Pradėkime nuo tolimesnės istorijos. 1919 metų birželio 19 dieną Latvijos Respublikos Pašto ir Telegrafo valdybos viršininkas Eduards Kadikis savo įsakymu pasiūlė Aleksandrs Tipainis organizuoti dirbtuves, kuriose būtų remontuojami telefono ir telegrafo aparatai. Ilgainiui (1932 m.) dirbtuvės tapo žinomos kaip Valsts Elektrotehniskā Fabrika – žymusis Rygos VEF fabrikas.
Dar 1920-aisiais A. Tipainis su grupe bendraminčių dirbo eksperimentinėje raketų paleidėjo „Oscars“ kūrimo srityje, tačiau negautas finansavimas tyrimams sustabdė šią veiklą. Tais pačiais metais, manoma, NKVD agentų pagalba brėžiniai su palydinčia dokumentacija buvo pavogti ir atsidūrė Sovietų Rusijoje, kur tyrimai bei, vėliau, gamyba įgavo pagreitį ir virto 1942-aisiais metais debiutavusia „Katiuša“ – reaktyvinės artilerijos sistema БМ-13, kurių pagaminta daugiau negu 10 000 vienetų.
Ne veltui miniu sąlyginį taikinių pažeidžiamumą, priklausomai nuo jų „apsikasimo“, kariškais terminais kalbant. Gyveminiškas pavyzdys – vienai ar kelioms „Grad“ raketoms pataikius į futbolo stadioną, kuriame vyksta futbolo rungtynės galėtume laidoti abi žaidžiančias komandas, jeigu komandų žaidėjai smūgio metu gulėtų ant žemės, nuostoliai galimai būtų perpus mažesni, o jeigu suguldytume visus žaidėjus stadiono pakraštyje iškastoje duobėje – nuostolių, greičiausiai visai pavyktų išvengti.
Istorija žino tiek sėkmingų, tiek ne itin, šios sistemos panaudojimo pavyzdžių.
1969-ųjų kovo mėn. naujieji „Grad“ įrenginiai buvo pirmą kartą išbandyti koviniuose veiksmuose. Kinijos pasienyje esančioje Damansko saloje kilus konfliktui tarp sovietų ir kinų, pasienio ir pėstininkų daliniai, kurį laiką keitėsi pėstininkų lengvųjų šaulių ginklų ir šarvuotos technikos (transporteriai BTR, tankai T-62, minosvaidžiai ir pan.) ugnimi, kol nebuvo išbandyta „Grad“ sistema, kuri pakeitė jėgos pusiausvyrą sovietų naudai ir įgalino pradėti derybas.
Kifangondo kautynių metu Angoloje, 1975-aisiais, kur susirėmė antivyriausybiniai sukilėliai remiami Zairo armijos ir Angolos išsivadavimo partijos kariai vedami Kubos karinių instruktorių, kovos vyko pakankamai permainingai, kol maištininkai padarė taktinę klaidą – ruošdamiesi forsuoti vandens kliūtį, Bengo upę, jie susigrūdo į pakankamai siaurą pakrantės ruožą, o ten juos padengė kubiečių instruktorių „Grad“ ugnis.
Pirmojo Čečėnijos karo metu, Grozno priemiestyje, Dolinskojes gyvenvietėje, Ičkerijos ginkluotosios pajėgos, be jokių taikymosi prietaisų ar radiotechninės įrangos, „Grad“ paleidėjo pagalba sunaikino arba išvedė iš rikiuotės visą Rusijos Federacijos armijos konvojų. Kaip pamena įvykio liudininkai „čečėnai į kelią nusitaikė tiesiog žiūrėdami pro raketų paleidėjų tūtų vamzdžius“.
Panašiu metu ir geografiškai netolimoje vietoje, 1994 m. vasarį Karabacho konflikto metu, armėnų salvinės artilerijos sistemos „Grad“ siaurame Omaro kalnų tarpeklyje sutriuškino dviejų Azerbaidžano kariuomenės brigadų likučius.
Kaip matome, sėkmingi „Grad“ panaudojimo pavyzdžiai – priešas užklumpamas be galimybės pasislėpti už priedangos ir patiria milžiniškus nuostolius.
Jeigu oponuojančios pajėgos turi galimybę apsikasti, „Grad“ sistemos panaudojimas netekdavo savo efektyvumo: Čečėnijos kovotojai tą įrodė Pervomaiskojes gyvenvietėje, Grozne, Bamute, „Ąsilo ausies“ aukštumos gynyboje, kur po masinio „Grad“ panaudojimo juos puolė visai nesenai Kaune dislokuoti 108-ojo Gvardijos desanto šturmo pulko kariai.
Vis dar tebevykstančio karo Rytų Ukrainoje pavyzdžiai demonstruoja tą pačią „tiesą“ – ten kur Ukrainos pajėgos nesilaikydavo elementariausių karinės stovyklos įtvirtinimo reikalavimų (Zelenopolė) – patirdavo skaudžių nuostolių, ten kur apsikasdavo arba žvalgybos duomenų dėka vykdė manevrinę gynybą – nuostolių nuo „Grad“ ugnies išvengdavo.
Turėdama mažesnį raketų paleidėjų skaičių vienoje mašinoje (Grad-40 vnt., Smerch – 12 vnt.) nauja sistema, visais kitais parametrais smarkiai lenkia savo pirmtakę. Nuo 122 mm iki 300 mm padidėjęs kalibras, nuo 40 iki 120 km padidėjęs šaudymo nuotolis (su tam tikromis raketomis, nes standartinis nuotolis 70–90 km.) ir ženkliai išaugęs pažeidžiamas plotas. Tačiau svarbiausia, gerokai išplėstas raketų kovinių galvučių spektras leidžiantis taikinius pažeisti iš viršaus, rinktis fugasinius, didesnės kovinės galios šaudmenis, eksperimentinės, lazeriu valdomos raketos.
Rusijos Federacijos žiniasklaida skelbia, kad salvinės artilerijos sistemos „Smerch“ Kaliningrade dislokuotos „...dėl išaugusio NATO aktyvumo Lenkijoje ir Baltijos šalių regione“, taigi, galimo karinio konflikto atveju, mūsų ginkluotosios pajėgos tiesiogiai susidurtų su tokio ginklo panaudojimu.
Žinoma, tai nėra „stebuklingas“ ar „neatremiamas“ ginklas (Ukrainoje, Kramatorsko mieste panaudojus šias sistemas žuvo bei buvo sužeisti ne priedangoje buvę kariškiai bei taikūs gyventojai), tačiau rengiant gynybos planus į tai būtina atsižvelgti.
Net esant sunkesnei ekonomikos situacijai reikia galvoti ir apie dar 2016 metais Lietuvos kariuomenės iškomunikuotus planus, patiems įsigyti raketinės artilerijos sistemas Lietuvos valstybės kovinei galiai stiprinti.
