiau, kad radikaliosios inovacijos nesuderinamos su viešaisiais interesais. Radikaliųjų inovacijų idėja (t. y., teorija apie pokyčius, kurią aš laikau klaidinga) dažnai buvo pritaikoma viešajam interesui priklausančiose institucijose (nuo bibliotekų iki pradinių mokyklų, ligoninių, bažnyčių, viešojo transporto ir laikraščių), o tada šios buvo priverstos veikti kaip diskasukių gamintojai. Tai atnešė skaudžių pasekmių ne tik toms institucijoms, bet ir mūsų pilietiniams ryšiams bei pačiai demokratijai.
Galbūt verslas iš tiesų gali padėti atgaivinti demokratiją. Aš pati tuo abejoju. Pirmiausia verslui reikėtų liautis demokratijai kenkti. Tačiau tikrai žinau, kad šių problemų neišspręsime stengdamiesi, kad demokratija veiktų kaip verslas.
1971 m. Lewis F. Powellas jaunesnysis, kuris vėliau tapo Aukščiausiojo teismo teisėju, parašė memorandumą JAV Prekybos rūmams ir paragino verslo lyderius aktyviau dalyvauti pilietiniame gyvenime, ypač politikoje. Jis rašė: „Verslas turi išmokti pamoką... kad politinė galia reikalinga; kad ji turi būti stropiai puoselėjama, o atėjus laikui ryžtingai ir agresyviai panaudojama – be gėdos ir be dvejonių, kurios tokios būdingos Amerikos verslininkams.“
Jūs savo puikioje esė taip pat kalbate apie L. Powello memorandumą ir pavadinate jį „kvietimu į politinę kovą“. L. Powello noras išsipildė – dabar verslas iš tiesų turi politinės galios. Ar jūsų pateikiamame argumente nėra priešpriešos tarp noro, kad verslai pasinaudotų šia galia stiprinti demokratiją ir noro, kad verslai bent dalį šios galios atiduotų?
R. HENDERSON: Žinoma! Aš puikiai suprantu šią priešpriešą – kaip ir kiekvienas mano pažįstamas verslininkas, kuris nors kartą buvo rimtai susimąstęs apie šias problemas. Viena vertus, verslas politinės galios turi per daug. Kita vertus, aš pati raginu panaudoti tą galią sutvirtinti demokratijai. Tad kaip suprasti?
Šios problemos esmė – tai didžiulė priešprieša tarp daugumos įmonių trumpalaikių interesų ir viso privačiojo sektoriaus ilgalaikių kolektyvinių interesų. Beveik kiekviena įmonė nori, kad „vyriausybė atstotų nuo verslo“, tačiau iš tiesų kolektyvinius interesus geriau galima patenkinti įvedus tinkamus reglamentus. Pavyzdžiui, tiek automobilių, tiek cheminių produktų gamyklos rimtai priešinosi 1970 m. įvestam Švaraus oro aktui (Clean Air Act) tikindamos, kad taip padidės gamybos kainos, o teigiamų pasekmių sveikatai bus nedaug. Tačiau vėliau apskaičiuota, kad dėl šio akto kasmet sutaupoma tarp 50 ir 100 mlrd. JAV dolerių sveikatos apsaugos išlaidoms, o pramonei šie pokyčiai beveik nepakenkė.
Panašiai nutiko ir tada, kai mokslininkai pirmą kartą pastebėjo, kad naudojant chlorfluorangliavandenilį (CFC) nyksta ozono sluoksnis, o tai gali sukelti siaubingų pasekmių žmonių sveikatai. 1975 m. liepą žurnale „Chemical Week“ pacituoti vienos didžiausių CFC gamintojų „DuPont“ valdybos pirmininko žodžiai, kad ozono sluoksnio retėjimo teorija – tai „mokslinės fantastikos prasimanymai... kvailystė... visiška nesąmonė.“ Įmonė viešai tvirtino, kad norint pamažu atsisakyti CFC naudojimo vien JAV reikėtų išleisti 135 mlrd. dolerių, ir kad dėl to „gali žlugti ištisos pramonės šakos“. Tačiau 1987 m. sudarius Monrealio protokolą, kuriame kiekviena pasaulio šalis įsipareigoja spręsti ozono sluoksnio problemą, finansinių nuostolių buvo kur kas mažiau, negu tikėtasi, o ozono sluoksnis ėmė tvirtėti. Įmonės „DuPont“ verslas taip pat nežlugo.
Nepaisant to, įmonės nuolat prašo mažesnių mokesčių ir ypatingų paslaugų, nes mažesni mokesčiai iškart padidina pelną. Pats geriausias būdas užsidirbti pinigų – tai perrašyti taisykles savo naudai, todėl įmonės pasinaudojo mūsų demokratijos silpnumu, kad galėtų išnaudoti šią galimybę. Pastaruosius 50 metų privačiojo sektoriaus rezultatai labai geri iš dalies buvo dėl to. Tačiau dabar vis labiau aiškėja (net ir pačiam verslui), kad už tokius sprendimus laikui bėgant teko sumokėti labai didelę kainą. Verslui pavyko sukurti politinę padėtį ir reglamentus, kurie labai naudingi jo trumpalaikiams interesams, tačiau tuo pačiu verslas sugriovė institucinę ir socialinę vienybę, nuo kurios jis pats priklauso.
56 proc. pasaulio gyventojų teigia, kad „toks kapitalizmas, koks egzistuoja dabar, pasauliui daro daugiau žalos negu naudos.“ Šiek tiek daugiau kaip pusė 18–29 m. amžiaus JAV jaunuolių teigia, kad socializmą laiko patrauklesniu už kapitalizmą. Greičiausiai jie tuo paprasčiausiai nori pasakyti, kad norėtų geros sveikatos apsaugos, tačiau tokiai kapitalistei kaip aš šis atradimas kelia daug nerimo. Viso pasaulio vyriausybėse įsivyrauja populizmas, o dėl jo – ir autoritarizmas, ir man atrodo, kad nors trumpuoju laikotarpiu verslui visa tai naudinga, bėgant laikui tai taps katastrofa.
Taigi verslas privalo elgtis kitaip. Verslininkai turi sudėti ginklus – stengtis mažinti pinigų įtaką politikai ir stengtis stiprinti kitus mūsų visuomenės galios centrus, ypač pilietinę visuomenę, aktyvius darbininkų atstovus ir stiprią laisvą žiniasklaidą. Net ir atsiradus tokioms kompensuojamosioms jėgoms verslas vis tiek bus įtakingas, tačiau jis gali panaudoti šią galią siekti ilgalaikių interesų. Daugelis žmonių nebetiki, kad tinkamai veikiančią visuomenę (ar organizaciją) galima sukurti leidžiant visus sprendimus priimti vienam žmogui, kad ir kaip norėtume patys prisiimti tokį vaidmenį. Geriausiai visuomenės funkcionuoja tada, kai keli galios centrai (verslas, vyriausybė, darbininkai ir pilietinė visuomenė) vienas kitą kontroliuoja, o pažanga gimsta iš bendro sutarimo, kuris padeda pasiekti tikrai naudingų naujovių. Jei verslas nepriims šios idėjos, mums iškilusių didžiulių problemų neišspręsime.
Nors manau, kad tai įmanoma, nesakau, kad bus lengva. Norint taip pakeisti verslą, kad jis taptų lygiu partneriu kuriant teisingą ir sąžiningą bei tvirta demokratija paremtą visuomenę, reikės nepaprastai daug darbo. Bet manau, kad kitų alternatyvų beveik neturime.
Galėčiau pasakyti, kad nors verslas neabejotinai daug prisidėjo prie demokratijos silpnėjimo, dėl to taip pat kalta sudėtinga JAV rasės politika – galima būtų teigti, kad būtent dėl jos nenorime atsikratyti tokių institucijų kaip rinkikų koledžas. Ar turite minčių, kuo šioje srityje galėtų būti naudingas verslas? Koks buvo istorinis verslo ir rasės santykis ir ko iš jo galime pasimokyti?
J. LEPORE: Taip, jūs visiškai teisi – dėl to, kad kilo pasitikėjimo demokratija krizė, susilpnėjo valdžių padalijimo principas, o mes vis dar negalime atsisakyti tokių nepateisinamų institucijų kaip rinkikų koledžas, kalti daug veiksnių. Reikia atsižvelgti į visokiausias struktūrines jėgas. Ir, kaip išmintingai nurodėte savo esė (kurioje pacitavote 2014 m. Martino Gilenso ir Benjamino Page atliktą tyrimą), žmonės neklysta manydami, kad mūsų atstovaujamojo valdymo sistema nebeatspindi žmonių norų. Kaip teigiate jūs, susidarius tokiai situacijai, kai „tikimybė, kad pasiūlymai, kuriems pritaria 90 proc. visuomenės, bus priimti, tokia pat, kaip ir tikimybė, kad bus priimti pasiūlymai, kuriems pritaria tik 10 proc. visuomenės“, akivaizdu, kad sistemą reikia kuo skubiau reformuoti.
O štai ką galiu atsakyti į klausimą apie verslą ir rasę. Istoriškai verslai pasinaudodavo darbininkų ir profesinių sąjungų vidiniais nesutarimais, kad galėtų sustabdyti streikus. Pavyzdžiui, kai „Lowell“ gamyklose ėmė streikuoti baltaodės moterys, dirbti pakviesti airiai. Arba prisiminkime „Pullman“ streikus. Geležinkelių magnatas George Pullmanas buvo negailestingas verslininkas. 1893 m. bankuose kilus panikai jis sumažino darbininkų algas perpus, tačiau nors darbininkai gyveno jo suteiktuose būstuose, jis nesumažino nuomos ir savo paties jiems parduodamo maisto kainos. 1894 m. tūkstančiai darbininkų ėmė streikuoti – tai buvo didžiausias darbininkų streikas per visą JAV istoriją. Tačiau Amerikos geležinkelio darbininkų sąjunga 112 balsų prieš 110 nusprendė, kad į sąjungą bus priimami tik baltaodžiai. Taigi juodaodžiai sukūrė Antistreiko geležinkelio darbuotojų sąjungą ir grįžo prie darbo.
Tačiau galų gale „Pullman“ streiko istorija patvirtina jūsų teoriją, kad demokratiją reikia stiprinti įsikišant verslo lyderiams, nes kai į Baltuosius Rūmus pateko Theodore Rooseveltas, Kongresas suteikė daugiau galių Valstijų prekybos komisijai (Interstate Commerce Commission), tad ši iš tiesų ėmė reguliuoti geležinkelių veiklą, o tai buvo naudinga visiems. Streikavę ir su geležinkeliais kovoję žmonės atgavo pasitikėjimą vyriausybe. Jei, pavyzdžiui, šiandien Federalinė komunikacijų komisija (Federal Communications Commission) galėtų reguliuoti internetą kaip viešąją infrastruktūrą, galbūt pokyčių norėjusių žmonių pasitikėjimas vyriausybe taip pat sutvirtėtų. Tačiau kol kas atrodo, kad judame kita linkme.
Ar verslas gali padėti? Labai tikiuosi, kad taip. Tačiau man sunku rasti tokių pavyzdžių praeityje. Galiu rasti pavyzdžių, kaip prie pilietinio gyvenimo prisideda smulkūs vietos verslai: finansuoja vaikų beisbolo komandas, teikia stipendijas vietos mokykloms, remia bendruomenės forumus, dėdami reklamas remia vietos laikraščius ir vykdo kitokią viešiesiems interesams naudingą veiklą.
O kokių pavyzdžių galima rasti dideliems verslams? Mažiausiai 50 metų didelės įmonės vienaip ar kitaip bandė pasinaudoti privačiųjų interesų įtaka, dažniausiai siekdamos užtikrinti, kad tam tikra pramonės šaka bus kuo mažiau reguliuojama, o akcininkai gaus didžiausius galimus dividendus.
Man atrodo, kad jūs verslo bendruomenę laikote jėga, galinčia reikalauti prasmingų ir visiems naudingų reformų, tačiau aš pati tuo netikiu. Tuo tikėjo ir Herbertas Hooveris. Jis manė, kad verslo lyderiai gali ištraukti šalį iš bet kokios krizės, nes tikėjosi iš jų tokios pat moralinės tvirtybės, kokios reikalavo ir pats iš savęs. Prieš tapdamas prekybos sekretoriumi ir prezidentu, jis buvo nepaprastai didelis filantropas ir humanitarinės pagalbos šalininkas. Jis manė, kad jo laikų politines problemas gali išspręsti verslininkai.
Aš H. Hooveriu labai žaviuosi. Man labai patinka jo mintis, kad privatiesiems interesams turi rūpėti ir viešieji interesai – t. y., tai, kas gerai respublikai, gerai ir verslams, kaip savo esė tikinate ir jūs. Tačiau norint, kad taip iš tiesų būtų, tai turi suvokti daugiau negu vienas žmogus, nes iš dalies viskas priklauso nuo pasitikėjimo.
Žinoma, dabar H. Hooveris geriausiai prisimenamas dėl to, kad nesugebėjo suvaldyti prasidėjus akcijų biržos krizei kilusios Didžiosios depresijos, ir nenorėjo leisti federalinei vyriausybei teikti paramos – jis manė, kad viskuo pasirūpins labdaros, o net ir daug nuostolių patyrę verslai nepamirš savo darbuotojų. Taigi H. Hooveris geriausiai prisimenamas dėl to, kad suklydo be reikalo pasitikėdamas verslininkais.
