Nėra jokių abejonių, kad Vladimiras Putinas patenkintas savimi. Rusijos ekonomikoje krizė dar nekilo, nors tikrai turėtų. Covid‑19 protrūkis visame pasaulyje sukėlė katastrofą. Naftos kaina smuko iki 30 JAV dolerių už barelį – dvigubai žemiau, negu buvo prieš du mėnesius. Nafta ir dujos tradiciškai sudaro du trečdalius Rusijos eksportų, todėl rublis gerokai atpigo. Valiuta nuo sausio pradžios prarado beveik trečdalį vertės.
Tačiau nors turtingiausiose pasaulio valstybėse vyrauja chaosas, o vyriausybės skubiai ima paskolas smūgiui sušvelninti, Rusijos ekonomikoje panikos požymių nematyti. Taip yra ne dėl to, kad Rusija ėmė įvairinti ekonomiką, sustabdė korupciją, apgynė nuosavybės teises ir padidino konkurenciją, investicijas bei ekonomikos augimą. Ji nepadarė nė vieno iš minėtų dalykų. Iš tiesų Rusijos ekonomika šokui atsparesnė todėl, kad ji izoliuota jau šešerius metus. Kai V. Putinas neteisėtai aneksavo Krymą ir ėmė kurstyti karą Ukrainoje, Vakarų šalys įvedė sankcijas Rusijai, o ši – Vakarams.
Nuo to laiko Rusijos makroekonomikos politikos tikslas buvo ne skatinti ekonomikos augimą, o kurti tvirtovę, kuri galėtų atlaikyti didžiulį ekonominį šoką. Šią politiką įgyvendinti padėjo 2017 m. įvesta fiskalinė taisyklė, kuria reikalauta palaikyti biudžeto balansą, kai naftos kaina siekia šiek tiek virš 40 JAV dolerių už barelį. Visos papildomos lėšos turi būti dedamos į atsarginį fondą, kuris kovo 1 d. pasiekė 7,3 proc. BVP.
Dėl to Rusija šiuo metu turi vienas didžiausių pasaulio aukso ir užsienio valiutos atsargų, vertas beveik 570 mlrd. JAV dolerių. Vyriausybės motyvus buvęs finansų ministerijos ir centrinio banko valdininkas Olegas Vijuginas paaiškina taip: „Nuo išorinio šoko ir užsienio priešų apsisaugome ne tik dėl to, kad turime šiuolaikinių ginklų ir raketų, bet ir dėl to, kad turime aukso ir valiutos atsargų.“ Be to, Rusija pakėlė pensinį amžių ir padidino PVM tarifus bei naudodama skaitmenines technologijas padidino surenkamus mokesčius. Už mokesčių rinkimą atsakingas Michailas Mišustinas neseniai paskirtas į ministro pirmininko postą.
Žinoma, negalima paneigti, kad Rusijos ekonomika vis dar labai priklausoma nuo energetikos ir vartojimo prekių kainos. Smarkiai kritus naftos kainai (iš dalies dėl to atsakinga pati Rusija, kuri nusprendė pasitraukti iš derybų su OPEC šalimis) vyriausybė šiais metais gali netekti maždaug 2 trln. rublių (25 mlrd. JAV dolerių). Pasak nepriklausomo analitiko Kirilo Rogovo, tikėdamasi padidinti savo rinkos dalį ir sužlugdyti JAV skalūnų naftos įmones Rusija labai rizikuoja – jei JAV sudarys atskirą Rusijai nepalankų susitarimą su Saudo Arabija, šis planas gali atsigręžti prieš ją. Tačiau kol kas Rusija turi užtektinai atsargų ištverti dar kelerius metus. Nukritusi rublio vertė sumažino kritusios naftos kainos padarytą žalą valstybės viešiesiems finansams, o dėl Vakarų šalių sankcijų nebesvarbu, kad užsienio prekės rubliais kainuoja daugiau.
Nuo 2014 m. nuo tarptautinių kapitalo rinkų atskirtos Rusijos įmonės buvo priverstos mažinti finansinius įsiskolinimus. Kol Vakarų šalių įmonės naudojosi mažomis palūkanų normomis ir ėmė daugybę paskolų, Rusijos įmonių skolos nusmuko žemiau 50 proc. BVP, o valstybės skolos ir BVP santykis net nesiekia 20 proc. Be to, dėl to, kad dauguma Rusijos eksportų labai paprasti, šalis atsparesnė trikdžiams sudėtingose pasaulinėse tiekimo grandinėse. „Jei joji arkliu, nereikia jaudintis, kad pritrūks degalų“, – paaiškina „Alfa Bank“ vyriausioji ekonomistė Natalija Orlova.
Rusija taip pat tapo savarankiškesnė. Vyriausybės įvestos atsakomosios sankcijos importuojamiems maisto produktams paskatino vidaus žemės ūkio augimą, o importuojamų maisto produktų dalis rinkoje per penkerius metus sumažėjo trečdaliu ir dabar tesiekia 24 proc.
Tačiau, kaip nuo Covid‑19 protrūkio pradžios sužinojo daugelis kitų šalių gyventojų, gyvenimas izoliacijoje taip pat turi ir trūkumų. Rusija skurdesnė negu turėtų būti. Nuo 2014 m. metinis ekonomikos augimas siekė tik 0,6 proc. – vos penktadalį pasaulio vidurkio. Smulkių ir vidutinių verslų sumažėjo. V. Putino draugų vadovaujamos įmonės, kurias beveik galima laikyti valstybinėmis, išaugo. Ekonominės rentos vaikymosi atvejų nepaprastai padaugėjo, tad aišku, kad sąžiningiems ir darbštiems verslininkams galimybių lieka vis mažiau.
Tikėtina, kad ekonominės naujojo koronaviruso pasekmės (kurios šaliai galėjo pakenkti labiau, negu pripažįsta vyriausybė) Rusijos sistemines problemas tik padidins. Kovo 25 d. V. Putinas pranešė, kokių atsakomųjų priemonių bus imamasi viruso krizei įveikti, tačiau jos atrodo kaip prasta Vakarų šalių pagalbos priemonių imitacija.
Nuostolius, kuriuos šalis patirs, kol prisitaikys prie naujos padėties, vyriausybė perleidžia Rusijos viduriniajai klasei.
Užuot įvedęs karantiną, V. Putinas Rusijoje paskelbė savaitės trukmės atostogas. Už tai smulkios ir vidutinio dydžio įmonės šešiems mėnesiams bus atleistos nuo pelno mokesčio (tačiau PVM mokėti vis tiek reikės). Už darbuotojus mokami socialiniai mokesčiai bus sumažinti pusiau – iki 15 proc.
Prezidento pasiūlytos socialinės paramos priemonės taip pat gana kuklios. Vyriausybė išmokas už vaiką padidins 5 000 rublių (63 JAV doleriais) per mėnesį, o bedarbio pašalpas padidins trečdaliu – iki 12 000 rublių. Susirgę ir daugiau kaip 30 proc. turto netekę gyventojai galės atidėti įmokas už būsto ir kai kurias kitas paskolas.
Kad kompensuotų sumažėjusį valstybinį biudžetą, V. Putinas nuo 2 proc. iki 15 proc. padidino mokesčius dividendams, gautiems iš lengvatinio apmokestinimo patronuojančiųjų bendrovių – taip iš esmės įvesdamas mokesčius turtingiesiems. Šios priemonės atskleidžia, kad V. Putinas kur kas labiau nori ne išsaugoti Rusijos rinkos ekonomiką, o paremti vyriausybę.
Kaip teigia Maskvos naujosios ekonomikos mokyklos profesorius Rubenas Enikolopovas, dabar didžiausia Rusijai kylanti rizika – ne ekonominė, o socialinė krizė: milijonui žmonių kilo pavojus netekti pragyvenimo šaltinio, o vos išsilaikančios privačios įmonės gali dar labiau sumažėti. V. Putinas ilgai kalbėjo, kad reikėtų atkurti sovietinio stiliaus socialiai orientuotą valstybę. Tačiau gali būti, kad krizė atskleis, jog iš tiesų jis sukūrė korporatyvistinę valstybę, kurioje pavieniai piliečiai niekam nerūpi.