Pasieniečiai naudoja dronus, ir kartais viešųjų pirkimų portale galima pamatyti jų dokumentus, kai skelbiamas konkursas bepiločiams orlaiviams įsigyti. Viskas gerai, jeigu kalbame apie cigarečių kontrabandos užkardymą ar kai nelegalus migrantas bando patekti į šalį, tačiau galvojant apie karinį saugumą – to per maža. Pakalbėkime, kokio tipo dronų ir kokiems tikslams reikėtų Lietuvos kariuomenei.
Dronai – sąlyginai nauja priemonė karybos srityje (šiuolaikine, aktyviai valdomo skraidančio aparato, prasme).
Dar VI mūsų eros amžiuje, dabartinėje Kinijos teritorijoje, aitvarais į dangų buvo keliami žmonės, kurių akys atliko šiuolaikinės dronų žvalgybinės kameros vaidmenį. Žinoma faktų, kai tokie nepilotuojami skraidantys aparatai atlikdavo padegamojo ginklo vaidmenį šturmuojant tvirtoves. Pasitelkus aitvarus ir aerostatus buvo statomi baražai (priešlėktuvinė užtvara ore, sudaryta iš aerostatų, pririštų plieno lynais, ir ištemptų vielos tinklų) priešo aviacijai stabdyti. Aitvarus naudoja ir palestiniečiai degindami javų pasėlius Izraelio teritorijoje.
Atsikūrusioje Lietuvos kariuomenėje ilgą laiką dronų nebuvo. Kaip, beje, ir daugumoje mažų valstybių kariuomenių. Amžių sandūroje „mažiukai“ tik pavydžiai dairėsi į JAV galybę, kuri sugebėjo tiek žvalgyti, tiek ilgainiui ir atakuoti koviniais dronais teroristus Artimuosiuose Rytuose. Aušo nauja karybos era – už dešimčių, šimtų, kartais net tūkstančių kilometrų sėdintis operatorius, vaizdžiai šnekant, „vienu mygtuko paspaudimu“ galėjo lemti priešo gyvybės ar mirties klausimą, nuspręsti atskiros karinės operacijos sėkmę arba lemti jos fiasko. 2014 metų duomenimis, JAV kariuomenėje buvo daugiau kaip 10 000 dronų ir, reikia manyti, kad nuo to laiko jų skaičius tik augo.
Lietuvos kariuomenė naudoja kelių tipų dronus. Pagrindinis „darbinis arkliukas“ – „Scan Eagle“, tai yra specialia katapulta paleidžiamas žvalgybinis dronas, galintis ramiai fiksuoti norimus vaizdus iki 100 kilometrų spinduliu (tokia jo operacinio veikimo amplitudė) ir išbūti ore iki 20 valandų. Afganistane šio tipo orlaivius naudojo mūsų Specialiųjų pajėgų kariai, Lietuvoje jie naudojami per mokymus ir pratybas. 2016-aisiais Krašto apsaugos ministerija pirko papildomų orlaivių ir jų paleidimo įrangos. „Scan Eagle“ valdo Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Nuotolinių būdu valdomų orlaivių grandis.
Kitas bepiločių orlaivių tipas, kuriais operuoja Lietuvos kariuomenė, – „RQ-11 Raven“. Pakeitęs savo pirmtaką, egzotišku pavadinimu „Drakono akis“ (Dragon eye), šis ranka paleidžiamas orlaivis gali būti valdomas 10 kilometrų spinduliu. Paprastai priskiriamas kuopos dydžio ar mažesniam padaliniui.
Buitinių kvadrokopterių, naudojamų per pratybas, neminėsiu, vėliau paaiškinsiu kodėl, nors jų kariuomenė taip pat turi.
Taigi, pasiekėm svarbiausią pasakojimo dalį – ko ir kam reikia kariuomenei?
Pradėkime nuo to, kad pastarosiomis savaitėmis susidomėjimą karinių dronų veikla labai paskatino sėkmingas Turkijos pajėgų panaudojimas, kai pasitelkus šiuos pajėgų dronus buvo sunaikinti įspūdingi kiekiai B. Asado režimo šarvuotos technikos ir gyvosios jėgos.
Internete, tarp besidominčiųjų, pasipylė replikų – „štai, ko mums reikia, – kovinių dronų! Jais galėsime gesinti potencialaus priešo valdymo centrus, radarus, gyvosios jėgos susitelkimo vietas ir deginti technikos kolonas“.
Deja, ne viskas taip paprasta. Dronai karybos srityje, paprastai kalbant (jeigu sakytume tiksliai, reikėtų kalbėti apie HALE (High Altitude Long Endurance), MALE (Medium Altitude Long Endurance) dronus ir t. t.), naudojami dviem atvejais:
a) Stacionariems ar judantiems priešo objektams rasti, pamatyti;
b) Smogti rastiems, pamatytiems objektams ir taip juos sutrikdyti.
A punktu įvardytiems dalykams atlikti Lietuvos kariuomenė dronų turi, tik jų kiekiai ir integracija į dalinius turėtų būti daug kartų gilesnė tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Turimi kvadrokopteriai tinka daugiau pratyboms filmuoti, galbūt savanoriams arba šauliams atlikti artimos aplinkos žvalgybą, bet ne daugiau. Civiliniai tokio tipo orlaiviai dirba neapsaugotame ryšio diapazone, todėl, net jeigu pakiltų, tokie skraidantys objektai būtų arba perimti priešo, arba greitai neutralizuoti juos nutupdžius. Savo ruožtu, priešui tai būtų ženklas, kad netoliese yra mūsų karių padalinys.
Žvalgybiniai karinės paskirties dronai gali pasitarnauti ne tik identifikacijai atlikti ir mūšio lauko informacijai perduoti – jais galima sėkmingai koreguoti artilerijos ugnį. Tiesa sakant, šiuolaikiniame kare savo artilerijos taikiniams žymėti pernelyg rizikinga remtis tik antžeminiais ugnies „koreguotojais“. Taigi, „akys“ yra būtinos.
Kalbant apie punktą B, su smogiamaisiais dronais viskas kiek sudėtingiau. Turkijos nūdienos herojus – smogiamasis dronas „Bayraktar TB2“ – priklauso dronų klasei, kurios gaminiai gabena kovines priemones, suseka taikinį ir padedami operatoriaus jį naikina. Po užduoties atlikimo dronas grąžinamas į bazę techninei profilaktikai atlikti, perginkluojamas ir pan. Bėda, kad operacinė aplinka, kurioje veikia tokio tipo dronai (JAV dronai Artimuosiuose Rytuose, Izraelio dronai, Turkijos dronai panašiose platumose), yra neginama arba menkai ginama priešiškos aviacijos. Kitaip tariant, tokie dronai turi viršenybę ore. Lietuvos kariuomenė galimo karo atveju tokia aplinka pasigirti negalėtų. Dar 2008-aisiais, augant įtampai, kuri virto kovos veiksmais Gruzijoje, Rusijos Karinės oro pajėgos sėkmingai numušdavo didelius Gruzijos (dabar – Sakartvelo) žvalgybinius dronus pasitelkusios savo kovinę aviaciją.
Koviniai Bayraktarai Sirijoje susidūrė su menkai koordinuota ir ešelonuota oro gynyba – Lietuvos kariuomenė tokios „prabangos“ neturėtų.
Koviniai dronai, paprastai gabenantys ginkluotę, reikalauja nemažos keliamosios galios, todėl šių gabaritai dideli, ir priešlėktuvinės kovos priemonės (išimtis – trumpojo nuotolio nuo peties paleidžiamos sistemos, kurių aukščio „lubas“ tokie dronai gali viršyti) gali juos užfiksuoti ir pažeisti.
Ir, galiausiai, mūsų potencialus priešas turi itin daug įvairios paskirties radioelektroninės kovos priemonių, kurios, kaip minėta, gali trikdyti, slopinti, perimti ar visiškai blokuoti ilgalaikį dronų naudojimą. Taip pat tokiems dronams reikia artimos aerodromui infrastruktūros, o tai apsunkintų jų techninę priežiūrą ir sutrikdytų kovinio panaudojimo dažnumą. Taigi, tokie dronai, autoriaus nuomone, Lietuvos kariuomenėje būtų stipriai per ankstyvi.
Tačiau išeitis yra, tai – vadinamieji dronai savižudžiai (loitering munition), kurie gali patys aptikti taikinį ir jį sunaikinti. Jų privalumai: nedideli matmenys, greitas parengimas (pvz., vienas karys tokio drono sistemą startui parengia per maždaug 10 minučių (lenkiškas „Warmate“ variantas)), operatyvus atsitraukimas. Trūkumai: mažas (10–30 km) veikimo spindulys ir nepakankamos galios kovinė galvutė, kuri įgalina tokius dronus prieš nešarvuotus arba dalinai šarvuotus taikinius naudoti gyvąją jėgą. Tačiau tokį droną dėl jo nedidelių matmenų ir sąlyginai trumpo skrydžio laiko sunku aptikti ir neutralizuoti, daliai tokių dronų nereikia absoliučiai jokios paleidimo infrastruktūros. Čia, Lietuvos kariuomenėje, autorius mato nišą.
Naudoti dronus savižudžius būtų tikslinga kilus tiek hibridiniam karui, tiek konvenciniam konfliktui, ir tai žymiai prisidėtų prie šalies saugumo.
