Žemės planeta uždaryta. Bandant sutramdyti Covid‑19 pandemiją, valstybės viena po kitos ima reikalauti, kad jų piliečiai nusigręžtų nuo visuomenės. Dėl to kenčia ekonomika, tad vyriausybės iš paskutiniųjų stengiasi gelbėti įmones ir klientus dalindamos trilijonus dolerių paramos ir paskolų garantijų. Ar tokios priemonės padės, niekas nežino.
Tačiau yra ir blogesnių žinių. Nauji atradimai leidžia spėti, kad norint užkirsti kelią pandemijai, sustabdyti beveik visą valstybės veiklą gali prireikti net kelis kartus. Tačiau taip pat darosi aišku, kad tokia strategija pasaulio ekonomikai sukeltų nepaprastai sunkią, galbūt net nepakeliamą, žalą. Dėl to ateityje laukia labai skausmingi pasirinkimai.
Praėjus vos 12 savaičių po to, kai pasirodė pirmieji pranešimai apie centrinės Kinijos mieste Uhane paslaptingai susirgusius žmones, pasaulyje pagaliau imama suvokti, kokia bus tikroji žmogiška ir ekonominė pandemijos kaina. Kovo 18 d. Covid‑19 ligą sukeliančiu virusu SARS‑CoV‑2 buvo užsikrėtę 134 000 žmonių 155 valstybėse ir teritorijose. Per septynias dienas užkrato atvejų padaugėjo 90 000, o virusas pasklido 43 naujose šalyse ir teritorijose (kovo 27 d. apsikrėtusių buvo jau virš pusės milijono, – Delfi Plius red. past.). Tačiau manoma, kad tikrasis užsikrėtusiųjų skaičius gali būti net dešimt kartų didesnis.
Išsigandusios vyriausybės skuba įvesti kontrolės priemones, kurios prieš kelias savaites būtų atrodžiusios neįtikėtinos. Daugybė šalių, tarp jų ir Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys, uždraudė atvykti keliautojams iš valstybių, kur virusas labai paplitęs. Niujorko Taimso aikštė tuščia, Londono finansų centras skendi tamsoje, o Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos kavinės, barai ir restoranai užvėrė duris. Viso pasaulio stadionuose tarp tuščių sėdynių eilių sklando vieniši aidai.
Darosi aišku, kad ekonomika nukentėjo daug labiau, negu tikėjosi analitikai. Sausio ir vasario duomenys atskleidžia, kad pramoninė gamyba Kinijoje, kuri, kaip prognozuota anksčiau, palyginus su praeitais metais turėjo nukristi 3 proc., jau nukrito 13,5 proc. Mažmeninės prekybos pardavimai krito ne 4 proc., o 20,5 proc. Investicijos į ilgalaikį turtą (kuriomis matuojamos išlaidos tokiems dalykams kaip įranga ir infrastruktūra) sumažėjo 24 proc. – šešiskart daugiau, negu prognozuota. Viso pasaulio analitikai paskubomis ėmė taisyti savo pačių prognozes. Artėjant didžiausiam šių laikų ekonominiam nuosmukiui, vyriausybės ruošia pagalbos priemonių paketus, aplenksiančius net tuos, kurie naudoti per 2007–2009 m. finansinę krizę.
Tokioje padėtyje reikės priimti nepaprastai svarbius sprendimus, kaip suvaldyti ligą. Naudodamasi epidemiologinėmis prognozėmis, Londono imperatoriškojo koledžo akademikų grupė sudarė modelį, padėsiantį politikams pasiruošti tam, kas laukia ateityje. Modelis nedžiugina.
Vienas metodas suvaldyti ligą – tai bandyti sušvelninti pandemijos pasekmes „išlyginant kreivę“ (t. y., sumažinant pandemijos intensyvumą): pavyzdžiui, izoliuojant sergančiuosius ir įvedant karantiną užsikrėtusiųjų namuose. Kitas metodas – sutramdyti pandemiją naudojant platesnes priemones, pavyzdžiui, įsakant namuose likti visiems, išskyrus tuos, kas privalo išeiti dėl darbo, ir uždarant mokyklas bei universitetus. Švelninimo priemonės pandemiją turi palengvinti, o tramdymo priemonės – sustabdyti.
Modelį sudarę mokslininkai apskaičiavo, kad jei virusui būtų leidžiama laisvai plisti, iki vasaros pabaigos nuo jo mirtų apie 2,2 mln. žmonių JAV ir 500 tūkst. Jungtinėje Karalystėje. Išsivysčiusiose šalyse tris mėnesius taikomi „kreivės išlyginimo“ metodai (pavyzdžiui, dviejų savaičių karantinas užkrėstiesiems) geriausiu atveju padėtų išvengti tik pusės šių aukų. Be to, pandemijai pasiekus aukščiausią tašką intensyvios priežiūros palatų poreikis aštuonis kartus viršytų Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos (NHS) galimybes, todėl atsirastų dar daugiau aukų, kurios į modelį neįtrauktos. Jei toks modelis pasitvirtintų ir kitose Europos šalyse, net ir geriausiai apsirūpinusios sveikatos apsaugos sistemos, tarp jų ir Vokietijos, kilusio poreikio patenkinti nesugebėtų.
Todėl nenuostabu, kad vyriausybės renkasi antrąjį variantą – griežtesnes pandemijos tramdymo priemones. Jos turi vieną pranašumą – jau matėme, kad Kinijoje jos buvo veiksmingos. Kovo 18 d. Italijoje suskaičiuoti 4 207 nauji atvejai, o Uhane – nei vieno. 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje Kinijoje užfiksuota tik šiek tiek virš 80 000 atvejų. O Londono imperatoriškojo koledžo mokslininkai apskaičiavo, kad jei viruso nebūtų stengiamasi sulaikyti, JAV ir Jungtinėje Karalystėje užsikrėstų iki 80 proc. populiacijos.
Tačiau griežtos tramdymo priemonės turi ir tamsiąją pusę. Dėl to, kad užsikrėtusiųjų palyginus nedaug, daugelis žmonių vis dar gali susirgti. O kadangi virusas dabar labai smarkiai paplitęs tiek šalių viduje, tiek visame pasaulyje, Londono mokslininkų modelyje spėjama, kad atšaukus tramdymo priemones epidemija po kelių savaičių prasidėtų iš naujo. Kad to išvengtų, valstybės ligą tramdyti turėtų kiekvieną kartą, kai ji prasidės iš naujo – taigi beveik pusę laiko iki pandemijos pabaigos turėtų praleisti sustabdžius beveik visą valstybės veiklą. Toks apribojimo priemonių atšaukimo ir įvedimo ciklas turėtų kartotis, kol persirgs didžioji dalis populiacijos arba bus sukurti skiepai, kurie gali atsirasti tik po daugelio mėnesių – o gali ir apskritai neveikti.
Tačiau tai – tik modelis, o modeliai – tai gerai apgalvotos spėlionės, paremtos patikimiausiais turimais duomenimis. Dėl to taip svarbu stebėti, ar Kinijos gyvenimui grįžus į įprastas vėžes epidemija neprasidės iš naujo. Viliamasi, kad epidemiologai galės atlikti masinius testus, kad greitai aptiktų naujus užsikrėtusiuosius, rastų žmones, su kuriais jie kontaktavo, ir paskirtų jiems karantiną neapverčiant aukštyn kojomis visos visuomenės gyvenimo. Galbūt susirgusiuosius gydyti padės nauji vaistai, pavyzdžiui, japonų sukurtas antivirusinis junginys, kuris, kaip šią savaitę teigė Kinija, pasiekė daug žadančių rezultatų.
Tačiau tai – tik viltis, o politikos negalima paremti viltimi. Karti tiesa tokia – ligos protrūkio pasekmių švelninimas kainuotų per daug gyvybių, o bandymai ligą sustabdyti būtų ekonomiškai netvarūs. Gali būti, kad po kelių protrūkio pasikartojimų vyriausybės remti verslų ir vartotojų nebesugebės. Paprasti žmonės nebetoleruos chaoso. Nuolatinės izoliacijos kaina (matuojama pasekmėmis žmonių psichinei sveikatai ir ilgalaikei visos visuomenės savijautai) gali pasirodyti per didelė.
Realiame pasaulyje abi strategijos turi trūkumų, tačiau vyriausybės gali jas patobulinti. Pietų Korėja, Kinija ir Italija parodė, kad pradėti reikia masiškai atliekant testus. Kuo tiksliau galima nustatyti, kas serga, tuo mažiau reikia kliautis visiems taikomais apribojimais. Reikia atlikti užsikrėtusių ir išgijusiųjų antikūnų tyrimus, papildysiančius dabartinius antikūnų tyrimus, kurie vertingi tik prieš pat susergant ir jau sergant. Tada imunitetą turintys žmonės galės užsiimti savo veikla žinodami, kad negali užkrėsti kitų.
Dar vienas galimas sprendimas – palaikyti karantiną ir socialinį atstumą naudojantis technologijomis. Kinija naudojasi programėlėmis patvirtinti, kas serga, o kas ne. Tiek joje, tiek Pietų Korėjoje naudojantis didžiuliais duomenų rinkiniais ir socialiniais tinklais žmonėms pranešama, kur ligos protrūkių daugiausia, be to, sekama, kas su kuo kontaktuoja. Pietų Korėjoje pakeistas įstatymas, todėl dabar vyriausybė gali be orderio gauti prieigą prie gyventojų medicininių duomenų ir jais dalintis. Normaliais laikais daugelyje demokratijų tai būtų laikoma pernelyg dideliu privatumo pažeidimu. Tačiau ši padėtis nėra normali.
Ir paskutinis sprendimas – vyriausybėms reikėtų investuoti į sveikatos apsaugą, net jei jų pastangos vaisių atneš tik po daugelio mėnesių, o gal jų ir išvis neprireiks. Reikia padidinti intensyvios terapijos skyrių pajėgumą. Tokiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ir JAV nepaprastai trūksta lovų, specialistų ir ventiliatorių. Reikia sudaryti geriausio gydymo protokolus, vystyti skiepus ir išbandyti naujų preparatų veiksmingumą. Tada pandemijos švelninimas kainuotų mažiau gyvybių, o bandymai užkirsti jai kelią būtų pigesni.
Tačiau neapsigaukite. Net ir naudojant tokias priemones pandemijos kaina gali būti didžiulė. Šiandienos vyriausybės pasiryžusios ligą stabdyti bet kokia kaina. Tačiau jei to padaryti nepavyks greitai, politikai imsis švelninimo priemonių, net ir žinodami, kad jos atneš kur kas daugiau mirčių. Žinoma, šiuo metu apie tokį kompromisą vyriausybės nenori net galvoti. Tačiau gali būti, kad greitai jos nebeturės pasirinkimo.