Šiemetinis Kovo 11-osios minėjimas net ir nenorom verčia užduoti klausimą, ar vis dar posovietinė yra Lietuva, LSSR tęsinys ar kas nors kita? Vienas ryškiausiai ir bene labiausiai reklamuojamų kultūrinių dabartinės Lietuvos trisdešimtmečio minėjimo įvykių buvo Lietuvos valstybinio ansamblio „Lietuva“ pastatyta opera pagal Justino Marcinkevičiaus dramą Mažvydas. Drama buvo parašyta 1976 m., o jos pabaigos epizodas, kuriame skiemenuojama LIE-TU-VA, dažnai siejamas su Sąjūdžio mitingais. Operos premjera įvyko kovo 11 d. didelėje „COZY by Siemens arena“ salėje, nepaisant akivaizdžios viruso sklaidos grėsmės. Reklamuota didžiausiuose naujienų portaluose, opera pasibaigus karantinui bus rodoma įvairiuose Lietuvos miestuose. Šį kūrinį tenka suprasti kaip žinią, kad Kovo 11-osios Lietuva yra sovietų Lietuvos tęsinys, o nepriklausomą Lietuvą sukūrę neva už nepriklausomą tautiškumą kovoję sovietiniai partiniai ir kultūriniai elitai.
Estetinė pastatymo pusė, muzika, scenografija, aktoriai ir režisūra nusipelno atskiro aptarimo. Neabejotinai operoje esama šiuolaikiškų ir įdomių sprendimų, ją galbūt buvo įdomu žiūrėti. Vis dėlto svarbesnis yra paties kūrinio pasirinkimas ir jo susiejimas su Kovo 11-osios Lietuva.
Kaip ir natūralu, kad valstybinis „Lietuvos“ ansamblis Kovo 11-osios jubiliejui pasirinko statyti operą būtent pagal Marcinkevičiaus Mažvydą. Ansamblis „Lietuva“ nuolat žaidžia sovietmečiu išpopuliarintais, žmonėms kaip tautiniai įstrigusiais vaizdiniais. Lietuvos Respublikos šimtmečio minėjimui prieš dvejus metus ansamblis buvo pastatęs operą Pilėnai. Pilėnų mitas per įvairias kūrybines variacijas irgi labai stipriai populiarintas sovietmečiu – kaip simbolis ar įrodymas, jog Vakarų civilizacija ir krikščionybė buvo priešiškos lietuvių tautai ir jos savasčiai. Kai kurie Pilėnų mito aspektai rodė, kad sąjunga su (sovietine) Rusija yra vienintelė lietuvių tautai palanki istorinė alternatyva.
Pernai „Lietuva“ pastatė misteriją Dievai ir žmonės, tarsi reflektuojančią autentišką lietuvišką pasaulėžiūrą. Čia į vieną siužetą supinti sovietinėmis sąlygomis populiarinti „valstietiškai gamtiško lietuviškumo“ ritualai (rugiapjūtės ar Joninių, vestuvių), ir anuomet buvę liaudies ansamblio repertuare, vėliau naudoti ir dainų šventėse. Šiandien jie perpinami su naujais kovos, pagoniškų vaisingumo ir ugnies deivių garbinimo epizodais. Misterijoje įstabiai į viena buvo supintas sovietinis palikimas ir dabartinės vizualinės bei garsinės galimybės.
Ansamblis „Lietuva“ yra galbūt ne vienintelis, tačiau ryškiausias kultūrinis veikėjas, akivaizdžiai tęsiantis sovietinę kultūrinę tradiciją, į ją įskiepijantis naują konjunktūrą atitinkančius epizodus, ir visa tai įvelkantis į šiuolaikišką formą. Baletinė šokio stilistika, iki profesionalumo ištobulintas liaudiškumas, klišiniai liaudies gyvenimo vaizdai ar mitai rodo, kad „Lietuvos“ pastatymai yra vis dar tos pačios sovietinio tipo liaudies operos.
Sovietiškumas yra kelias į populiarumą. Repertuaras yra atpažįstamas dar anuomet gyvenusiems žmonėms, pripratintiems lietuviškumą suprasti būtent taip, kaip jis buvo patiekiamas masiniam vartojimui per dainų šventes ir Lietuvos TSR reprezentacijas. „Lietuva“ tobulina pastatymų formą. Scenografija, šiuolaikines technologijas pasitelkianti vizualizacija, muzikiniai eksperimentai suteikia naujų verčių ano meto siužetams, leidžia naujai suskambėti jų prasmėms.
Neturėtume pamiršti, kad ansamblis, kaip ir sovietmečiu, vis dar užsienyje „atstovauja“ Lietuvai. Pakulinės kasos, tipizuoti tautiniai rūbai, Juozo Lingio choreografija, Jono Švedo liaudinė muzika išlieka puoselėjamu eksportiniu mūsų lietuviškumo ženklu.
Labai „tradicinis“ yra ir nomenklatūrinis repertuaro pririšimas prie proginių datų, pastangos būti valstybinių minėjimų centre, nepaleidžiant iš rankų oficiozinės kultūros vadelių. Ansamblis akivaizdžiai sugeba pasirūpinti nemenku finansavimu, užsitikrina žymių ir gerbiamų žmonių globą, geba pasikviesti vaidmenims žinomus ir visuomenėje vertinamus atlikėjus. Štai dabar Mažvydo vaidmenį atlieka Vladas Bagdonas, kitus vaidmenis – žinomi dainininkai ir Lietuvos žvaigždės Mantas Jankavičius, Monika Marija, Rokas Laureckis, Jovita Vaškevičiūtė, Joana Gedmintaitė. Su naujais netikėtais žmonėmis ir temomis ansamblis tikrai neeksperimentuos.
Mažvydas pagal Marcinkevičių yra naujausias proginis „Lietuvos“ projektas. Dar nemažai kas prisimena turbūt labiausiai lietuviams įsiminusį Klaipėdos dramos teatro kūrinio pastatymą, režisuotą Povilo Gaidžio, kur Mažvydą vaidino Vytautas Paukštė. Spektaklis buvo susietas su teatro jubiliejumi ir buvo pristatomas kaip nemažas kultūrinis įvykis. Pastatymas Vilniaus akademiniame dramos teatre buvo daug blankesnis, nors vienas Mažvydą čia vaidinusių aktorių, Laimonas Noreika, labai stipriai prisidėjo prie Mažvydo tekstų populiarinimo, deklamuodamas Mažvydo monologus, ypač baigiamąjį, susitikimuose su skaitytojais. Tą darė ir Paukštė.
Iš Mažvydo šiandien labiausiai turbūt ir teprisimename skiemenavimą LIE-TU-VA, generavusį kolektyvinį tautinio bendrumo jausmą Sąjūdžio renginiuose. Tačiau drama Mažvydas yra ne vien paskutinė frazė. Čia esama aiškaus sovietinių spalvų siužeto ir veikėjų. Sovietinis yra ir pats Mažvydas. Bet stipriausiai sovietiškumas reiškiasi dviem elementais: antireligiškumu ir tautiškumo interpretacija. Pirma, tai yra ateistinė drama, išplukdyta aštunto dešimtmečio ateizacijos ir antikatalikiškumo bangos.
Mažvydo Katekizmą sovietinė propaganda labai aktyviai naudojo siekdama sumenkinti katalikiškosios raštijos įtaką lietuviškosios kultūros vystymui. Tai buvo dalis politikos, nuosekliai siekiant lietuviškąjį tautiškumą atsieti nuo katalikiškumo ir susieti su liuteronų kunigų veikla. Mažvydo Katekizmo pastraipos, kuriose jis kritikavo katalikų kunigus (ko, suprantama, galima tikėtis iš anais laikais gyvenusio liuteronų kunigo), buvo net įtrauktos į 1988 m. Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatiją. Prisimintina, kad sovietmečiu švenčiant „Pirmosios lietuviškosios knygos“ jubiliejus, iš jos prasmių buvo ištrintas faktas, kad tai katekizmas, knyga, skirta mokyti tikėjimo tiesų. Paties Mažvydo kunigystė (lyg atsitiktinis jo biografijos faktas) taip pat buvo neutralizuojamas jo kaip lietuviškosios raštijos pradininko vaidmeniu. Pjesė patenka į ateistinės propagandos lauką ir atšviežina jo generuojamą Mažvydo kaip lietuviškojo žodžio „kankinio“ vaidmenį.
Esama nemažai ateistinių momentų, kuriuos generuoja jau pats Marcinkevičius. Dramoje Mažvydas yra išsižadėjęs tikėjimo Dievu. Jis gailisi, kad pasirinko kunigystę, atitolinusią jį nuo Lietuvos. Mažvydas viso kūrinio tekste atgailauja, kad parengė ir išleido Katekizmą, nes šis vedąs žmones prie tikėjimo, kurį kitataučiai (šiuo atveju – vokiečių didikai) naudojantys lietuviams pavergti.
Čia reiškiasi ir sovietinės tautinės politikos bruožas. Dramoje aiškiai skelbiama, kad meilė Lietuvai ir atsidavimas Dievui yra nesuderinami dalykai. Jei myli Lietuvą, turi išsižadėti Dievo. Kaip sakė anuometinis kritikas Jonas Lankutis: „Tėvynė niekados neatleido ir neatleis išdavystės tiems, kurie palieka ją, laikydami tuos ar kitus dievus aukščiau už ją“. Mažvydas išgyvena kaltę, nes prieina prie gyvenimo išvados, kad krikščionybė nėra „tautinis“ ar autentiškas tikėjimas, o „įbruktas“ svetimųjų. Praktinės veiklos (religinis maištingumas, noras keisti tikrovę) Mažvydui ir jo artimiesiems teatnešė nelaimes. Mažvydiškas tautiškumas yra sutelktas į kalbą ir jos skambesį ar prasmes: ji sudievinama, žodžio pajauta sutapatinama su patriotizmu.
Pagrindiniai pjesėje minimi dalykai apie Mažvydą neturi nieko bendra su jo žinoma biografija. Nėra žinoma apie jo nesantuokinį sūnų. Nėra jokių faktų apie Mažvydo išskirtinę meilę tautiškumui ar kalbai. To ir negali būti, nes tai buvo visai kita epocha, kurioje nebuvo nei pėdsako romantinio tautiškumo, besirasiančio tik po trijų šimtmečių.
Mažvydą šmeižia jo tikėjimo išsižadėjimo interpretacija. Visas galimas protestantų kunigo biografines ribas peržengia epizodas apie ąžuoliuko sodinimą. Ten Mažvydas drauge su špitolninkais kartoja pagoniško pavidalo maginius užkeikimus, kad ąžuolas prigytų. Tikrasis Mažvydas, neabejotina, aistringai kovojo su bet kuriomis magiškosios pagonybės apraiškomis.
Mažvydo pavidalas dramoje yra visiškai iškraipytas ir klaidingas. Jis ideologinėms reikmėms paverstas savo priešingybe: kunigu, išsižadėjusiu tikėjimo. Man, kaip ir kiekvienam liuteronui, tai yra įžeidu ir patyčios iš liuteroniško tikėjimo bei vieno iš svarbiausių jo misionierių Lietuvoje. Meilės Lietuvai nesuderinamumas su meile Dievui, tautiškumo nesuderinamumas su tikėjimu, pabrėžiami šioje dramoje, turėtų žeisti ir kiekvieną krikščionį. Tokį Mažvydą ir tokį tautiškumą sovietiniai elitai įtvirtino į tuometinio lietuvio vaizduotę. Toks be jokios revizijos įtvirtinamas ir toliau.
Bus tokių, kurie sakys, kad Mažvydas – „tautinė“ drama, nacionalinio epo dalis, neleidęs žmonėms pamiršti meilės Lietuvai. Sovietinė tautiškumo politika tuo ir pasižymėjo, kad buvo naudojamasi tautiniais jausmais skleisti ir propagandines žinias. Mažvydo Lietuva buvo anapus Nemuno. Iš jos jis buvo ištremtas visiems laikams, ir nesitikėjo grįžti. Tai, ką jis labiausiai mylėjo, yra prarasta negrąžinamai. Jam telieka ilgesys, vidinis skausmas ir „žodis“. Tai yra visiškai rezignavęs veikėjas, esantis ant bedugnės krašto, rutiniškai veikiantis savo parapijoje ir neturintis jokių idėjų nei vizijų.
Rezignacija yra „patriotinė“ žinia, kuri rezonavo su brežnevmečiu gyvenusios, minimalų komfortą susikūrusios, pasyvios ir depresuotos lietuviškosios inteligentijos jausenomis. Mažvydas pataiko ir išreiškia aštunto dešimtmečio rezignacines nuostatas. Kaip interviu yra sakęs istorikas Rimantas Jasas: „Žmonės [Lietuvoje aštuntame, ypač devintame, dešimtmetyje] net nesuvokė, kad mes esam okupuoti. [...] Aš pats net nebenagrinėdavau šito. Tiesiog buvo aišku, kad nėra jokių prošvaisčių, niekas nepasikeis, amžinai būsim [okupuoti]. Apie jokią atskirą [Lietuvos] valstybę nebebuvo jokios minties“. Nieko nauja, ko nebuvo toje epochoje, Mažvydas nesiūlo.
Dramos herojus sako, kad paguodą galima rasti lietuvių kalboje. Kalbėjimas lietuviškai – čia tikrasis patriotizmas. Lietuviškieji inteligentai buvo išmokyti atsargumo. Nesant kitų bendrų tautinių veiklų, rezignacijoje guodė ir kartojimas skiemenuojant LIE-TU-VA drauge su aktoriais ir publika. Tam tikras legalus būdas pasijusti bendrumo erdvėje su numanomais bendraminčiais. Net jei „Lietuva“ kiekvienam reiškė ir savitai suprastą dalyką: kam kiek geresnę Lietuvos TSR, kam – poetinį idealų vaizdinį.
LIE-TU-VA buvo labai nekonkreti idėja, „žodis“, su kuriuo kiekvienas galėjo susieti įvairius turinius. Nostalgiška idėja, panaši į dabartinę „Gerovę“. Pernelyg neapibrėžta, kad būtų galima sieti su kuria nors konkrečia „Lietuva“ ar jos bruožu. Konkretumą ji įgavo Sąjūdžio metais, kai su ja buvo susietas nepriklausomos valstybės siekis. Pačioje dramoje šio nepriklausomybės ar kokio kito konkretumo nerasi ir su žiburiu ieškodamas. Marcinkevičiaus „Lietuva“ yra poetinė prarasto rojaus metafora.
Marcinkevičiaus Mažvydo „valstybinis“ pastatymas, minint Kovo 11-ąją, byloja, kad neturėtume labai piktintis, jei kurioje nors publikacijoje užsienyje esame pavadinami „posovietine“ šalimi. Ji rodo, kad ir sovietmečio tyrimai vis dar turi praktinę reikšmę ir naudą. Švęsdami su Mažvydu tarsi patvirtiname, kad dabartinė Lietuva atsirado ne iš lūžio, o iš tęstinumo, ir tai nėra prieškario nepriklausomos valstybės tęstinumas. Mažvydas paremia mintį, įtvirtintą ir sovietinių nomenklatūrininkų atsiminimuose apie jų didelius nuopelnus Lietuvai, tarsi klojusius kelią ir į Kovo 11-ąją. Dabartinė Lietuva buvusi sukurta anuometinių kultūros šviesulių drauge su atsakingais administratoriais. Visa kita visuomenė kaip tie beraščiai mokytiniai špitolninkai tebuvę jų vedami ir tik didelėmis pastangomis negrabiai tegalėję išskiemenuoti LIE-TU-VA...
Laisvės sąlygomis kūrėjai gali statyti visokius kūrinius. Galima neiti ir nežiūrėti, jei nepatinka. Bet tai ne tas atvejis. Ansamblis „Lietuva“ yra „valstybinis“, specialiai dotuojamas. Jam sudarytos geresnės sąlygos veikti nei kokiai eksperimentinei menininkų grupei. Vadinasi, čia galima matyti ir tam tikrą valstybinį užsakymą konkrečiai (tautinei) kultūrai. Sovietinei kultūrai, šiuolaikiškai pašlifuotai.
Telieka džiaugtis, kad Mažvydas vis dėlto netapo pagrindiniu Lietuvos jubiliejaus minėjimo kultūriniu renginiu, ir kad laisvė kiekvienam mūsų suteikia galimybę ją švęsti taip, kaip patys norime.
