Vokiečiai, nutarę ten įsirengti gynybos linijų, kasti tranšėjų dėl netinkamo dirvožemio ir aukšto gruntinių vandenių lygio negalėjo, todėl kūrė ištisus statinius iš gelžbetonio – ilgalaikės ugniavietės ir bunkeriai kaip grybai puošė niūrų landšaftą.
O sąjungininkams 1917 metų vasara nebuvo labai sėkminga – Prancūzijoje ir Rusijoje siautė politinių permainų vėjai, todėl Vakarų fronte pagrindinę karinę naštą tempė britai su feldmaršalu seru Douglasu Haigasu – ekspedicinių pajėgų vadu.
Po įtikinamos Messinos operacijos pergalės kairiajame Ipro flange D. Haigas nusprendė, kad gali išstumti vokiečius ir iš Pašendeilo aukštumos, – taip užims būtiną placdarmą, reikalingą kitam puolimui vykdyti.
1917 metų liepos 16-ąją prasidėjo masinis artilerijos apšaudymas – metras po metro britų artileristai akėjo vokiečių pozicijas, tik betoniniai bunkeriai saugojo kareivius nuo žudančių skeveldrų.
Puolimas prasidėjo liepos 31 dieną, po dviejų savaičių artilerinio paruošimo. Apylinkių peizažas priminė mėnulio paviršių – apdegę likusių medžių strampai ir didesnėmis ar mažesnėmis duobėmis išvagotas rūkstantis laukas. Pirmoji puolimo banga praėjo sąlyginai sėkmingai. Nors kariai klimpo žemėje tarsi šviežiai suartame lauke (kai kurie jų nešė iki 30 kilogramų svorio amunicijos ir ginkluotės krovinius), tačiau pirmąją apkasų ir blindažų liniją pavyko užimti, radus ten kontūzytų ir sužeistų vokiečių.
Sėkmė įkvėpė britus ir jie tęsė puolimą, nors žengiant gilyn atsiskleidė niūri tiesa – besipriešinantys vokiečiai įrengė daugybę kilometrų į gylį besitęsiančių įtvirtinimų, kuriuose snaiperiai, kulkosvaidžių lizdai bei tarpusavyje sąveikaujančios ilgalaikės ugniavietės staiga prabildavo ugnimi, ir britai papuldavo į „ugnies maišus“. Puolimas pradėjo strigti.
Rugpjūčio vidurys, remiantis ilgamečiais sinoptikų vertinimais, turėjo būti vienas sausiausių mėnesių, bet orai pradėjo keistis. Dangų aptraukė debesys, apylinkes apgaubė tirštas rūkas, o lengvą dulksną pakeitė valandų valandas ar net paras trunkančios liūtys. Į mūšio lauką grįžo... pelkė.
Visi įmanomi orientyrai buvo beverčiai, jų tiesiog neliko, o gana nesenai sudarytus žemėlapius buvo galima išmesti.
Kaip teigė britų kapralas Dž. Pinkombas „ <...> tai buvo neįtikėtinas vaizdas – visame regėjimo lauke matyti tik vientisas liulantis purvas ir jame tarsi geizeriai trykštantys dumblo fontanai nuo artilerijos sprogimų, o juose kaip skruzdėlės kepurnėjosi žmonių figūros...“
Ypač sunku buvo sanitarams – sužeistajam išgabenti su neštuvais reikėdavo 4–6 žmonių ir daugybės valandų darbo. Naktimis to padaryti buvo praktiškai neįmanoma, nes grėsė pasiklysti ir... paskęsti purve.
Vokiečiams nebuvo daug lengviau, todėl įsivyravo nerašyta taisyklė – abi pusės nešaudė į žmones su neštuvais.
„Apšaudymas trumpam nutilo ir per kulkosvaidžio ambrazūrą mes išgirdome siaubingą gargaliuojantį garsą. Jį skleidė sužeistieji, kai įtraukiantis purvas užliedavo jų nosis ir gerkles šiems iš lėto skęstant... Mes stengdavomės po jais pakišti lentų ar ką nors, kas pasitaikydavo po ranka... Dėl Dievo meilės, kas davė įsakymą pulti tokioje vietoje...“, – kalbėjo Škotijos karališkojo pulko leitenantas Dž. Annanas.
Sulig kiekvienu šūviu patrankos grimzdavo gilyn iki pat vamzdžių, o apkasuose būti tapo neįmanoma: jie iki krūtinės prisipildė vandens ir dumblo. Inžinieriai gamino lentų takus ir medines groteles, kuriomis dengė bjauriausius ruožus, ir kiekvienas paniškai bijojo paslysti ir nuvirsti į šoną –pelkė traukdavo gilyn negailestingai. 42 000 mirusiųjų kūnų taip ir nebuvo rasti.
„Kai koja neprasmegdavo kiaurai, o tu pajusdavai atramą, būdavo dar blogiau – suprasdavai, kad užlipai ant numirėlio, o jeigu užlipdavai ant jo pilvo, oras iš lavono išeidavo burbulais – iš purvo tyrės išsiverždavo gargaliuojanti dvokianti oro masė. Galėjai netgi atskirti, vokietis tai ar britas, vokiečiai dvokė kitaip...“, – kalbėjo eilinis K. Mailzas iš Karališkųjų fuzilierių pulko.
Rugpjūčio gale žuvusiųjų skaičius buvo skaičiuojamas jau dešimtimis tūkstančių, britus kovos lauke keitė australai, pietų afrikiečiai ir žmonės iš Naujosios Zelandijos, visi buvo išsekę ir sužvėrėję. Kai elitiniai ANZAK (Australijos ir Naujosios Zelandijos armijos korpusas, šiuo metu egzistuoja kaip ANZAK kovos grupė) susiremdavo su Prūsijos gvardija, belaisvių neėmė nė viena pusė.
Tuo laiku sąjungininkai pasistūmėjo tik 4 kilometrus vokiečių gynybos linijų gilumon, tačiau reikėjo pasirinkti, ar prakirsti vokiečių gynybą, ar trauktis iš pelkės į pradines pozicijas. Žinoma, antrasis variantas buvo atmestas, o pirmasis pareikalavo dar daugiau gyvybių – prie Zunebekės (Zonnebeke) kaimelio pavyko pralaužti vokiečių pasipriešinimą, o mūšis prie Broodseinde sustiprino pasiekimus ir dabar jau kaizerio kariai buvo apsupti. Tam stipriai pasitarnavo britų feldmaršalo Herberto Plumerio naujoji taktika „atkąsk ir laikyk“ (bite and hold), kai mažais gabalais buvo atkovojamos vokiečių pozicijos, stengiantis jas išlaikyti priešo kontratakų metu.
Toliau – daugiau kaip mėnuo įnirtingų kovų, kol pagaliau sąjungininkams su kanadiečiais priešakyje pavyko perlaužti iniciatyvą savo naudai.
Oficialiai kautynės baigėsi lapkričio 10 dieną, kai sąjungininkai užėmė paskutinę svarbią aukštumą.
Pašendeilo mūšyje žuvo apie pusę milijono žmonių ir buvo užimta beveik 10 kilometrų priešo įtvirtinimų.
1 kilometro kaina – 50 000 karių gyvybių.
