Kai bus sukurtas filmas apie Italijoje prasidėjusią naujo koronaviruso epidemiją, jo pagrindinis herojus bus akiniuotas į pensiją išeiti besiruošiantis gydytojas, kurio paskutinė užduotis bus išgelbėti savo miestą, šalį ir galbūt net visą pasaulį. Filme jis greičiausiai žus kilniai pasiaukodamas dėl kitų. Tačiau tikrovėje Milano Sacco ligoninės gydytojas Massimo Galli ne tik sveikas, bet ir pasiruošęs priversti į užkratą rimtai nežiūrinčius žmones suvokti, kad jie labai klysta.
Paprastai iš pradžių nelaimę norime neigti, bet vėliau suvokiame, kokia tikroji padėtis, o šis suvokimas ateina keliais etapais – tačiau dažniausiai per vėlai, tikina M. Galli, kuris vadovauja kovai su užkrečiamomis ligomis Lombardijoje – regione, supančiame finansinę Italijos sostinę Milaną.
„Pirmasis etapas – kai bandome nusikratyti minčių apie ligą ir sakome: „Mano kaimynas serga – baisu, bet taip jau yra.“ Tada ateina antrasis etapas, kai suvokiame, kad liga atkeliavo į mūsų namus, ir bandome viską neigti: „Neįmanoma!“ – kovo 5 d. per Italijos televiziją „La7“ kalbėjo M. Galli. Po šių etapų imame ginčytis dėl griežtų prevencinių priemonių, kurios, deja, atidedamos arba įvedamos per vėlai.
„Galų gale ateina visiška tragedija, kai liga siautėja po visą teritoriją, – paaiškino jis ir pridūrė, kad kai kuriose Italijos vietovėse šis etapas jau prasidėjo. – Jei žmonės mano, kad perdedu, tegu ateina ir pasižiūri, kas vyksta mūsų palatose.“
Pamatęs likusią laidos dalį nustojau galvoti: „Galbūt tai tik gripas“ ir ėmiau galvoti: „Kaip žmonės drįsta be jokios priežasties eiti iš namų!“ Televizijos kanalas priėmė M. Galli iššūkį ir nusiuntė filmavimo komandą į valanda kelio nuo Milano esantį miestą Kremoną.
Jų vaizdo įrašuose matomos eilės nuogų vyrų, gulinčių be sąmonės, veidais į gultus, šalia kūno delnais į viršų sudėtomis rankomis, apraizgytų vamzdeliais ir užklotų mažomis baltomis antklodėmis. Jie nėra susiraukšlėję ir seni, kaip įsivaizdavote (ir galbūt dėl to beširdiškai numojote ranka) – jie tvirti, šviesia jauna oda, tačiau gyvi tik dėl to, kad prijungti prie mašinų. Labiausiai į akis krinta, kad visi kūnai nejuda – atrodo taip, tarsi gulėtų morge. Dabar keletas jų greičiausiai iš tiesų jau ten.
Kovo 10 d. Italija tapo pirmąja demokratiška šalimi, po Antrojo pasaulinio karo įvedusia tokius griežtus apribojimus. Vos per kelias dienas šiaurės regionų krizė tapo visos šalies krize – dabar užsikrėtusiųjų daugiau kaip 31 000, o mirusiųjų – 2 500, tad šalį lenkia tik Kinija. Griežtos prevencinės priemonės vėliau įvestos Prancūzijoje ir Ispanijoje, o daugelyje JAV miestų (tarp jų Niujorke, Los Andžele ir San Fransiske) pamažu imami taikyti apribojimai, labai panašūs į prieš kelias dienas įvestus Italijoje. Tikiuosi, kad JAV pasiskubins.
Rašau šį straipsnį prie savo stalo Romoje (man liepta neiti į biurą), tačiau kartais padarau pertrauką ir prisidedu prie balkonuose dainuojančių kaimynų (vakar dainavome itališką dainos „šaukštelis cukraus“ iš „Merės Popins“ versiją). Apsauginėms priemonėms vis griežtėjant darosi aišku, kad daugelis žmonių kitose Europos šalyse ir JAV vis dar įstrigę M. Galli minėtuose neigimo etapuose. „Jei esate seni, sergate arba jūsų sveikata silpna, turėtumėte likti namuose, bet mano vaikai ne tokie, – „Facebook“ tinkle parašė JAV gyvenantis draugo draugas, ir pasiskundė, kad turi mokėti pinigus už vaikų mokymą internetu. – Tai – nesąmonė. Paprasčiausias gripas.“
Kai Romoje pasirodė pirmieji ligos atvejai, mudu su žmona svarstėme, ar vaikams nereikėtų į mokyklą eiti kitu keliu – paprastai jie eidavo trumpesniu taku per užkrečiamųjų ligų ligoninės kiemą. Greičiausiai jūs, kaip ir aš, pirmųjų straipsnių apie ligos protrūkį Kinijoje skaitėte nedaug. Pirmąsias žinias apie ligą komunistų vyriausybė bandė nuslėpti, ir atrodė, kad tokie dalykai negali įvykti Europoje ar JAV. Deja, Italija tapo geru pavyzdžiu arčiau namų. „Italijos įvykiai parodo, kas netrukus įvyks JAV ir visoje Europoje, nes matome, kokiu greičiu virusas pasklido“, – teigia Italijos tarptautinių reikalų instituto Romoje direktorė Nathalie Tocci.
• Beveik pusė žinomų užsikrėtusiųjų Italijoje kol kas nepatiria jokių simptomų. Tačiau kai simptomai pasirodo, pasirodo greitai. Italijoje iš visų žinomų atvejų beveik 9 proc. prireikė intensyvios priežiūros, o mirtingumas nuo ligos siekia maždaug 6,5 proc. Pasiekusiųjų 80 metų mirtingumas siekia 19 proc. Pasiekusiųjų 50 metų – 1 proc. Man tokia tikimybė nepatinka.
• Vietų intensyvios priežiūros palatose gali pritrūkti. Pranešama, kad Lombardijoje iš pradžių buvo apie 900 vietų, tačiau pridėjus įrangos ir atšaukus planuotas operacijas jų padaugėjo iki 1 200. Daugybė virusu neužsikrėtusių pacientų (ištiktų širdies smūgio ar patyrusių kitokių sutrikimų ) perkelti į kitas šalies vietas. Tokios priemonės Lombardijoje padėjo šiaip ne taip išsiversti. Kovo 17 d. intensyvios priežiūros palatose jau buvo 879 pacientai.
• Baisesnė priežastis, kodėl Lombardijai pavyko gauti daugiau vietų intensyvios priežiūros skyriuose – tai mirtis. Provincijoje kovo 16–17 dienomis mirė 220 žmonių, o bendras mirusiųjų skaičius pasiekė 1 420. Į šiaurės rytus nuo Milano esančiame Bergame ligoninės morge pritrūko vietos, o krematoriumas vietos kapinėse dega nuolatos.
• Kovo 6 d. Italijos nacionalinė anesteziologijos ir intensyvios priežiūros asociacija išplatino rekomendacijas, kaip elgtis susidarius „nepaprastai padėčiai dėl poreikių ir turimų išteklių neatitikimo“ priimant ligonius. Kitaip tariant, jie pateikė patarimus, kaip nustatyti pacientų pirmenybę. Jei esate vyresnio amžiaus arba tikimybė, kad išgyvensite, maža, respiratoriaus neteksite pirmas. Niujorko valstijoje panašios taisyklės galioja nuo 2015 m.
• Net tada, kai virusas nesibaigia mirtimi, dėl jo galima netekti nepakartojamų akimirkų. 34‑erių besilaukiančiai mamai Sarai Herskovits Barrias šiek tiek pakilo temperatūra. Kai patikrinus paaiškėjo, kad ji serga viruso sukeliama liga Covid‑19, jai atliktas cezario pjūvis. Kurį laiką jai leista žindyti kūdikį nusivalius dezinfekcinėmis priemonėmis ir užsidėjus kaukę bei gumines pirštines. Tačiau temperatūrai pakilus gydytojai kūdikį atėmė – greičiausiai iki tol, kol mama visiškai pasveiks. „O kol kas, – laikraščiui „La Repubblica“ teigė ji, – klausausi svetimų kūdikių verksmo.“
Kartais suvokti tragišką istorinį momentą ir geriau pažinti jo kontekstą gali padėti literatūra. „Facebook“ tinkle vis minimas šeštajame XIV a. dešimtmetyje parašytas Giovanni Boccaccio romanas „Dekameronas“, kuriame pasakojama apie grupelę jaunuolių, pabėgusių iš Florencijos į namą užmiestyje, kur jie laukia maro pabaigos pasakodami istorijas. Šis romanas izoliacijai tinka puikiai, tačiau neaptaria man labiausiai nerimą keliančio reiškinio – žmonių gebėjimo nepastebėti pasaulio pokyčių, kol būna jau per vėlu.
Šį reiškinį galima rasti Giorgio Bassani romane „Fincių Kontinių sodas“. Prieš kelias savaites sėdėjau šalia italinių pušų apsuptos oranžinio molio aikštės, stebėjau, kaip sūnus mušinėja teniso kamuoliukus ir permetinėjau akimis antraštes apie pirmuosius ligos atvejus. Staiga su baime pamaniau, kad gyvename tikrovėje vykstančioje „Fincių Kontinių sodo“ (romano, kuris vėliau paverstas filmu, 1972 m. laimėjusiu „Oskarą“ už geriausią filmą užsienio kalba) versijoje.
Finciai Kontiniai – tai žydų kilmės italų šeima, kuri gyvena laikotarpiu, kai fašizmas vis stiprėja, bet jaučiasi nedovanotinai saugi, tad toliau žaidžia tenisą ir kaip įpratusi leidžia dienas už savo vilos sienų. Nors juos ištikusio likimo (jie išsiųsti į nacių mirties stovyklas) lyginti su mūsų situacija negalima, susidarė šiurpinantis įspūdis, kad mes taip pat gyvename atsiriboję nuo pasaulio ir neigdami akivaizdžią tiesą.
Prieš dvi savaites atrodė labai rimta, kai užsikrėtusiųjų skaičius pasiekė 1 000. Dabar tas skaičius atrodo juokingai mažas. Iki šiol užsikrėtė 180 000 žmonių mažiausiai 138 šalyse ir teritorijose, užsidarė miestai, sutriko prekybos tinklai, o finansų rinkos smuko į neregėtas žemumas. Europa ruošiasi nuosmukiui, o Italija atsidūrė nelaimių centre. Ir mes visiškai to nesitikėjome.
Tą vakarą, kai į galvą atėjo romanas apie Fincius Kontinius, derėjo suvokti, kad padėtis jau nenormali. Vyriausybė buvo uždariusi mokyklas, o futbolo treniruotės uždraustos dėl pernelyg artimo kontakto. Tačiau žaisti tenisą leista. Vaikai elgėsi šiek tiek kitaip – pavyzdžiui, užuot „davę penkis“, suglausdavo rakečių galus.
Kovo 6 d., penktadienį, mieste beveik neliko turistų, tačiau Romos gyventojai nė nemirktelėjo. Norėdami paremti vietos verslus suplanavome pavakarieniauti populiariame restorane mūsų akmenimis grįstoje gatvelėje. Iki 22 val. net negavome staliuko, o ir paskui gavome tik todėl, kad savininkas (pakštelėjęs į abu skruostus) pristūmė papildomą kėdę. Šeštadienio popietę atsirado nedidelių pokyčių, pranašaujančių, kas laukia ateityje. Paskelbta, kad mokyklos savaitę (kaip tada manyta) bus uždarytos, tad vienas iš mūsų vaikų darė treniruotę, kurią kūno kultūros mokytojas atsiuntė internetu. Vietos kino teatras vis dar buvo atidarytas, tačiau sėstis buvo galima tik kas antroje vietoje ir eilėje.
Tą vakarą pavakarieniauti atėjo draugai (seni geri laikai). Krimsdami kepenų pašteto užkandėles, paslapčiomis žvilgčiojome į telefonus. Tačiau vakarienės gale patiekus ledus, į telefonus žiūrėjome nebesislėpdami – tuo metu nutenkinta informacija, kad vyriausybė planuoja išplėsti „raudonąją zoną“ (kuri iki šiol apėmė tik kelis miestelius šiaurėje), kad ši apimtų visą Milano regioną ir kelias kitas provincijas, taip izoliuojant trečdalį populiacijos. Nutekinta informacija sukėlė sąmyšį ir net paniką – daugelis žmonių pasirinko užuot šiltą vakarą miesto aikštėse gurkšnojus „Aperol Spritz“ koktelius bėgti į pilnutėlius naktinius traukinius ir bandyti ištrūkti.
Jei vyriausybė gali uždaryti Milaną, greičiausiai netrukus uždarys ir Romą. Po vakarienės sėdėdami ant sofos ir baigdami paskutinį butelį vyno svarstėme, ar nereikėtų grįžti į Niujorką, kol neuždarė ir mūsų. Kai draugai taksi išvažiavo namo, maždaug 2.30 nakties ministras pirmininkas Giuseppe Conte oficialiai patvirtino sklandžiusius gandus apie naujus apribojimus šiaurėje. Į Milaną, Veneciją ir Paduvą bei visos tarp jų esančias gyvenvietes įvažiuoti ar išvažiuoti galima tik dėl būtiniausių darbo ir sveikatos priežasčių.
Mažiau kaip po dviejų dienų tokie apribojimai įvesti ir Romoje bei visoje Italijoje. G. Conte paskelbė, kad aštuntą pagal dydį ekonomiką turinti valstybė sustos vietoje. Barai, diskotekos ir lošimo namai, t. y., visos vietos, kur žmonės gali būti arti vienas kito, uždarytos. Kavinės ir restoranai turėjo užsidaryti 18 val., o darbo metu juose, kaip ir maisto prekių bei kitose parduotuvėse, klientai turėjo laikytis metro atstumu vienas nuo kito. Ministras pirmininkas pokyčius pabrėžė „Twitter“ tinkle sukūręs groteles #iorestoacasa – „aš lieku namuose“.
Italai sureagavo tiek su baime, tiek su palengvėjimu – padėtis rimta, tačiau dabar buvo įvestos taisyklės, kurias buvo galima priminti aplinkiniams, jei norėjote, kad šie nepažeistų jūsų asmeninės erdvės. Mėsinėje mačiau į gatvę nusitęsusią eilę, kurioje visi klientai stovėjo metro ar dviejų atstumu vienas nuo kito. Prie maisto parduotuvių staiga atsirado pasiuntinukai su dviračiais, pasiruošę išvežioti užsakymus internetu. Kad nepažeistų taisyklių, draudžiančių atidaryti barus, vietinis baras „Abbey Theatre Irish Pub“, kur daug kas rinkdavosi žiūrėti futbolą, tapo tik restoranu – savininkai išjungė televizorius, užklijavo iškabose užrašytą žodį „pub“, o maistą ir gėrimus ėmė tiekti tik prie staliukų. Atėjus šeštai valandai, policininkai parodydavo, kad nejuokauja – patruliuodavo gatvėse su barų ir restoranų sąrašu, tikrindami, ar jie visi tikrai tušti ir užrakinti.
Tačiau sveikatos apsaugos specialistai (ypač šiaurėje, kur užsikrėtusiųjų skaičius sparčiai augo) protestavo teigdami, kad tokių priemonių neužtenka. G. Conte jų paklausė ir kovo 11 d. priemones dar labiau sugriežtino – įsakė uždaryti beveik visas mažmeninės prekybos parduotuves, išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines ir degalines. Gamykloms, viešajam transportui, bankams ir paštui leista veikti, tačiau restoranai, kavinės ir barai privalėjo užsidaryti.
Visoje Italijoje socialių ir draugiškų žmonių tradicijos apverstos aukštyn kojomis. Bet kokio Italijos miesto ar miestelio centru buvusios aikštės, kur šėldavo vaikai, o tėvai ir seneliai susirinkdavo išgerti kavos rytais ir kokteilių vakarais, liko tuščios. Profesionalų futbolo varžybos atšauktos. Bažnyčios uždarytos. Vietos žiniose pranešta, kad Sicilijoje policija davė įspėjimus visai laidotuvių procesijai už tai, kad pažeidė grupinę veiklą draudžiantį įstatymą.
Dėl to, kas vyksta ligoninės palatose (iš pradžių Kinijoje, dabar Italijoje, o vėliau ir visame pasaulyje) kyla pavojus, kad prasidės grandininė reakcija – pasipils neapmokėtos sąskaitos, negrąžintos paskolos ir galbūt netgi kils 2008‑uosius primenanti finansinė krizė.
Spėjama, kad ekonominės krizės pasekmės bus tokios didelės, kad Italijos vyriausybė jau atidėjo 25 mlrd. eurų, skirtų padėti įmonėms ir darbininkams įvesti tokias priemones, kaip, pavyzdžiui, kuriam laikui atleisti nuo įvairiausių mokėjimų (nuo mokesčių iki būsto paskolų ir sąskaitų už komunalines paslaugas) arba juos sumažinti. „Mes atsidūrėme kare“, – truktelėjęs pečiais tarė senovinių baldų parduotuvės savininkas, tada uždarė langines ir išėjo, ant metalinių vartų palikęs savo mobiliojo telefono numerį.
Netoli Romos istorinio žydų geto įsikūrusios drabužių parduotuvės „Empresa“ vitrinose iškabintas ilgas pranešimas, kuriame dėkojama „medikams ir paramedikams, kovojantiems priešakinėse linijose“ kare su koronavirusu. „Visų žmonių sąmoningumas išgelbės mūsų mylimą Italiją“, – rašoma pranešimo pabaigoje. Parduotuvė, pardavinėjanti bilietus ir „AS Roma“ futbolo komandos aksesuarus pirkėjams pareiškė, kad „šiandienos trikdžiai padės mus kaip įmanoma greičiau vėl atverti duris, VISIEMS KARTU. #iorestoacasa“.
Tačiau suvokimas, ką reiškia visiems nelaimę patirti kartu, taip pat pasikeitė. Svarbiausia Europos Sąjungos projekto dalimi buvusias atviras sienas imta uždarinėti. Austrija ir Slovėnija įleisdavo tik tuos keliautojus, kurių kornoaviruso testai buvo neigiami, o Šveicarija uždarė mažesnius sienos perėjimo punktus – tai buvo pirmosios uždarytos sienos, tačiau vėliau ši praktika išplito po visą Europą. Kovo 12 d. italai vos pabudę išgirdo žinią, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas uždraudė į šalį patekti beveik visiems europiečiams. Tą dieną Roma iš tiesų tapo miestu‑vaiduokliu. Išėję pabėgioti ir nusipirkti maisto (nauji apribojimai tokią veiklą leido) paprastai pilnutėliame Campo de’ Fiori turguje radome tik kelis vaisių ir daržovių prekystalius.
Prekeiviai baisiai troško tik dviejų dalykų – kofeino ir tualeto. Uždarius kavines, kurios iki šiol buvo lauke dirbančių prekeivių de facto maisto ir sanitarinių paslaugų tiekėjos, normalus jų darbo ritmas sutriko. Viena kaimynė teigė nupirkusi prekeiviams termosą kavai. Mes pasisiūlėme iškepti bananų duonos ir gavome dovanų kekę pernokusių bananų, iš kurių iškepusią dar karštą duoną vaikai po valandos nunešė prekeiviams. Pasirodo, pačiu laiku – pirmadienio popietę buvo uždarytas visas turgus.
Bananų duonos pažadėjome ir kaimynei, tačiau atėjus laikui ją perduoti, kaimynė nepasirodė. Vėliau ji parašė žinutę, kad turėjo padėti tėvui, nes jam pranešta, kad skubiai jam reikalinga operacija, kurią planuota atlikti po mėnesio, atšaukta. Tai – nematomos nelaimės pasekmės. Į statistiką tikrai nebus įtraukta daugelis aukų, kurios sutrikus sveikatos apsaugos sistemai miršta dėl kitų priežasčių.
Naujas iššūkis kyla šalies pietuose. Visi, kas po vakarėlių pabėgo į pietus, galėjo prisidėti prie vis augančio užkratų skaičiaus tokiuose regionuose kaip Apulija (esanti Italijos „bato“ kulne) ir Kalabrija („bato“ pirštuose). „Matėme žmonių, einančių į paplūdimius, slidinėjančių ar besidalijančių aperityvais, – kovo 13 d. žurnalistams teigė Italijos nacionalinio sveikatos instituto vadovas Silvio Brusaferro susirinkime, tapusiame kasdiene konferencija, kurioje paskelbiama statistika apie užsikrėtusiuosius šalyje. – Tokiose vietose virusas gali plisti, tad kai kurie iš tų žmonių vėliau gali sulaukti teigiamos diagnozės.“
Turint omenyje tiek žmogiškas tragedijas, tiek ekonomines pasekmes, artimiausias reiškinys šiam ligos protrūkiui – tai uraganas. Kaip galėtų patvirtinti Floridos, Luizianos ar Teksaso gyventojai, pasigirdus pirmiesiems pranešimams apie tropinę audrą, mažai ką galima padaryti – tik nusipirkti papildomai maisto ir vandens, rasti gerą knygą bei baterijomis varomą žibintuvėlį, ir laukti. Jei jums nepasisekė ir uraganas pasuko link jūsų, negalite eiti laukan, nes bijote tapti skraidančių nuolaužų auka. Taip dabar jaučiamės Italijoje. Ir dėl to turiu vilties.
1992 m. dirbdamas žurnalistu atlikau reportažą apie uraganą „Andrew“ ir pats mačiau, kaip viskas buvo nuniokota kitą rytą. Nuo Florida Sičio iki Homstedo ir dar toliau visi namai buvo sulyginti su žeme. Atrodė neįtikėtina, kad kas nors tokią audrą išgyveno, tačiau žuvusiųjų tebuvo 44 – žinoma, tai baisu, tačiau kur kas mažiau, negu tikėjausi. Vyriausybės mokslininkų įspėjimai išgelbėjo nesuskaičiuojamą daugybę gyvybių. Žmonės ėmėsi apsauginių priemonių. Daugiau kaip milijonas buvo evakuoti. O pastangas atstatyti miestus lydėjo dainavimas. Gloria Estefan daina „Always Tomorrow“, kurios honoraras paaukotas uragano aukoms, tapo vietos ištvermės himnu.
Greičiausiai per televizorių matėte, kad italai per langus ir balkonus taip pat traukia himnus. Tai tikrai vyksta, ir tai neprastai gražu ir graudu. Žmonių kenčiamos pasekmės nelinksmos ir kartais netgi tragiškos: vestuvės ir laidotuvės uždraustos, gimtadieniai atidedami, švietimas nutrauktas, o verslai stumiami prie bankroto ribos. Tačiau netikėtai kartu uždainuojančios minios tapo vieningu vienas nuo kito atskirtų žmonių balsu. Vieną dieną vidurdienį visos šalies gyventojai plojo priešakinėse linijose dirbantiems, užsikrečiantiems ir mirštantiems sveikatos apsaugos profesionalams.
Nežinau, ar taip sugalvota tyčia, ar nutiko atsitiktinai, bet dainuoti balkonuose kasdien pradedama 18 val. – tuo pačiu metu, kai pranešamas mirusiųjų skaičius. Tarp sienų ir aikščių aidintis triukšmas liūdesio neužgožia, tačiau primena, kad visi kartu pasiryždami vienas nuo kito atsitraukti, italai gali išsigelbėti iš šios audros – o aukų gali būti mažiau, nei tikėtasi.
