Balandžio 10 d. „Apple“ ir „Google“ pasielgė neįprastai – paskelbė ketinančios bendradarbiauti. Šios dvi įmonės daugiau ar mažiau kontroliuoja beveik kiekvieną veikiantį pasaulio išmanųjį telefoną: „Apple“– dėl to, kad gamina tiek „iPhone“ telefonus, tiek jų programinę įrangą, o „Google“ – todėl, kad kuria daugybę programėlių, kurias galima rasti beveik visuose „Android“ sistemą naudojančiuose „iPhone“ konkurentuose. Dėl to šios įmonės turi prieigą prie visą planetą apimančio jutiklių tinklo ir maždaug 3,5 mlrd. prietaisų pajėgumų. Jų planas – sujungti jėgas ir kartu padėti sekti covid‑19 pandemiją.
Paprastai tokių oligopolininkų bendradarbiavimas sukeltų nemažą kritikos bangą. Tačiau dabar – ne paprasti laikai. Norint kontroliuoti pandemiją sukėlusio viruso SARS‑CoV‑2 plitimą būtina sekti užsikrėtusiuosius – o kadangi mobiliuosius telefonus turi beveik visi, jie gali tapti tinkamu įrankiu tai padaryti. Abiejų įmonių tinklai bus sujungti atnaujinant „Bluetooth“ mažo nuotolio belaidžio ryšio protokolus. „Bluetooth“ suteikia galimybę netoliese esantiems įrenginiams komunikuoti. Sujungus tinklus bus lengviau sukurti kontaktus sekančias programėles, kurios be pakeitimų veikia bet kurioje platformoje.
Infekciją sekti skirtas programėles jau kuria JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Airija ir kitos šalys. Dabar jos pakeis programinę įrangą, kad galėtų pasinaudoti naujuoju šių dviejų įmonių susitarimu. Programėlės veiks taip: iš kiekvieno telefono, kuriame instaliuota programėlė, bus transliuojama unikali to įtaiso skaičių ir raidžių seka. Ją galės užfiksuoti kiti programėlę turintys telefonai, esantys tokiu atstumu, kuriuo veikia „Bluetooth“ ryšys (maždaug 9 m). Tuo pačiu metu programėlė fiksuos kitų telefonų jai siunčiamas sekas. Kiekvienas telefonas išgirstas sekas kaups atmintyje, taip fiksuodamas, šalia kurių telefonų buvo. Dėl saugumo (ir dėl to, kad tai būtina dėl „Apple“ ir „Google“ kriptografinių protokolų), telefono transliuojama seka keisis kas 15 minučių. Be to, bent iš pradžių surinktus duomenis kaups tik juos užfiksavęs telefonas. Dėl to į sistemą įsilaužti ar ja piktnaudžiauti bus sudėtinga.
Tačiau jei telefono savininkas pajus ligos simptomus, o vėliau jam bus diagnozuota covid‑19, seka bus pasikeista. Atsakingi pareigūnai kiekvienai tinklo programėlei perduos skirtingas sekas – vieną už kiekvieną dieną, kai to telefono savininkas galėjo užkrėsti kitus. Šios sekos, „Apple“ vadinamos „diagnozės raktais“ reikalaus kitų programėlių ieškoti atmintyje duomenų, ar tuo metu, kai nuo to žmogaus buvo galima užsikrėsti, telefonas nebuvo netoli užsikrėtusio žmogaus telefono.
Palaiminti programėlių kūrėjai
Kas nutinka, kai aptinkamas pavojus, priklauso nuo to, kas programėlę naudoja. Geriausia būtų pranešti suinteresuotam asmeniui ir paprašyti jo susisiekti su tinkamais pareigūnais arba atlikti testą. Taip infekcijas būtų galima aptikti greitai, o nukentėję asmenys gautų reikalingų patarimų – o galbūt ir būtų izoliuoti.
Visa tai atrodo kaip aukštųjų technologijų stebuklas. Taip ir yra. Tačiau svarbu per daug neatsipalaiduoti. Norint sekti SARS‑CoV‑2 greičiau, negu jis plinta po populiaciją, išmaniųjų telefonų kontaktų sekimas – tik dalis būtinos infrastruktūros. Pavyzdžiui, tai nebus labai naudinga, jei nebus sudaromos sąlygos masiškai atlikti testus ir diagnozuoti užsikrėtusiuosius. Jei to nebus, nebus galima programėlių tinklui teikti informacijos, kas galimai skleidžia virusą.
Geriausiu atveju svarbiausia tokios infrastruktūros dalimi turėtų tapti testų atlikimo punktai, kuriuose apsilankę žmonės gali palikti mėginius iš nosių ir gerklių. Net jei tam tikrose valstybėse kontaktų sekimo programėlės ir nenaudojamos, tokias patalpas sukurti vis tiek patartina. Vienas iš būdų, kaip galima nutraukti daugelyje vietovių įvestą karantiną – tai testus atlikti taip dažnai, kad būtų galima užtikrinti, jog virusas neplinta. Tačiau tai būtų brangu ir labai nemalonu (įsivaizduokite, jei kitus dvejus metus jums kas savaitę į nosį kištų ausų krapštuką). O kontaktų sekimas padėtų testus atlikti tiksliau, tikrinant tik tuos, kas turėjo galimybę užsikrėsti. Programėlės padėtų šį procesą pagreitinti.
Tačiau tik tuo atveju, jei telefonų savininkai sutiktų jomis naudotis. Pavyzdžiui, pažvelkime, kas nutiko Singapūre. Kovo 20 d. šalies vyriausybė išleido kontaktų sekimo programėlę „TraceTogether“. Kol kas ją atsisiuntė tik šeštadalis šalies populiacijos – vos ketvirtadalis reikiamų 60 proc., be kurių, pasak epidemiologų, sutramdyti vietos epidemijos nepavyks. Viena dažniausiai naudojamų kontaktų sekimo programėlių visame pasaulyje – tai Islandijos programėlė „Rakning C-19“ (rakning islandiškai reiškia sekti). Tačiau ją naudoja tik 40 proc. 364 000 šalies gyventojų. Jei reikalingų 60 proc. nepasiekia net toki maža ir vienalytė valstybė, ko tikėtis didelėms ir mišrioms šalims, pavyzdžiui, JAV?
Pasak Italijos Turino universiteto epidemiologo Ciro Cattuto, tam, kad sekimo programėlės būtų plačiai naudojamos, žmonės turi norėti jomis naudotis. „Žmonės turi jausti, kad prisideda prie bendro gėrio, – teigia jis. – Jie turi jausti, kad jiems suteikiama galia.“ Svarbiausia išlaikyti visuomenės pasitikėjimą. Kadangi situacijai kintant tokią programėlę reikėtų atnaujinti, pasak dr. C. Cattuto, pasitikėjimą būtų galima palaikyti tik visišku skaidrumu. Tai reiškia, kad programėlės funkcijos negali imti plisti į kitas sritis.
Be to, svarbu nepasiduoti minčiai, kad automatizavimas viską išspręs. Programėlės ir telefonai gali suteikti duomenų apie buvimo vietą ir atstumą nuo kitų, tačiau bus reikalingi ir žmonės, suteikiantys procesui žmogiško intelekto. Pavyzdžiui, vasario pabaigoje Taivano kontaktų sekimo komanda sėkmingai pasinaudojo šalies nacionalinio sveikatos draudimo sistemos bei mobiliųjų telefonų įmonių duomenimis ir atrado infekcijos šaltinį, užkrėtusį už pirmą šalies mirusįjį – nelaimingąjį taksi vairuotoją, iš oro uosto paėmusį Kinijos verslininką. Tai padaryti jiems pavyko ir be „Bluetooth“ sekimo programėlių, nors tam, kad galėtų tikrinti reikalingus duomenis, prireikė pasinaudoti nepaprastosios padėties suteiktomis galiomis.
Taigi informacinių technologijų įmonės turėtų kurti ne tik infekcijas sekti skirtus aukštųjų technologijų tinklus, bet ir programinę įrangą, padedančią kontaktus sekantiems žmonėms – tokiems, kaip Taivano komanda. Klausimų formos galimiems kontaktams, reikiamus duomenys parodantys prietaisų skydeliai, nuotolinės medicinos priemonės atlikti diagnozes – visa tai būtų naudinga. Naudojantis naujuoju „Google“ ir „Apple“ protokolu sukurtos programėlės turėtų daugiau dėmesio skirti galimybei teikti informaciją kontaktus sekantiems žmonėms, o ne automatizuoti visą procesą.