Naikintuvų poros vadovas Ianas Votsonas (Ian Watson) pagal planą aptiko „priešų prancūzų“ taikinį, bet grįžęs į vietą, kur turėjo susitikti su porininku, jo ten nerado. Kiek palaukęs, pilotas nutarė vienas grįžti į lėktuvnešį. Tam turėjo pasitarnauti inercinė navigacijos sistema, į kurios atmintį buvo įrašyta lėktuvnešio buvimo vieta. Tačiau atskridus į vietą, kurioje, kaip rodė navigaciniai prietaisai, turėjo būti lėktuvnešis, ten jo tiesiog nebuvo. Žinia – ne iš maloniųjų, nes degalai „Sea Harrier“ bake artėjo prie pavojingos atžymos.
Įsijungęs orlaivio radarą Ianas neišvydo absoliučiai nieko – į visas puses nuo jo plytėjo okeanas. Nusprendęs pažeisti pratybų taisykles pilotas įjungė radijo ryšį ir... atspėjote – ryšys neveikė.
Pasiųsti SOS signalą sugedus technikai taip pat nepavyko.
Atsidūręs nepavydėtinoje padėtyje pilotas priėmė sprendimą – iš uždarytos pratyboms jūrinės akvatorijos ribų pasukti rytų kryptimi, arčiau Portugalijos krantų, kur driekėsi prekybinis laivų kelias. Kaip pasakojo pilotas, jo planas buvo praskristi vadinamuoju skutamuoju skrydžiu virš vieno iš prekybinių laivų, atkreipti įgulos dėmesį ir katapultuotis jiems matant – taip tikėjosi būti išgelbėtas.
Artėdamas prie prekybos kelio, Ianas radaro ekrane greitai pastebėjo objektą ir pasuko link jo. Objektas pasirodė esąs ispanų konteinervežis „Alraigo“, gabenęs krovinius į Kanarų salas.
„Sea Harrier“ nuburzgė virš laivo ir ne juokais išgąsdino ekipažą, o pats pilotas suprato, kad turi viso labo kelias minutes, iki baigsis kuras.
Skrisdamas virš laivo Ianas pastebėjo, kad sustatyti konteineriai suformuoja sąlyginai lygią plokštumą (krovinyje buvo ir Kanarų Las Palmo observatorijai statyti skirtos betoninės plokštės). Sprendimas priimtas akimirksniu – pakibęs virš laivo, suakmenėjusios iš nuostabos įgulos akyse lėktuvas buvo tiksliai nutupdytas ant konteinerių viršaus, bet nuolydžio būta didelio, o konteinerių paviršiai šlapi, tad „Sea Harrier“ pradėjo slysti atgal. Laimei, šalia konteinerių stovėjo gėlininko iš Tenerifės užsakytas autobusiukas, į kurį uodega atsirėmė naikintuvas ir pusiau pakibo denyje.
„Alraigo“ komanda padėjo pilotui išlipti iš lėktuvo, o kapitonas susisiekė su vadovybe. Laivas galutinio paskirties maršruto nekeitė – į Tenerifės Santa Kruso uostą atvyko konteinervežis su keistai pasvirusiu naikintuvu denyje. Dešimtys žurnalistų ar tiesiog žioplių turėjo galimybę stebėti neeilinį reginį.
Naikintuvą nukėlė kranas ir grąžino britams, o laivo savininkams buvo išmokėta 570 000 tuometinių svarų kompensacija.
Jaunesniojo leitenanto Iano Votsono laukė net dvi tyrimo komisijos. Pirmoji konstatavo, kad tai – nelaimingas aplinkybių sutapimas, o antroji buvo kur kas griežtesnė.
Visų pirma, buvo nustatyta, kad vadovybė neturėjo teisės siųsti I. Votsono į tokį sudėtingą skrydį, nes piloto paruošimas skraidyti tokio tipo orlaiviais sudarė tik 75 procentus nuo reikiamo minimumo. Tai buvo tik 14-tas savarankiškas piloto skrydis tokio tipo naikintuvu. Iš dalies situacija paaiškinama tuo, kad nesenai pasibaigęs karas su Argentina Folklenduose stipriai pakoregavo pilotų paruošimo planus – jie buvo ruošiami skubotai. Tiesiog visi instruktoriai skubos tvarka perkelti į kovinius padalinius, o iš dalies apmokyti pilotai pripažinti „tinkamais vykdyti kovines užduotis“.
Antra, nustatyta, kad Iano lėktuvas nebuvo tinkamai techniškai patikrintas prieš pradedant skrydį. Dalis kaltės primesta pačiam pilotui, nors niekas taip ir nepaaiškino, kaip buvo įmanoma patikrinti navigacinę ir radijo ryšio sistemas, jei galiojo draudimas jas naudoti.
Bet kokiu atveju, viskas apsiribojo griežtais papeikimais, o draudimas skraidyti Ianui Votsonui buvo greitai atšauktas. Iki išėjimo į atsargą 1996-aisiais, šis puikus pilotas skraidė apie 3000 valandų, o jo lėktuvas nuo 2003-iųjų metų eksponuojamas Niuarko (Newark) orlaivių muziejuje.
