Be 17-os nacių saugumo policijos ir SD pareigūnų, tiesiogiai atsakingų už masines žudynes Paneriuose, nurodytos 84 ne vien lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, lenkų pavardės. Siekiant aiškiai įvardyti asmenis, kurie mūsų šalies miestuose ir miesteliuose šaudė žydus, tai bene pirmas, tiesa, nedidelis žingsnis, nes masinėse žudynėse, LGGRTC istorikų spėjimu, galėjo dalyvauti apie 3–4 tūkstančius, gal net 6 tūkstančiai Lietuvos piliečių.2

Ši knygelė netapo dar vienu žibalo šliūkštelėjimu į ugnį, t. y. į karštas diskusijas dėl lietuvių vaidmens 1941 m., kai buvo masiškai žudomi žydai. Ji turi svarbų privalumą – tai profesionalus tyrimas, o visi teiginiai pagrindžiami nuorodomis į šaltinius. Be to, jos turinys vargu ar nustebino – žinota ir apie įvade primenamus Holokausto įvykius, ir apie etatinių egzekutorių būrį. Greičiau kyla klausimas, kodėl tokia publikacija parengta tik dabar, nors beveik 30 metų gyvename savoje valstybėje, beveik tiek pat metų veikia specializuota institucija – genocido tyrimų centras. Ar toks sąrašas apskritai būtų pasirodęs, jei prieš keletą metų nebūtų kilęs didžiulis skandalas, net tarptautinis triukšmas dėl Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“?3 Beje, ši knyga buvo pristatyta patalpose Vilniaus g., kur kas rytą rinkdavosi į „darbą“ Ypatingasis būrys.

Nesileisdamas į svarstymus apie atpildą ir teisingumą, Bubnys tik paskutinėje įvado pastraipoje trumpai užsimena, koks likimas ištiko Ypatingąjį būrį, pasibaigus karui. Lenkų istorikės Helenos Posierbskos duomenimis, SSRS ir komunistinė Lenkija įvairias (tarp jų mirties) bausmes skyrė ne mažiau kaip 27 būrio nariams, kiti žuvo per karą ir pokario metais, treti apsigyveno įvairiose Vakarų šalyse (p. 40). Daugelio likimas nežinomas. Beje, Bubnio pateikti faktai rodo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismai 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais keletą iš 17-os Vilniuje tarnavusių Trečiojo Reicho slaptosios policijos ir SD pareigūnų, vadovavusių žudynėms Paneriuose, išteisino.

LGGRTC, ilgai atidėliojęs skelbti žydšaudžių pavardes, jau yra paviešinęs net kelis žydų gelbėtojų sąrašus.4 Naujausią internete paskelbtą „suvestinį sąrašą“ Centras parengė pagal 2015 m. įgyvendintą projektą „Žydų gelbėtojai“. Prioritetas, teikiamas gelbėtojų istorijoms, leistų manyti, kad jau yra atlikti ar atliekami išsamūs šios srities tyrimai. Tačiau jie iš esmės net nepradėti, nes šios valstybinės institucijos paskelbti duomenys niekuo nesiskiria nuo kitų Lietuvoje publikuojamų tokio pobūdžio sąrašų.5 Juose dažniausiai pateikiama labai skurdi informacija apie gelbėtojus (kartais vien pavardės, nenurodant vardų, įvykių vietos ir laiko), dar skurdesnė – apie bandytus gelbėti ir išgelbėtus žydus. Tačiau svarbiausia, kad trūksta aiškių nuorodų į šaltinius, kuriais disponuota, sudarant pavardžių rodykles. Kokie buvo tų duomenų atrankos kriterijai, galima tik spėlioti, nes tarp gelbėtojų įrašyti ir asmenys, 1941 m. ėję aukštas pareigas Lietuvos savivaldos institucijose, dalyvavę Holokausto įvykiuose (kalėjimų viršininkai, burmistrai, policijos pareigūnai ir kt.). Skelbiamuose žydų gelbėtojų sąrašuose gausu klaidų,6 kurias toliau nusirašinėja žurnalistai, kraštotyrininkai, istorikai, platina populiarioji ir mokslinė literatūra.

Profesionalams, atrodytų, tokios savaime suprantamos užduoties, kad prieš paviešinant duomenis būtina atlikti kruopščią jų patikrą, Centras net nekėlė. Todėl žydų gelbėtojų sąrašai, paskelbti šios institucijos vardu, nėra mokslinė publikacija, kuria būtų galima remtis, tęsiant tyrimus, o joje pateiktus faktus be dvejonių įterpti į konkrečių asmenų biografijas. Tačiau tais sąrašais nuolat remiamasi, tie duomenys įterpiami, nes žinios apie žydų gelbėtojus labai paklausios, o LGGRT centrą plačioji visuomenė laiko visiškai patikima institucija.

Centras, savo tinklalapyje trumpai pristatydamas 2015 m. baigtą projektą „Žydų gelbėtojai“, rašo: „Rengdami suvestinį žydų gelbėtojų sąrašą, sudarytojai nesiėmė tikslinti A. Gurevičiaus, J. Rimašausko ar V. Sakaitės sąrašų [paryškinta mano – R. L.]. Jie visi panaudoti kaip šaltiniai, kurie svetainės lankytojų gali būti papildomi, koreguojami, taisomi, už ką sudarytojai būtų labai dėkingi.“7 Iš tikrųjų šalia dviejų patikimų šaltinių (nuorodų į informaciją apie Pasaulio tautų teisuolių vardą pelniusius ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotus asmenis, renkamą, saugomą ir viešinamą Vilniaus Gaono žydų muziejaus8) yra įtraukti ir duomenys iš labai abejotinų sąrašų. Genocido tyrimų centras jų ne tik „nesiėmė tikslinti“, bet ir nemėgino kritiškai įvertinti.

Kokie tie sąrašai? Viktorija Sakaitė 2001 m. paskelbtą žydų gelbėtojų pavardžių rodyklę sudarė, remdamasi Vilniaus Gaono žydų muziejaus turimais duomenimis. Dauguma faktų buvo paimta iš karo pabėgėlių, gyvenusių Vokietijos stovyklose, anketų, iš laiškų, rašytų tokios medžiagos rinkimo iniciatoriams, VLIK’ui. Išeivijoje jie taip ir nebuvo paskelbti, pirmiausia todėl, kad neturėta galimybių patikrinti gautos informacijos. Dažnai rašė žmonės, apie gelbėtojus žinoję tik iš nuogirdų. Karo metais juk niekas nesigyrė, kad gelbsti pasmerktuosius, be to, VLIK’o politikams taip ir nepavyko užmegzti gerų santykių su Lietuvos žydų organizacijų vadovais, išgyvenusiais Holokaustą. Idėją paskelbti žydų gelbėtojų pavardes palaikė toli gražu ne visi, tarp išeivių sklandė ir antisemitinės nuotaikos. Antai Domas Jasaitis, 8-ojo dešimtmečio pradžioje ketinęs išleisti knygą „Nacional-socialistinis genocidas Lietuvoje 1941–1944“, sulaukė ne tik pritarimo, bet ir kritikos. „Argi VLIKui terūpi tiktai žydai, kad pasinešė leisti knygą tik apie žydų kančias? Ne tokios apimties knygos lietuvių visuomenė iš VLIKo laukia. Ne lietuvių tikslas rašyti apie „Nacional-socialistinį genocidą Lietuvoje“. Tegul apie tai rūpinasi žydai. Jie turi savo valstybę ir pakankamai tam galimybių“,9 – rašė Jasaičiui vienas iš buvusių Lietuvos karininkų. Šiaip ar taip, išeivijos sukaupta informacija liko gulėti archyvuose, nors ją publikavus, gelbėtojais greičiausiai būtų buvę susidomėta ir sovietinėje Lietuvoje, tie duomenys būtų buvę tikrinami.

Po 1990 m. išeivių surinkta medžiaga apie žydų gelbėtojus buvo parvežta į Lietuvą ir keliskart publikuota, tačiau leidėjai nesiėmė jos tikrinti, nepaisydami gausybės spragų. Vaizdžiai tą iliustruoja duomenys apie dvasininkus – Sakaitė, išskyrusi ir apdorojusi su jais susijusią medžiagą, LGGRTC moksliniame žurnale 2002 m. paskelbė gelbėtojų sąrašą su pastabomis, kad išgelbėtų ar bandytų gelbėti žmonių pavardės bus tikslinamos beveik dėl pusės minimų atvejų. Tačiau vėliau niekas jų taip ir nepatikslino, nes pakartotinėse publikacijose po poros metų (2004) ir beveik po dešimtmečio (2010 m., minint Žydų genocido dieną, tuos duomenis paskelbė laikraštis XXI amžius10) nebuvo pakeista nė viena raidė.

Sąrašas
Nors dvasininkų socialinė grupė palyginti negausi, o patikrinti faktus nėra sudėtinga (pasitelkiant istorikų tyrimus, atsiminimus, KGB baudžiamąsias bei agentūrines bylas, kurių archyvas Centro darbuotojams visada po ranka), akis badančių faktinių klaidų esama ir naujausiame gelbėtojų sąraše, LGGRTC parengtame 2015 m. Pavyzdžiui, nurodoma, kad kunigas Pranciškus Gustaitis „sušaudytas už pagalbą žydams“,11 nors jis kartu su vyskupu Vincentu Borisevičiumi buvo nužudytas 1946 m. už paramą antisovietiniam pogrindžiui.12 Kunigus Juozapą Liutkevičių, Vincentą Mielešką, Juozapą Čepėną irgi represavo ne nacių, bet sovietų valdžia, ir t. t. Kunigų Žilio, Vitoldo Garoseko, kuris žuvo, kaip teigiama, gelbėdamas žydus,13 pavardžių (ar bent į jas panašių) apskritai nepavyko aptikti. Garoseko iš Šalčininkų raj. nemini ir Lenkijos specialistai.14 LGGRTC 2015 m. paskelbtame „suvestiniame sąraše“ be faktinių Sakaitės padarytų klaidų pakartotos ir visos korektūros klaidos, net lietuviai, paminėti Lietuvių enciklopedijoje, kažkodėl vadinami Michaeliu, Venceslavu, Josefu, klaidingai užrašyta nemažai pavardžių.

Istorikui negali nekelti abejonių jau vien tai, kad Sakaitė suplaka nacių ir sovietų vykdytas represijas, teigdama, esą sovietų režimas irgi persekiojo žydų gelbėtojus. Paanalizuokime įrašą apie Pijų Andziulį: „Už žydų slėpimą [Žemaičių Kalvarijoje] kunigas buvo suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime, vėliau išsiųstas į Sibirą, tačiau vieno iš išgelbėtų žydų pastangomis išlaipintas iš traukinio ir grąžintas į Vilnių.“15 Rašydama apie jį, kaip ir apie kitus asmenis, autorė nepateikė jokių informacijos šaltinių, tačiau rėmėsi, matyt, dienraštyje Vakarinės naujienos (laida rusų k.) paskelbtu straipsniu.16 Jame literatūrine forma papasakota istorija apie žydus, kurie slapstėsi Žemaičių Kalvarijos vienuolyne. Žurnalistui Jakovui Vaismanui 1992 m. (t. y. praėjus pusei amžiaus po įvykių) ją papasakojo vienas lietuvis, girdėjęs apie tai iš savo tėvo, bet neprisimenantis pavardžių, išskyrus marijonų kunigą Andžiulį. Sunku pasakyti, iš kur jis sužinojo šią pavardę, tačiau Žemaičių Kalvarijoje žydus slapstė visai kiti kunigai.17 Pijus Andziulis, ėjęs marijonų provincijolo pareigas, karo metais gyveno Kaune, nei naciai, nei vėliau sovietai jo nerepresavo.18 Bet įrašas tebesklinda internete, apmaudžios klaidos prigijo kunigo biografijose, kuriose rašoma, esą „po karo už žydų slėpimą tarybinės valdžios buvo suimtas“, „kalintas“, „ištremtas“, „išlaipintas“, su nuoroda į Sakaitės tekstą, iki šiol viešinamą LGGRTC.19 2012 ir 2015 m. paskelbtuose sąrašuose Centras, remdamasis vien Sakaitės duomenimis, kunigus, kurie slapstė žydus Žemaičių Kalvarijoje, „perkėlė“ į kitą Kalvariją, esančią Marijampolės rajone.20 Kadangi jie 2013 m. buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, vadinasi, duomenys nebuvo palyginti net su ta informacija, kurią viešina Vilniaus Gaono žydų muziejus ir kuri grindžiama autentiškais išgelbėtųjų liudijimais.

Kitas šaltinis, kuriuo remiasi žydų gelbėtojų „suvestinis sąrašas“, 2015 m. paskelbtas LGGRTC, – Kanados lietuvių žurnalistų sąjungos lėšomis Vilniuje 1999 m. išleista knyga „A. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais“. Tai nesutvarkyta, chaotiška medžiaga, surinkta iš neaiškių, vien autoriui žurnalistui Antanui Gurevičiui žinomų laiškų bei straipsnių. Gana ilgame įvade Gintutis Procuta svarsto, kiek lietuvių mirtino pavojaus akivaizdoje prisidėjo prie žydų gelbėjimo, bet neaptaria Gurevičiaus šaltinių, nesuabejoja nuostabą keliančiais jo skaičiavimais, nieko nesužinome ir apie patį knygos autorių, sudariusį net keturis gelbėtojų sąrašus. Juose pavardės kartojasi, bet pabaigoje visos sumuojamos, taigi nesunku susipainioti. Duomenys tik užrašyti, bet nepatikrinti, neišanalizuoti. Pavyzdžiui, teigiama, kad Kaune apie 50 lietuvių policininkų išgelbėjo apie 500 žydų vaikų.21 Kada tai buvo, kaip, kas koordinavo tokią veiklą ir kodėl iki šiol nėra jokių liudijimų apie tokio masto įvykių realumą?

Knygoje rašoma, esą Kauno komendantas Jurgis Bobelis iš IX forto išlaisvino visas žydes ir vaikus, kaip įmanydamas „švelnino žydų būklę [...]“.22 Tačiau būtent komendantas Bobelis su miesto burmistru Kaziu Palčiausku 1941 m. liepos 10 d. pasirašė įsakymą dėl žydų perkėlimo į Vilijampolėje atidarytą getą. LGGRTC iš žydų gelbėtojų sąrašų, paskelbtų 2012 ir 2015 m., Bobelio pavardę vis dėlto išbraukė, bet burmistras Palčiauskas juose tebėra su nuoroda į duomenis, pateiktus Gurevičiaus ir Sakaitės.23 Gali būti, kad jis tikrai prisidėjo prie žydų gelbėjimo, tačiau tokio pareigūno pavardė vis tiek neturėtų atsirasti tarp gelbėtojų be komentaro, be nuorodos į tyrimus (juo labiau kad jis buvo patekęs į JAV teisingumo akiratį, prarado pilietybę, ketinta jį deportuoti). Esu girdėjusi, kad net Aušvico komendantas išlaisvino moterį, pažįstamą nuo vaikystės, bet ar jis laikytinas gelbėtoju?

Trečias analogiškas šaltinis, kuriuo remiasi Centro „suvestinis sąrašas“, – Jono Rimašausko knyga „Žydų gelbėtojai“, parengta 2008 m.24 Toronto lietuvių archyve rastą rankraštį istorikė Nelė Asadauskienė paskelbė irgi be komentaro, ar tie duomenys iš tikrųjų patikimi, nekreipdama dėmesio net į akivaizdžiai klaidingus faktus, tiesa, nuo antisemitinių Rimašausko teiginių ji atsiriboja pastabomis skliausteliuose.

Asadauskienė bandė šio sąrašo duomenis sutikslinti su informacija, kuri pateikiama 2001 m. išleistame sąvade „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941–1944 m.m. (Pavardžių rodyklė)“, tačiau nepamėgino išsiaiškinti, kokius konkrečiai asmenis savo sąrašuose mini Rimašauskas ir pavardžių rodyklės autorė Sakaitė. Karininkų, juristų, kunigų, gydytojų, profesorių tapatybė nenustatyta, neieškota duomenis patvirtinančių šaltinių. Suprantama, tokiai užduočiai atlikti reikia laiko ir kompetencijos, tačiau tik tuo atveju padriki užrašai įgautų prasmę. Tarkime, ar gali būti patikimas įrašas, kad kunigas dr. Juozapas Liutkevičius „visą nacių okupacijos metą“ Seirijų klebonijoje slėpė iš geto pabėgusius žydus,25 jeigu miestelyje jis apsigyveno tik 1943 m.?26 Šioje knygoje randame ne tik jau minėto Kazio Palčiausko, bet ir Vilniaus burmistro Karolio Dabulevičiaus pavardę,27 tarsi šis nebūtų susijęs su abiejų sostinės getų steigimu. Informacija apie jį perrašyta ir į LGGRTC sąrašus su nuorodomis į Rimašausko ir Sakaitės pateiktus duomenis be jokių komentarų, bet su tam tikru kamufliažu – nutylimas Dabulevičiaus vardas ir pareigos.28

Akivaizdu, kad nei Sakaitės, nei Gurevičiaus, nei Rimašausko surinktų duomenų niekas netikrino, to nedarė ir patys autoriai, iš kurių pastarieji du greičiausiai todėl ir nepaskelbė savo sudarytų sąrašų. Juose apstu klaidų, netikslumų, pavardės dažnai pateikiamos be papildomos informacijos, kas tie asmenys buvo, ką veikė. Nė vienoje iš trijų knygų nenurodomas gelbėjimo laikas – tai tekstai be datų.

Neįtikėtina, bet LGGRTC parengtas „suvestinis“ žydų gelbėtojų sąrašas remiasi abejotinais šaltiniais. Beje, informacija jame redukuota iki pavardžių registro, jokių žinių apie išgelbėtus ar bandytus gelbėti asmenis, jokių datų, jokių konkrečių istorijų nėra, pateiktos tik nuorodos į penkis šaltinius, ypač dažnai pasikliaujama tais trijų autorių darbais, kuriuos aptariau šioje recenzijoje. Jų duomenimis remiamasi net ir tais atvejais, kai į registrą įrašomos jau žinomų, apdovanotų asmenų pavardės, o žydų muziejaus specialistų patikrintos gelbėjimo istorijos smarkiai skiriasi nuo tų, kurias pateikė Sakaitė, Gurevičius, Rimašauskas. Negana to, į Centro rodyklę, sklidiną klaidinančių duomenų, neįtraukta daugybė gelbėtojų, kurie apdovanoti dar prieš 2015-uosius, ignoruojami net ir tie, kurių istorijos (pavyzdžiui, diplomato Jano Zwartendijko) plačiai nuskambėjo viešojoje erdvėje. Nereaguojama ir į naujausias žinias – juk Prezidentas kasmet Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pagerbia jų gelbėtojus, antai vien pernai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteiktas 38 asmenims...29

Viename iš straipsnių apie gelbėtojus Bubnys rašė: „Šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, jie gelbėjo ir mūsų tautos garbę.“30 Kyla visai ne retorinis klausimas, ar daro mums garbę tai, kad valstybinės institucijos sudaromuose sąrašuose knibždėte knibžda klaidos, apstu nepatikrintų duomenų? Ar tokia praktika nemenkina pačios idėjos pagerbti žydų gelbėtojus, kasdien rizikavusius tiek savo, tiek artimųjų gyvybe?

1 Arūnas Bubnys. Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2019.
2 Masinių žudynių 75-osioms metinėms paminėti skirtoje konferencijoje Lietuvos Respublikos Seime (žr.: Mindaugas Jackevičius. Žydšaudžių sąrašas Lietuvoje gali siekti ir 6 tūkstančius: kodėl bijoma jį paskelbti. 2016-06-06, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/zydsaudziu-sarasas-lietuvoje-gali-siekti-ir-6-tukstancius-kodel-bijoma-ji-paskelbti.d?id=71469652).
3 Rūta Vanagaitė. Mūsiškiai. Vilnius: Alma littera. 2016.
4 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai. Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 2, p. 222–232; Viktorija Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, [2004],
(žiūrėta 2020-02-03); Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų gelbėjimas Lietuvoje. Sudaryt. Teresė Birutė Burauskaitė. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2012; Žydų gelbėtojai: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro projektas [duomenys paviešinti 2015 m.] http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php (žiūrėta 2020-02-03).
5 Lietuvių kova dėl žydų laisvės, Atgimimas, 1991, nr. 43–1992, nr. 10; A. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais. Spaudai parengė A. Martinionis. Vilnius: Protėvių kardas. 1999; Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941–1944 m.m. (Pavardžių rodyklė). Sudaryt. V. Sakaitė. Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. 2001; Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai. Sudaryt. Nelė Asadauskienė, Arvydas Anušauskas. Vilnius: Versus aureus. 2008.
6 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2010, p. 114–117.
7 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/titulinis.php (žiūrėta 2020-02-10).
8 Žr.: Išsigelbėjęs žydų vaikas pasakoja apie Šoa, http://www.issigelbejesvaikas.lt/ (žiūrėta 2020-02-17).
9 Stepo Jakubicko laiškas (1977-02-05) Domui Jasaičiui. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 677, ap. 1, b. 482, l. 82.
10 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/09/24/istving_01.html (žiūrėta 2020-02-10).
11 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/G.php (žiūrėta 2020-02-10).
12 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944), p. 115; Prano Gustaičio baudžiamoji byla. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. P 15000 LI, l. 35.
13 Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/G.php (žiūrėta 2020-02-10).
14 Tadeusz Krahel. Martyrologia duchowieństwa archdiecezji wileńskiej 1939–1945. Białystok: Biały Kruk. 2017.
15 Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, [2004],
(žiūrėta 2020-02-15).
16 Яков Вайсман. Будни чудовищного ада. Вечерние новости. 1992-10-26, с. 6.
17 Vaclovas Aliulis. Nukentėjęs už pagalbą Žemaitijos ir Dzūkijos kovotojams: apie kunigą Vladislovą Polonskį. Veliuona, Vilnius: Versmė. 2001, p. 733–737.
18 Regina Laukaitytė. Lietuvos Bažnyčios vokiečių okupacijos metais (1941–1944), p. 116.
19 Pamokslais atvertęs nusidėjėlius. XXI amžius, http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2015/11/06/katalikas_05.html; http://www.etnografija.vilkaviskis.lt/asmenybes/3207-andziulis-pijus; https://lt.wikipedia.org/wiki/Pijus_Andziulis (žiūrėta 2020-02-17).
20 Klemensas Kačergius ir Vladislovas Polonskis (Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/K.php, http://genocid.lt/gelbetojai/pages/P.php (žiūrėta 2020-02-15).
21 A. Gurevičiaus sąrašai. Tūkstančiai lietuvių, kurie gelbėjo tūkstančius Lietuvos žydų Antrojo pasaulinio karo metais, p. 90.
22 Ten pat, p. 115.
23 Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų gelbėjimas Lietuvoje, p. 129; Žydų gelbėtojai: http://genocid.lt/gelbetojai/pages/P.php (žiūrėta 2020-02-15).
24 Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai.
25 Ten pat, p. 51.
26 Savitarpinės pagalbos žinios. 1944, nr. 9, p. 5; Juozapo Liutkevičiaus baudžiamoji byla. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 10363/3, l. 114-1, 114-6.
27 Jonas Rimašauskas. Žydų gelbėtojai, p. 126.
28 Tie, kurie gelbėjo 1941–1944: žydų gelbėjimas Lietuvoje, p. 56.
29 Gyvenimą dovanojusios širdys... Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija. Vilnius. 2019, p. 7.
30 Arūnas Bubnys. Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai, http://www.prodeoetpatria.lt/index.php/baznycia/128-dr-arunas-bubnys-lietuvos-kunigai-zydu-gelbetojai (žiūrėta 2020-02-15). Remdamasis Sakaitės publikacija, Bubnys šiame straipsnyje kartoja faktines jos klaidas.