Ne kontinentinėje Europoje, ne už Atlanto, tačiau pas save viduje. Be 6-ių užsienio valstybių Vyriausybių tremtyje į jos teritoriją persikraustė ir tūkstančiai buvusių kariškių, konkrečiai – pilotų, kurie troško kovoti prieš nacistus ir keršyti už savo okupuotas Tėvynes ir sugriautus likimus.
Reikia prisiminti, kad tarpukariu Karališkosios Oro Pajėgos buvo mažinamos, pasigirsdavo kalbų, kad tokio pajėgumo, kaip atskiros ginkluotųjų pajėgų rūšies apskritai nereikia. 1940-aisiais taip kalbančių nebeliko – prasidėjęs „Mūšis dėl Britanijos“ išryškino aviacijos svarbą. Kas penktas pilotas, tuo kritiniu istorijos laikotarpiu gynęs D. Britanijos dangų buvo ne britas. Oficialiame Britanijos karališkųjų Oro Pajėgų (toliau – RAF) sąraše yra pavardės pilotų iš 15-os skirtingų šalių. Pavyko aptikti ir mažiausiai vieną lietuvį–Romualdą Marcinkų, kuris skraidė žymiuoju „Hawker Hurricane“ orlaiviu RAF 1-joje eskadrilėje ir vykdydavo naktinius skrydžius.
1942 metais vasario 12 d. vokiečiams numušus lėktuvą R. Marcinkus buvo paimtas į nelaisvę. Nacių „Stalag Luft III“ lageryje Žaganyje netoli Zielona Guros kartu su kitais Sąjungininkų aviacijos karininkais 1944m. naktį iš kovo 24d. į kovo 25d. surengė pabėgimą – išsikastu požeminiu tuneliu pabėgo kartu su kitais 75-iais įvairių tautybių belaisviais, bet vėliau jis buvo sugautas ir prie Gdansko – sušaudytas.
Tačiau grįžkime prie bendros situacijos. Daug skirtingų šalių pilotų, žinoma, su kariškais laipsniais, formaliai atstovaujantys savo okupuotų šalių ginkluotąsias pajėgas iššaukė tam tikrų biurokratinių teisinių trukdžių ir nebūtinai išimtinai dėl D. Britanijos teisinės sistemos. Tarkime, Kanados pilotai, sudarė 401-ją eskadrilę, tačiau paruošimą praėję visai kitokios konstrukcijos lėktuvuose privalėjo persikvalifikuoti, britai taip pat siekė, kad būtų naudojami jų kovos statutais ir kita dokumentacija, tuo tarpu Vyriausybės tremtyje, reziduojančios Londone norėjo, kad jų valstybių pilotai atliktų ne „pagalbines“ funkcijas ir būtų laikomi ne tiesiog „užsienio savanoriais“, o tų valstybių ginkluotojų pajėgų dalimi. Kartais trukdydavo ir prastesnės užsienio šalių pilotų anglų kalbos žinios.
Čekai ir slovakai turėjo atskiras savo eskadriles RAF sudėtyje, kurių orlaiviai ilgainiui pradėti puošti nacionaliniais ženklais. Neretai, įsitraukę į kautynes, užsienio pilotai persekiojo savo priešininkus net kitapus Lamanšo.
Ilgainiui, koviniai pasiekimai ir pagarba pradėjo imti viršų prieš bet kokius biurokratinius suvaržymus, tačiau tautinio mentaliteto skirtumų tai nesumažino: britai rytų europiečius laikė keistais, kiek ekscentriškais kovotojais, neretai, savo drąsos kaina, be reikalo rizikuojančiais gyvybe ir technika. Paprastai kalbant, „reikia-nereikia“ kimbančiais į atlapus vokiečiams, net jeigu kiekybinis jėgų pasiskirstymas būdavo pastarųjų pusėje. Tuo tarpu sąjungininkai žavėjosi salos šeimininkų šaltakraujiškumu, bet kokiomis sąlygomis demonstruojama ironija pavojams ir nepajudinamu operaciniu išskaičiavimu. Visa tai pasireiškė abipuse pagarba. Bent jau antroje „Mūšio dėl Britanijos“ pusėje.
303-ji lenkiška Tado Kosciuškos vardo eskadrilė buvo viena iš rezultatyviausių tarp visų užsienio pilotų kovinių vienetų. Per visą 5-rių metų kovos laikotarpį ji atliko 9900 kovinių skrydžių, o vien „Mūšio dėl Britanijos“ metu numušė 126-is vokiečių lėktuvus, neskaičiuojant apgadintų ar žemėje pažeistų priešo orlaivių.
Kova su bendru priešu vienijo Europą, kartu padėdama atsikratyti tam tikrų išankstinių nuostatų ir nekorektiškų įsivaizdavimų vienos ar kitos šalies bei tautybės atžvilgiu.
„Nelaimė dažnai suteikia viltį šaunumui.“ Seneka.
