Prezidentas Lyndonas Johnsonas žinojo, kad karas Vietname yra fiasko. Tačiau jis tikėjo, kad ant kortos pastatytas Amerikos prestižas. Ir nenorėjo tapti pirmuoju prezidentu, pralaimėjusiu karą. „Žinau, kad mums nereikėtų ten būti, – sakė jis telefonu senatoriui Eugene'ui McCarthy 1966 m. vasarį. – Bet visko mesti negaliu.“
Dar dvejus metus jis siuntė į karo nasrus vis naujus kūnus – kol tiek karas, tiek pats L. Johnsonas tapo nepopuliarūs.
Prezidento Donaldo Trumpo pražūtingas COVID-19 pandemijos nesuvaldymas buvo lyginamas su prezidento George'o W. Busho mirtį sėjančiu neveiklumu 2005 m. siaučiant uraganui „Katrina“. Tačiau G. Bushas neturėjo ištisų mėnesių pasiruošti audrai, ko nepasakysi apie D. Trumpą.
Tai nėra D. Trumpo „Katrina“; tai jo Vietnamas – su iškreipta veiksmų seka.
Galbūt L. Johnsonas neteisingai įvertino situaciją Vietname, tačiau jis bent jau iš dalies tarnavo tam, ką laikė nacionaliniu interesu. D. Trumpo atsakas į COVID-19 atspindi jo asmeninę patologiją. Nesugebėjimas įsigyti pagrindinės įrangos, įskaitant kaukes ir ventiliatorius, primena karių siuntimą į karą be šautuvų. Pirmosios jo melagystės apie viruso plitimą, kaip ir visas nuoseklus jo nenuoseklumas, atspindi D. Trumpo rūpinimąsi savais interesais bei viso gyvenimo polinkį pūsti žmonėms miglą į akis.
D. Trumpui stinga L. Johnsono institucinių žinių ir valdymo įgūdžių. O štai L. Johnsono silpnybės – ego, tuštybė, nesaugumas, savanaudiškumas – D. Trumpo asmenyje pasireiškia pasibaisėtinais lygiais.
O dabar mirčių skaičius auga. Remiantis Johnso Hopkinso universiteto koronaviruso tyrimų centro duomenimis, JAV yra daugiau nei 69 000 patvirtintų atvejų. Nepatvirtintų atvejų skaičius, atsižvelgiant į katastrofišką federalinės vyriausybės nesugebėjimą atlikti testus, yra žymiai didesnis. Mirčių nuo COVID-19 skaičius jau viršija 1000. Tačiau blogiausia dar priešaky.
Vasario mėnesį D. Trumpas tvirtino, kad atvejų skaičius netrukus bus „nulinis“. G. Bushui pasiruošti nepavyko; D. Trumpas aktyviai kliudė pasiruošimui. D. Trumpas yra gudrus melagis, skleidžiantis melagystes tam, kad išsilaikytų artimiausias penkias minutes, o ne penkias savaites, mėnesius ar metus. Jam padeda Respublikonų partija, nuolat ginanti prezidento nekompetenciją ir korupciją, o dabar pasirengusi prisidėti prie svarbiausio jo kadencijos įvykio: nereikalingų mirčių masiniu mastu.
1966 m., kai Vietnamo karas vis dar turėjo platų visuomenės palaikymą, L. Johnsonas pradėjo sulaukti kritikos iš savo paties partijos. Senatorius Williamas J. Fulbrightas, įtakingas Senato užsienio ryšių komiteto pirmininkas, savo garsioje kalboje pasmerkė karą ir paragino vykdyti tai, ką pats pavadino „patrioto pareiga nesutikti“.
Jei L. Johnsonas būtų sureagavęs į W. Fulbrighto kritiką, jo perspėjimą, kad karas tęsiamas iš arogancijos, o ne stiprybės, viskas būtų susiklostę visai kitaip. Jei L. Johnsonas būtų veikęs pagal savo įsitikinimus, kuriuos išsakė telefono pokalbyje su E. McCarthy, jis būtų galėjęs išgelbėti daugiau nei 50 000 amerikiečių ir dar daugiau vietnamiečių (jau neminint kambodžiečių ir laosiečių). Vietoj to, žudynės tik paspartėjo, o lavonmaišiai plūdo į šalį dar devynerius metus.
Mirtys nuo koronaviruso kažkada pasibaigs. Mokslininkai sugalvos apsisaugojimo būdą, o visuomenės sveikatos specialistai privers jo laikytis. Tačiau D. Trumpas, kuris ir toliau skatina neatsakingą elgesį, dėl kurio prarasime dar daugiau gyvybių, padarys mirčių skaičių kur kas didesnį, nei jis galėtų būti. Netikusio Amerikos prezidento kaina bus sumokėta tūkstančiais amerikiečių gyvybių.
